TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Liberalizmo išsekintas G.Steponavičius

2007 12 07 0:00
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Keturiasdešimtmetis Seimo pirmininko pavaduotojas Gintaras Steponavičius - 1990-2003 metais Lietuvos liberalų sąjungos steigėjas ir narys. Nuo 2003-iųjų, kai Lietuvos liberalų sąjunga, Lietuvos centro sąjunga ir Moderniųjų krikščionių demokratų sąjunga susivienijo, buvo Liberalų ir centro sąjungos narys. Nuo 2006 metų - vienas Liberalų sąjūdžio vadovų. Jis prisipažįsta, kad būna akimirkų, kai gailisi tapęs politiku: "Kai pamatai, jog egzistuoja daug užkulisinių dalykų, daug nesąžiningo veikimo. Kai pasirodo, kad tiesus, principingas kelias ne visuomet veiksmingas, kad negali pakeisti situacijos." G.Steponavičius tvirtina, jog niekada nesiveržė būti pirmųjų laikraščių puslapių herojumi. Į politiką žiūri kaip į kiekvieną profesiją - rimtai. Ir nesijaučia esąs joje atsitiktinis žmogus.

Klasikinis kelias

- Įdomu, kodėl būdamas gana jaunas patraukėte į partinę veiklą? Kodėl pasirinkote būtent tuometinę Liberalų sąjungą?

- Sąjūdžio banga užkabino daugelį jaunų žmonių, kunkuliavo jis ir Vilniaus universitete. Vėliau Sąjūdis transformavosi į skirtingas politines kryptis. Vyko natūrali ideologinio išsigryninimo epopėja. Tuo metu nemaža dalis intelektualų ir studentijos pradėjo diskutuoti apie asmens laisvės dalykus. Tai išsirutuliojo į Liberalų sąjungą. Šalia jos buvo įkurta ir jaunimo organizacija, kurioje teko aktyviai veikti. Mano kelias į politiką tradicinis, klasikinis - per pokyčių bangą ir per diskusijų klubus. O liberalizmo idėjos buvo artimos ir įdomios. Jau tada pasirodė pusiau "samizdato" būdu išleistų liberalizmo klasikų leidinių. Tie dalykai stipriai "užkabino" ir imponuoja iki šiol.

- Ar tos liberalizmo propaguojamos asmens laisvės, kai daug rimčiau įsivėlėte į politiką, vis dar lieka?

- Maga ir įdomu išmėginti, kaip teoriniai dalykai veikia praktikoje, nes, žvelgiant į liberalizmą retrospektyviai, tai bene labiausiai pastaruosius šimtmečius žmonijos istoriją veikusi idėjų visuma. Ne išimtis ir Lietuva. Per septyniolika nepriklausomybės metų daug dalykų lėmė būtent liberalios idėjos - tiek patį išsilaisvinimo procesą, tiek ekonomikos pokyčius, tiek įvairių suvaržymų atsisakymą. Šiuo požiūriu Lietuvoje buvo ir tebėra labai palanki dirva. Kalbu ir apie įstatymų iniciatyvas, kurios gintų žmogaus privatumą nuo valdžios kišimosi, gintų žmogaus teises į jo orumą, saviraišką, buvimą savimi. Tokius sumanymus dažnai teikiame Seimui - nuosekliai, be blaškymosi ar vidinių prieštaravimų.

- Kalbant apie blaškymąsi negalima neprisiminti, kad Liberalų sąjunga - viena organizacijų, išgyvenusių skaudžiausių permainų. Kas jau ir prisimins, kiek pirmininkų, kiek pavadinimų pakeista. Buvo laikas, kai liberalai apskritai balansavo ties išnykimo riba. Kas, paties manymu, padėjo išlikti po tų "turtingų" transformacijų?

- Be abejo, kelias buvo labai permainingas - vienijimaisi, išsiskyrimai, dramatiškos lyderių istorijos. Tačiau šalia to partinio proceso visada buvo ir išliko branduolys žmonių, kurie siekė ir visada rėmėsi liberaliąja tradicija. Pastaruosius aštuonerius metus politiniam liberalizmui atstovaujama ir Seime, tačiau liberalai vis tiek išgyvena politinį nuosmukį. Tam yra daug priežasčių.

Tie susivienijimai ir man asmeniškai buvo skausmingi, nes kai jungiasi liberalai, centristai, dar dalis krikdemų, neišvengiamai prarandamas idėjinis grynumas. Mes niveliavomės, tačiau gavome progą veikti didesne jėga.

Išsiskyrimas su Liberalų ir centro sąjunga vėl įvyko ne dėl ideologinių dalykų, o dėl to, kad šią partiją krėtė korupcijos skandalai. Tos neskaidrios istorijos labai kišo koją liberalams. Galėčiau sakyti, jog tai buvo bene didžiausia pamoka ne tik man, bet ir visoms partijoms. Nes neužtenka turėti ideologijos - dar reikia sugebėti atsispirti įvairioms pagundoms, kurios vienaip ar kitaip susijusios su valdžia.

Pagundų glėbyje

- Dar 1997-aisiais patekote į sostinės savivaldybės tarybą. Ar iš karto ir susidūrėte su tomis jūsų minimomis valdžios pagundomis?

- Tai buvo jau tas metas, kai vieni ar kiti dalykai pradėjo priklausyti nuo politikų. Tais metais liberalai pirmą kartą pateko į Vilniaus miesto valdžią kaip valdančiosios koalicijos nariai. Jau buvo matyti, tik gal ne taip ryškiai kaip dabar, agresyvi verslo struktūrų veikla. Kartkartėmis tokių įtakos sprendimų, tiksliau - bandymų daryti įtaką, pasitaikydavo. Supratau, kad svarbu nepaslysti nuo pat pradžių, nepadaryti to žingsnio, kuriuo peržengtum lemtingą ribą. Šiuo požiūriu pusantros kadencijos miesto taryboje buvo puiki antikorupcijos mokykla.

Tas pat ir Seime, nes dar yra daug žmonių, kurie įsivaizduoja, jog "pokiliminiais" metodais galima ir natūralu spręsti rūpimus klausimus ar reikalus. Todėl turi nuolat būti budrus ir akylas. Kartais net netiesioginiai mėginimai daryti įtaką gali būti susiję su rimtais interesų konfliktais.

Prisipažinsiu, kad ir man yra tekę patirti tą nelemtą įvykį, kuris nutiko 2000 metais, kai partijai įsivėlus į korupcines istorijas skambėjo ir mano pokalbiai. Man tai buvo labai rimta pamoka. Pasirodė, jog dalykai, kurie tiesiogiai nesusiję su gaunamais pinigais, tam tikrame kontekste gali turėti platų rezonansą. Ir skaudžių pasekmių.

- Skaitant jūsų pokalbių išklotines (jų ištraukas skelbiame - aut.), nors ten tiesiogiai ir nekalbama apie pinigus, susidaro vienareikšmis vaizdas, kad politikas, t .y. jūs, turi kažin kokių įsipareigojimų stambios verslo grupės atstovui. Ir galbūt neskaidrių įsipareigojimų!

- Kontekstas labai paprastas. Jei klausiama, kokios nuotaikos partijoje ar Seimo frakcijoje, o po diskusijų, kurios nebuvo veikiamos finansiškai, paaiškėja, kad vienas ar kitas įstatymų pataisas palaiko tam tikras skaičius Seimo narių, tai, mano supratimu, aš tik informuoju suinteresuotą asmenį. Be abejo, platesnis kontekstas, apie kurį sužinojau vėliau, suteikė kitokius atspalvius. Sutinku.

- STT konstatavo, kad esate skaidrus?

- Taip, vyko apklausos. Mano atžvilgiu nebuvo siūloma atimti Seimo nario neliečiamybės, daviau parodymus kaip liudytojas, tad gana ramiai ir aiškiai atsakiau į visus pareigūnus dominančius klausimus. Juolab kad nebuvo jokio realaus pagrindo įtarti, kad buvau finansiškai suinteresuotas.

- Trims Seimo nariams ta neliečiamybė buvo panaikinta, jų pokalbių išklotinės su tais pačiais verslininkais irgi paviešintos. Manau, skaitėte jas. Ar galite palyginti savo ir kitų trijų sugedimo, įklimpimo, susisaistymo lygį?

- Ne man tą lyginamąją analizę reikėtų daryti. Kitais atvejais, be pokalbių, figūravo ir "juodosios" buhalterijos dokumentacija. Tai painaus teisinio aiškinimosi dalykai, tačiau kai kurie inicialai ten buvo, o GS - ne. Dar galiu pasakyti ir apie kontekstą - tai buvo keli mėnesiai po Rolando Pakso apkaltos. Tuometinė STT vadovybė per apkaltos procesą laikėsi nesikišimo ar net sąmoningo duomenų neteikimo apie neteisėtus veiksmus pozicijos. Bet žinau, kad buvo pokalbių ir užuominų, jog aršiai apkaltoje dalyvavę asmenys "gaus grąžos".

- Atseit ir gavote?

- Nenoriu tų dalykų susieti tiesiogiai, nes tik istorija juos kada nors išnarplios, tačiau neatmesčiau galimybės, kad mano vaidmuo per apkaltą davė pagrindo atsikeršyti.

Nenusisekęs diplomatas

- Dar grįžkime šiek tiek į praeitį. Darbavotės Užsienio reikalų ministerijoje (URM), kuri daugeliui jaunų žmonių yra karjeros viršūnė, suteikianti galimybę dirbti užsienyje. Kodėl palikote šią perspektyvią tarnybą?

- Daugiau kaip treji metai diplomatijoje ir studijos keliuose užsienio universitetuose - puiki patirtis. Tie įgūdžiai niekur nepranyks, tačiau tuo metu man kaip tik ir buvo apsisprendimo laikotarpis: ar išvažiuoti gavus paskyrimą į konkrečią ambasadą, ar sukti kitu keliu. Man pasirodė, kad diplomatinė tarnyba labiau susijusi su kieno nors - Vyriausybės arba ministro - valios, vyraujančios linijos, nuomonės ar instrukcijos vykdymu. Tuo metu politika, ypač tokioje nedidelėje valstybėje kaip Lietuva, atrodė labai dinamiška, daug ką reikėjo kurti, statyti ant kojų. Toks kur kas daug įdomesnis ir patrauklesnis, pats gali nulemti įvykius.

Abonento akibrokštai

- Lietuvoje nešvarios, gundymais suteptos politikos simboliu tapo buvęs sostinės meras, buvęs jūsų partijos kolega ir vadovas Artūras Zuokas, dar minimas kaip Abonentas. Kada, kodėl tarp jūsų kilo nesutarimai, kas įskėlė pleištą į jūsų santykius?

- Visų pirma ir man, ir kitiems kolegoms tapo dideliu akibrokštu visas tas informacijos pliūpsnis, istorijos, kurios iškilo skandalų su konkrečia įmonių grupe laikotarpiu. Detalės, smulkmenos apie tai, kaip buvo renkama Vilniaus valdžia, atrodė labai nemalonios. Pirmiausia iš etikos, moralės pozicijų. Natūralu, jog dėl tų veiksmų kilo diskusija ir partijos viduje.

Požiūris labai išsiskyrė. Buvo visiškai nepripažįstama, kad toks elgesys yra nenormalus, peržengia bet kokias ribas. Nenorėta atsižvelgti ir į jokias pastabas, nepadaryta jokių išvadų. O tai kenkė ne tik vienam konkrečiam asmeniui, bet ir visai organizacijai. Taip tie nesutarimai ir prasidėjo.

- Liberalų sąjūdis, atskilęs nuo Liberalų ir centro sąjungos, jau bene ketvirta partija, kurioje minimas žodis "liberalizmas". Ar galėtume paaiškinti žmogui, menkiau nutuokiančiam apie politiką, kurie liberalai yra tikresni, grynesni, o kurie - apsimetėliai?

- Daugiau būtų prasmės kalbėti ir ieškoti skirtumų tarp A.Zuoko vadovaujamos partijos (LiCS) ir Liberalų sąjūdžio, nes Naujoji sąjunga (socialliberalai) deklaruoja save kaip centro kairę jėgą, ir tai matyti. Liberaldemokratai dabar labiau reiškiasi kaip teisingumo ir tvarkos įvedinėtojai.

LiCS ir mūsų požiūris į moralės dalykus ir bent minimalų jos laikymąsi politikoje iš esmės skiriasi. Kitoks požiūris ir į būdus, kaip ta politika turi būti daroma. Man asmeniškai svarbus ne tik

rezultatas, bet ir tai, kad priimami sprendimai būtų skaidrūs,

suvokiami ir pagrįsti. Tie skirtumai mus ir išskyrė.

Atstovavimo idėjoms požiūriu mes renkamės šiek tiek kitokius prioritetus. Mums aktuali aukštojo mokslo reforma, apskritai švietimo reikalai, nuo ekonominio liberalizmo pasukome į platesnius visuomenės reikalus. LiCS dėl jos lyderio padėties, jo sąsajų su verslu daugiau domisi ekonomika, ūkiu.

- Neseniai teigėte, jog "svarbiausia - ne tai, ką parašai programoje, o tai, kaip veiki". Gal galėtumėte paaiškinti, kurių velnių tos programos rašomos?

- Šis sakinys tiesiog buvo ištrauktas iš konteksto. Man visada rūpėjo ideologija ir partijų programos. Norėjau pasakyti, kad žmonės, rinkėjai jau senokai nebetiki programomis. Galima parašyti idealiausią programą - tai pirmas žingsnis einant į politiką, - bet žmonės mato, jog partijos dažnai į jas paprasčiausiai numoja ranka. Minties esmė ta, kad programą turėti reikia, tačiau dar svarbiau - ją įgyvendinti. Štai čia yra mano moto: "Žodis nuo veiksmo neturi skirtis." Nesvarbu, ar parašytas, ar pasakytas.

Liūdnos prognozės

- Prieš mėnesį paskleidėte liūdnoką prognozę: "Jei ir toliau padėtis bus panaši, didelė tikimybė, kad po 2008-ųjų spalio mėnesio rinkimų Lietuvoje trečią kadenciją iš eilės valdys kairieji socialdemokratai." Susiskaldžiusiems ar silpniems dešiniesiems pasiūlėte ir tam tikrą receptą, kaip ištaisyti padėtį: "Liberaliosios partijos nepakankamai stiprios ir išsiskaidžiusios, o mechaninis jungimasis ar glaudesnis bendradarbiavimas rinkėjams neatrodys nuoširdus ir įtikimas. Prasmingesnis žingsnis būtų naujų žinomų ir garbingų žmonių įsitraukimas į politiką. Būtent su "šviežio kraujo" įliejimu į politiką sietinos centro dešinės partijų galimybės konsoliduotis ir stiprėti. (...) Mąstančiųjų dešiniuoju pusrutuliu įsitraukimas leistų sustabdyti dabar vykstančią politikos diskreditaciją, suteiktų ne tik daugiau profesionalumo, bet ir naujų idėjų."

Ar ne laikas dirbti politikams profesionalams, nes rašytojai, operos solistai ir panašūs "garbingi žmonės" ilgiau kaip kadencijos neišlaiko, o tada reikia vėl ieškoti naujų?

- Tokios mintys grindžiamos dabartinės situacijos vertinimu. Daugelis Lietuvos žmonių mato, kad jau kelintą Seimo kadenciją politikos procesas netampa profesionalesnis. Veikiau priešingai. Natūralu, jog piliečiai nusivilia politika. Todėl partijos turi būti kuo atviresnės organizacijos. Mintis tokia: yra politikos profesionalai, tačiau privalo būti ir galimybė atsinaujinti. Taip partijos taps daug patrauklesnės visuomenei, neliks uždari klubai.

O tam tikrų teigiamų procesų jau vyksta. Konservatoriai išsivadavo iš projekto 2K priklausomybės. Arba bent jau daro žingsnius ta linkme. Tai atveria galimybes centro dešinės partijoms vėl bendradarbiauti. Konsolidacijos procesai dešiniajame sparne juda į priekį. Į šį vienijimąsi matau įsiliejančių ir naujų žmonių. Ne naujų vedlių, ne nuraškytų žvaigždžių, o visų gerbiamų autoritetų. Taip bent dalis visuomenės galėtų grįžti į aktyvesnį viešąjį, politinį gyvenimą. Kol kas politinis procesas daugeliui atgrasus, kupinas elementarių klaidų, nesiskaitymo su žmonėmis.

Galėčiau vardyti ilgą sąrašą tokių autoritetų, kurie, kaip dabar mėgstama sakyti, mąsto dešiniuoju smegenų pusrutuliu. Ir jaučiasi norį bei galį prisidėti. Žvilgsnį kreipiame ne į operos solistus, o į tuos, kurie analizuoja, dirba srityse, susijusiose su politika. Galima tuos žmones vadinti technokratais, bet jei jie nori matyti Lietuvą dinamiškesnę, ambicingesnę, sparčiau besivystančią, be daug lemiančios nomenklatūros įtakos, jų talkos Lietuvai tikrai reikia.

- Kalbos apie "dešiniųjų pusrutulių" vienybę labai gražios. Tačiau jūs, Liberalų sąjūdžio nariai, ideologiškai artimi konservatoriams, norite tolti nuo ekonominio liberalizmo, o kažkaip nerandate bendros kalbos. Puikus pavyzdys - Vilniaus savivaldybė. Prieš rinkimus davėte "garbės žodį" neiti į koalicijas su populistais, bet vėliau kaipmat sudarėte su jais koaliciją. Kaip tokiu atveju su jumis veikti išvien?

- Na, turėčiau šiandien tiesiai pasakyti, kad svarbiausias džiuginantis dalykas yra tai, jog dešiniosios jėgos ir jų lyderiai ima suvokti, jog be bendradarbiavimo žmonės nepatikės, kad realiai galima dešinioji alternatyva ar atsvara įsigalėjusiems kairiesiems.

Manau, scenarijus, kurį būtų galima piešti po kitų rinkimų, jeigu niekas iš esmės nesikeistų, yra toks. Iš vienos pusės - tie patys socdemai, kurie nenori reflektuoti pasikeitusios situacijos ir dinamiškiau eiti į priekį. Iš kitos - nenusilpę, o tik dar stiprėjantys populistai. Tad dešiniųjų noras tartis rodo, kad mes judėsime į priekį. Taip pat turiu pripažinti, jog Vilniaus istorija yra viena kliūčių, trukdančių dar glaudžiau bendradarbiauti. Manyčiau, per savivaldybių rinkimus pasirinkdami šūkius su "garbės žodžiu" padarėme rizikingą sprendimą. Tai privertė Vilniuje susvyruoti nemenką dalį mūsų simpatikų. Kartais politikoje reikia rasti jėgų kritiškai pažvelgti atgal ir daryti sprendimus, kurie leistų ištaisyti padėtį. Labai viliuosi, kad Vilniuje tokie pasikeitimai neužtruks.

- Daug tamstos bendramokslių, dėstytojų eina aukštas valstybines pareigas įvairiose institucijose. Tai įvardijama paprasčiausiais klanais. Toks bičiulių būrys padeda gauti daugiau neoficialios informacijos, geriau suvokti, kas vyksta šalyje?

- Apskritai profesinių grupių uždarumas - neretai tai vadinama ir klanais, - pripažįstu, yra problema tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Teisininkai - viena tokių grupių. Man ir pačiam neretai nesmagu girdėti, kai dalis teisininkų jaučiasi išmaną procesus geriau negu kiti, vieninteliai žinantys teisingus sprendimus, procedūras ir t. t. Nemanau, jog reikėtų taip įsijausti.

Kita vertus, daug mano kartos žmonių, taip pat bendramokslių šiandien tikrai yra įtakingi. Tačiau labai svarbu atsakyti į pirminį klausimą, kokią formuluoji asmeninę nuostatą? Ar esminius sprendimus grindi aiškiu, skaidriu veikimo būdu, ar vadovaujiesi principu ranka ranką plauna? Man visada atrodė, kad profesionalumas ir vieša civilizuota veikla yra svarbiausia. Tie kontaktai, praeities ryšiai, kurie išlieka ir dabar, padeda greičiau vienas kitus suprasti, kai diskutuojama apie kokius nors reikalus. Tačiau tai nereiškia, kad egzistuoja kažkokios uždaros grupės, kurios renkasi, generuoja sprendimus. Bent jau pats nesu tokių grupių dalyvis. Kita vertus, galima sakyti, jog pamokanti yra VSD istorija, kai grupė žmonių, tiesiogiai nebūdami politikai, mėgino daryti įtaką politiniams procesams.

- Taigi "valstybininkų" klano egzistavimas jus įtikina?

- Bet koks klaninis sprendimų priėmimo būdas yra ydingas, ir man nepriimtina, kai į tai įsijaučiama. Manau, VSD istorija ir kitos peripetijos turi būti mums labai gera pamoka, nes net patys didžiausi ar genialiausi protai negali paminti normalios visuomenės gyvenimo taisyklių ir nulemti sprendimus. Tai nenormalu. Tą patį galima pasakyti ir apie verslo grupių, kurios daro spaudimą per žiniasklaidą ar kitais būdais, įtaką. Mums dar reikia stiprinti imunitetą tokiems dalykams ir reiškiniams.

- Dabar vėl tas laikas, kai, anot komentarų, verslo grupės bando užvaldyti valstybę. O juk mokėmės ir neišmokome apkaltos, VSD skandalo pamokų, dabar mokomės iš nacionalinio investuotojo steigimo trūkumų ir paslapčių. Kada pagaliau pereisime į "aukštesnę klasę"?

- Norisi matyti visuomenę atsakingesnę, o politikus - brandesnius, gebančius išvengti minėtų pamokančių istorijų. Šiandien nesu toks beatodairiškas optimistas, kad manyčiau, jog šis kelias yra greitas. Ir pats, kaip politikas, savęs klausiu: ar ne geriau mesti šią veiklą ir imtis kirbančių kitokių įdomių verslo ar mokslo sumanymų. Paprasčiausiai pradėjo traukti veikla, kuri greičiau leistų pamatyti konkrečius rezultatus, veikla, kurioje nuo paties įdėtų pastangų kas nors keistųsi. Tenka spręsti nelengvą dilemą: trauktis ar mėginti likti politikoje, burti panašius, atviro, civilizuoto veikimo principus išpažįstančius politikus, net ir skirtingų pažiūrų, tačiau nelipančius ant tų pačių grėblių. Deja, šiandien mūsų branda dar nepakankama, kad galėtume ne tik išmokti pamokas, bet ir pradėtume kopti į viršų.

- Karvedys, kuris veda kariuomenę į mūšį netikėdamas pergale, gali pražudyti kariuomenę. Kaip ketinate veikti, laimėti rinkimus, jei taip abejojate savo politinės veiklos prasmingumu, neturite akyse blizgesio?

- Mano akys blizgėjo, kai kalbėjau apie dešiniųjų vienijimąsi. Tikiu, kad dešinieji lems Lietuvos politiką, ir tai tik laiko klausimas. Dabartinė situacija niūroka, tad man žmogiškai liūdna, jog esu šio niūraus politinio proceso dalis.

Politika atsiperka, kai bendrauju su savo apygardos žmonėmis. Su jais galima užmegzti nuoširdų kontaktą, ir tai atsiperka, gauni impulsų judėti į priekį. Į politiką atėjau kaip idealistas, o optimistas dar tebesu.


"G.Steponavičiaus kalbos apie nemoralią politiką yra nuvalkiotos klišės, jas gali vartoti žmogus, kuris neturi daugiau jokių argumentų. Jeigu šiandien būtų sudaromas moraliausių politikų dešimtukas, pretenduočiau į jo pirmąją vietą.

O patį G.Steponavičių, tapusį priklausomą nuo savo rėmėjų ir interesų grupių, tos pačios grupės ir privertė suskaldyti Liberalų ir centro sąjungą. Jis tiesiogine to žodžio prasme dalyvavo perversme prieš mane ir partijos kolegas. Tačiau dėl to man nėra likę skaudulių, nes

niekuomet nežiūriu į praeitį. Vis dėlto tos buvusios istorijos apibūdina žmogų - gali žinoti, ar jis vertas pasitikėjimo ir vilčių, kurios buvo sudėtos, ar ne. G.Steponavičius yra politikas, kuris rūpinasi tik vienu dalyku - išlaikyti Seimo nario poziciją. Tai vienas iš daugelio politikų, kurie daugiau siekia tik būti, o ne veikti, išpildyti savo pažadus rinkėjams. Jo siekis - būti!"

Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas Artūras Zuokas.


Iš Specialiųjų tyrimų tarnybos slapta užfiksuoto G.Steponavičiaus ir UAB "Rubicon group" valdybos pirmininko Andriaus Janukonio pokalbio telefonu:

A.Janukonis: Taip, Gintarai.

G.Steponavičius: Tai viskas tvarkoje.

A.Janukonis: Garbė jums visa... Kiek balselių?

G.Steponavičius: Prašėt 5-6 iš mūsų, bus apie 10.

A.Janukonis: Ne, aš tai 15 (balsų) prašiau visą laiką, nežinau, kas prašė 5-6 (balsų).

G.Steponavičius: Mes dabar su socdemais ir visais kitais derinamės, per akis 5-6.

A.Janukonis: Žinai... Visais atvejais labai ačiū. 10 balsų?.. Tai būtumėte rimčiau parodę geram žmogui...

G.Steponavičius: Dėl pasiūlymų reikės kvalifikuotos paramos, gerai? Konsultuojant.

A.Janukonis: Absoliučiai, aš pats noriu keisti iš esmės, nes mane nervina ne mažiau nei tave, patikėk. Pasižadu...

G.Steponavičius: Gerai... Gerai...

A.Janukonis: 10 balsų. Ačiū.

G.Steponavičius: Jo.

Prieš šį pokalbį, per kurį informuojama apie pasiektus rezultatus, verslininkas buvo išdėstęs parlamentarui, kaip jo frakcijai vertėtų balsuoti dėl šios bendrovės reikalus reguliuojančio įstatymo. G.Steponavičius praneša A.Janukoniui, kad frakcija jau apsisprendusi, tačiau sužinojęs, jog toks balsavimas nėra naudingas bendrovei, pažada "demonstruoti maksimalų supratimą" ir "peržaisti" frakciją, nors tai ir bus "skausminga", suprask - sudėtinga.


"Kodėl vadinu jį odiozine figūra? Bandė daryti karjerą mokslo pasaulyje. Nepasisekė. Tada metėsi į politiką. O labiausiai mane apstulbino jo kalbos apie tai, kad aukštųjų mokyklų rektoriai neturi būti priklausomi nuo kolektyvų. Taip galėtų būti, jei rektoriai būtų skiriami uždarų klanų. Ir taip gali kalbėti tik koks kaminkrėtys, niekada neskaitęs Konstitucijos, o ne žmogus, turintis teisinį išsilavinimą."

Prof. Bronius Genzelis apie Liberalų sąjūdžio siūlomą aukštojo mokslo reformą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"