TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Libanietis virtuvės šefas Ossama: galvoju beveik kaip lietuvis

Laidos kadras LRT.lt nuotrauka

„Man keista, kai klausia: „O tai kaip tau čia?“ Gyvenu, adaptuojuosi ir nėra taip, kad galvočiau: „O kaip pas mus buvo...“  Galvoju beveik kaip lietuvis. Galiu pasakyti – čia jau beveik mano namai“, – užtikrina libanietis virtuvės šefas Ossama Charafeddine`as, Lietuvoje gyvenantis dešimt metų.

Tiesa, Ossamą vis dar stebina, kad Lietuvoje keistai žiūrima į maistą gaminančius vyrus. Jis taip pat nesupranta mūsų šalyje dažnai kartojamo posakio, kad klientas visada yra teisus.

Tėtis gamina skaniau nei mama

Ossama gyvenime – linksmas, sąmojingas vyras. Virtuvėje jam taip pat ne kiekvienas galėtų prilygti. Maistą jis gamina su įkvėpimu ir tai galima pavadinti talentu, kurį jis paveldėjo iš tėvo.

„Gal tai susiję su mūsų tautos istorija, kad vyrai gamina? Aišku, nėra taip, kad vyras dirba fizinį darbą ir dar maistą gamina. Mano tėtis negalėjo kiekvieną dieną gaminti, bet kai jis gamindavo, gamindavo labai skaniai. Nenoriu įžeisti mamos, bet jis skaniau gamina negu mama. Iš tikrųjų ir mama žino tą dalyką, ir tai yra faktas“, – sako Ossama.

Prieš atvykdamas į Lietuvą vyriškis baigė kulinarijos mokslus Libane, dirbo gimtinėje, vėliau – Norvegijoje. Prieš 10-metį įsitvirtino Lietuvoje, dirba virtuvės šefu, tačiau vis dar stebisi, kad Lietuvoje keistai žiūrima į maistą gaminančius vyrus. Apie tokius sakoma, kad jie „sėdi prie puodų“.

„Aš nesakau, kad „sėdžiu prie puodų“. Šefo darbas – styguoti darbą, kurti meniu, siekti kokybės ir bendradarbiauti su kolektyvu. Kadangi esu šefas, kartais tenka stovėti prie puodų, gaminti – bet tai ne problema. Kaip tik būna malonu. Lietuvoje, nors maisto kultūra jau kyla į viršų, su virėjais dar sunku, virėjai nori stovėti vietoje, nesistengia tobulėti, o tai yra labai blogai“, – teigia virtuvės šefas.

„Teisingos maisto kritikos Lietuvoje nėra“

Noro kilti į viršų stokojantiems virėjams Ossama negaili kritikos, o pats iš kritikos mokosi. Tačiau įsitikinęs, kad teisingai įvertinti maisto kokybę sugeba ne kiekvienas. Tai, ką perskaitome lietuviškoje spaudoje, pasak Ossamos, nėra teisybė.

„Jeigu kritikuoja žmogus šefo darbą, turi pats būti pasiekęs tam tikrą išmanymo lygį. Kalbant apie maisto vertinimo lygį, tai žmogui neužtenka keliauti. Kiti sako: „Aš keliavau...“ Neužtenka keliauti ir ragauti ten ir ten, ir paskui pasivadinti didžiausiu maisto kritiku. Pirmiau reikia padirbėti metus, dvejus, trejus, dešimt ir dvidešimt. Kuo daugiau žmogus dirba, tuo daugiau patirties gauna.

Aš noriu pasakyti, kad teisingos maisto kritikos Lietuvoje nėra, o tai, ką mes matome ir skaitome žurnaluose, nėra teisybė. Lietuvoje daroma viena klaida – visi sako, kad klientas visada yra teisus. Ne. Klientas nėra visada teisus“, – tvirtina virėjas iš Libano.

Norintiems išbandyti libanietiška virtuvę Ossama primena, kad tai padaryti verta, nes ji patenka į geriausių pasaulio virtuvių penketuką. Tačiau tradicinių libanietiškų patiekalų – dėl jų gausos – net norėdamas negalėtų rekomenduoti.

„Mes žinome, kad Lietuvoje yra cepelinai, blynai. Skaičiau, kad anksčiau valgydavo ir žvėrieną, ir žuvį, ir kruopas, ir visokius grūdus. Dabar visi valgo bulves. Aš nesakau, kad tai blogai, bet Libane nėra tokio tradicinio maisto, kaip čia yra cepelinai.

Pas mus yra labai daug patiekalų. Tiek daug patiekalų, kad aš negaliu pasakyti, jog čia – tradiciniai, o čia – netradiciniai patielakai. Pas mus ateinate į restoraną ar kavinę, užsakote, gaunate nuo 10 iki 20 užkandžių ant stalo ir ragaujate“, – pasakoja pašnekovas.

Pasigaminti libanietiško maisto Lietuvoje – sunku

Kelių restoranų virtuvės šefas Ossama savo namuose nuo maisto ruošos linkęs pailsėti, išsikepti paprasčiausių blynų, nes įmantrūs patiekalai jo nestebina. Pasigaminti tikro libanietiško maisto Lietuvoje – sudėtinga: „Kartais norisi pagaminti libanietiškai, bet man trūksta prieskonių, daržovių, ne visada randu parduotuvėje to, ko man tiksliai reikia gaminant tam tikrą patiekalą. Tai užstringi kartais. Na, aišku, stengiesi daryti normaliai, bet vistiek kažko trūksta“.

Lietuviai Ossamai draugiški, bet lietuvių kalba – labai sunki. Vis dėlto libanietis ją turėjo išmokti, kad suprastų žmones ir savo antrąją pusę – būsimąją žmoną Beatičę. Judviejų vestuvės suplanuotos jau šį pavasarį.

„Gyvename gerai, šeimyniškai, aš patenkintas. Gerai, kai randi antrą pusę ir gyveni. Ar esu demokratiškas? Esu. Kai kas sako: pas jus Libane muša žmonas, vyrai valdo. Bet tai abiejų pusių susitarimas. Jeigu supratingi žmonės, jeigu vyras supratingas, moteris supratinga, aš manau, galima gyventi ir kurti šeimą“, – sako Ossama.

Nesupranta daugpatystės

Spaudoje skaitytas, televizijoje matytas nelaimingai pasibaigusias musulmonų vyrų ir lietuvaičių meilės istorijas, kai vyrai iš žmonų atima vaikus, Osama pakomentuoja ramiai – filosofiškai. Primena, kad vyras Libane – ne Dievas ir kad ne visos libanietės dangstosi čadromis. Daugelis savo drąsa netgi pranoksta europietes ir nesutiktų tapti trečia ar ketvirta žmona.

„Aš irgi nesuprantu tų dalykų, kaip galima tuoktis su trimis ar keturiomis. Man asmeniškai tai yra keista. Nes vis tiek nebūna taip, kad gyvendamas ateini tik permiegoti ir viskas. Su moterimi būni dėl jausmų. Turi ją mylėti, ji kažką tavo gyvenime reiškia. Kaip galima dalinti jausmus antrai, trečiai, ketvirtai?“ – stebisi pašnekovas.

Per dešimtmetį vyras apsiprato Lietuvoje, priima vietos tradicijas, šventes, kurių, jo pastebėjimu, pas mus pernelyg daug. Pasidžiaugia, kad lietuviai jį dažniausiai užkalbina lietuviškai. Patikina, kad jaučiasi pusiau lietuvis, o Lietuva tapo jo namais.

„Aš Lietuvoje gyvenu jau seniai, jau priprantu prie visko. Mano kita religija, bet vis tiek aš dirbu ir gyvenu Lietuvoje. Man keista, kai klausia: „O tai kaip tau čia?“ Priprantu, savaime viskas išeina. Gyvenu, adaptuojuosi ir nėra taip, kad galvočiau: „O kaip pas mus buvo...“ Galvoju beveik kaip lietuvis. Galiu pasakyti – čia jau beveik mano namai“, – užtikrina Ossama.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"