TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Liepa: "Tikrai nesėdžiu užsidariusi"

2010 04 17 0:00
Abu Liepos sūnūs Rojus (kairėje) ir Vėjas Vytautas nešioja gintarinius karoliukus.
Asmeninio archyvo nuotrauka

Iš televizorių ekranų pažįstama žurnalistė Liepa Rimkevičienė šiuo metu augina du mažus vaikus. Tačiau ji randa laiko ne tik buičiai. "Nekiurksau prie serialų, nenaršau jaunų mamų tinklalapių, trokšdama apsikeisti pyragų ar troškinių receptais, išsiaiškinti, kurios firmos puodai geriausi, ir panašiai", - tvirtina moteris.

Šiandien ji - viena iš šešių ekologinio renginio "Darom" vedėjų. Nacionalinė švarinimosi akcija Lietuvoje rengiama trečią kartą. Kai bus surinktos tonos šiukšlių, vakare visi akcijos dalyviai kviečiami į specialų koncertą, kurį transliuos TV3 televizija.

Mūsų kalbinama žurnalistė L.Rimkevičienė apie ekologiją galėtų kalbėti ištisas dienas ir vis tiek rastų, ką pasakyti. Vis dėlto grupės "Antis" lyderio architekto Algirdo Kaušpėdo dukterėčią domina ir kiti dalykai. Kokie?

(Ne)vartotojiškas vaikų auklėjimas

- Kovo mėnesį buvo pristatytas tavo ir režisierės Giedrės Žickytės filmas "Laisvės džiazas" apie Vytautą Landsbergį. Aktyviai prisidėjai prie akcijos "Darom". Tai ženklas, kad pamažu grįžti prie darbų? Spėju, jog keli pastarieji mėnesiai tau buvo labai intensyvūs.

- Tiesa. Aišku, sūneliams manęs labai trūko, nes jie buvo pripratę visada matyti mane šalia nuo ryto iki vakaro. Tačiau puikiai su viskuo susitvarkėme. Berniukai - nebe kūdikiai: Rojui jau treji, mažyliui Vėjui Vytautui kovo 21-ąją sukako vieni.

Kurti filmą man buvo labai netikėtas, bet nepaprastai mielas širdžiai darbas. Galima sakyti, triūsėme iš idėjos, nes biudžetas - minimalus. Kol kas didesnių darbų nesiimu. Gal nuo rudens ką nors pradėsiu. Tada Rojus jau eis į darželį. Turiu įvairių minčių, planų. Kai kurie susiję su ekologija.

- Jei jau prakalbome apie ekologiją, ar nemanai, kad tai tiesiog dar vienas pelningas verslas?

- Kam nors - verslas, tačiau tai nėra blogai. Manau, svarbu, ar siekiama maksimalaus pelno šaltakraujiškai teršiant aplinką, žemę, gyvūnų ir žmogaus organizmus, ar tenkinamasi mažesniu pelnu, bet stengiantis gyventi darnoje su supančiu pasauliu. Juk vien dėl to, kad esame labiausiai protiškai išsivysčiusios būtybės planetoje, neturime teisės naikinti visų kitų aplink. Visur įpratome matyti tik pragmatišką naudą. Jei perki ekologinius gaminius, automatiškai remi tuos ūkius, kurie saugo aplinką. Taip tarsi balsuoji už kitokį, švaresnį, pasaulį.

Suprantu ekologiją plačiau. Tai ne tik elektros taupymas, šiukšlių rūšiavimas ar vengimas valgyti maisto produktus, prifarširuotus konservantų ir sintetinių maisto priedų. Be abejo, tie dalykai svarbūs. Tačiau mane domina ne vien tai. Pirmiausia - nevartotojiškas požiūris, apimantis ne tik buitį. Vartotojiškas gali būti net vaikų auklėjimas. Tarkime, kai tėvai nori kuo greičiau pripratinti savo atžalas būti atskirai. Kuo greičiau atjunkyti nuo krūties, migdyti kitame kambaryje, išmokyti žaisti vienus - kad netrukdytų. Tai buvo ypač populiaru sovietmečiu. Mokslininkai ištyrė, kas tokiems vaikams atsitinka. Dėl meilės ir artumo stygiaus jie nuo mažų dienų pasineria į depresinę būseną ir tokie išlieka visą gyvenimą. Jiems trūksta pasitikėjimo pasauliu, aplinka, galų gale - savimi.

- Kaip neperžengti ribos ir neišlepinti vaiko visuomet laikant jį greta savęs? Juk užaugęs jis rizikuoja likti įsikibęs mamos sijono.

- Dažnas mylavimas, bučiavimas, žindymas krūtimi, nešiojimas ant rankų - joks lepinimas. Švelnumas ir rūpinimasis dar niekam nepakenkė. Įrodyta, kad kuo daugiau vaikas jo gauna, tuo mažiau piktas ir agresyvus būna užaugęs. Vaikas, kuris nuo gimimo augo apsuptas artumo, meilės, buvo nešiojamas ant rankų ir ilgai žindomas, užaugęs jaus malonumą ir pasitenkinimą iš dvasinių dalykų, bendravimo. Ir priešingai: tam, kuriam vietoj žmogiškos šilumos ir glamonių buvo pasiūlyti "protingi" žaislai, nukreipiantys jo dėmesį, vėliau rūpės tik daiktai.

- Ar tėvai tave augino taip pat, kaip ir tu - savo berniukus?

- Gal ne visai taip. Panašiai. Iš šeimos paveldėjau pagarbą gamtai, gyvybei. Visas vasaras praleisdavau kaime pas senelius. Iš močiutės perėmiau tradiciją rūšiuoti šiukšles. Pamenu, kaip į vieną indą ji pildavo maisto atliekas, kitas buvo skirtas popieriui, trečias - stiklui, ketvirtas - dar kitokioms buitinėms šiukšlėms. Sunku tuo patikėti? Tačiau lietuviai nuo seniausių laikų garsėjo meile gamtai, juos supančiai aplinkai. Tik per pastaruosius dešimtmečius tai buvo pamiršta.

Vaikus "gano" gamtoje

- Ar neprailgsta laikas būnant namie su vaikais? Nesijauti atitrūkusi nuo to, kas vyksta už tavo būsto sienų?

- Tikrai nesėdžiu užsidariusi. Daug skaitau. Į namų rutiną pasineriu tik tiek, kiek reikia. Nekiurksau prie serialų, nenaršau interaktyvių jaunų mamų tinklalapių, trokšdama apsikeisti pyragų ar troškinių receptais, išsiaiškinti, kurios firmos puodai geriausi, ir panašiai. Nežinau tokių dalykų, bet tai nereiškia, jog mano buitis prastesnė ar mažiau sutvarkyta negu kitų. Ne. Tiesiog neleidžiu, kad ji užgožtų viską aplinkui. Užuot gyvenusi vien buitimi, geriau leidžiu laiką su vaikais: tyrinėjame pasaulį, žaidžiame, skaitome knygeles - Rojus jau pažįsta visas raides, - darome įvairius darbelius. Mažylis Vėjas kaip tik pradėjo visur eiti, lipti, viską liesti, imti. Patikėk, tikrai yra ką veikti.

- Turi pagalbininkų?

- Labai padeda vyras Joris, jo mama, net mano močiutė. Pavyzdžiui, ketvirtadieniai būna tik mano. Tą dieną pas mane ateina anyta, tad galiu susitvarkyti visus būtinus reikalus mieste. Joris padeda ne tik prižiūrėti vaikus, bet ir buityje. Jis labai tvarkingas, rūpinasi namais.

Po šiųmetės ilgos žiemos ypač laukiu šiltesnių orų. Jiems prasidėjus tradiciškai išvažiuoju su vaikais iš Vilniaus į gamtą: į kaimą, prie jūros. Grįšime tik rudenį. Gamtoje man lengviau berniukus "ganyti", be to, būdami joje sūnūs kur kas sparčiau vystosi. Tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Pieva, miškas, daržas - jie tiek daug gamtoje atranda!

- Sutikti savo žmogų - tai lyg ištraukti sėkmingą gyvenimo loterijos bilietą. Tau pavyko?

- Nemanau, kad sutikti savo žmogų - loterija. Priešingai, tikiu, jog nieko gyvenime nevyksta šiaip sau. Susipažįsti su tais, su kuriais turi susipažinti. Kartais iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tas žmogus tau visiškai netinka, nes abu - be galo skirtingi. Tačiau galbūt dėl to ir susitikote, kad nušlifuotumėte visus aštrius asmenybės kampus, vienas iš kito ko nors išmoktumėte. Tai, kas labiausiai erzina kitame asmenyje, iš tikrųjų atspindi mūsų pačių trūkumus.

- Ko judu su Joringiu vienas iš kito išmokote?

- Jorį pažįstu nuo 18 metų. Mudu kartu užaugome, mokėmės, brendome. Labai sunku atskirti, ką konkrečiai vienas iš kito pasiėmėme.

- Kas tau yra didžiausias gyvenimo malonumas, silpnybė, kuriai negali atsispirti?

- Esu knygų maniakė. Man knygų mugė - vienas svarbiausių metų įvykių (juokiasi). Skaitau ne tik tai, kas įdomu man, bet ir vaikams. Esame sukaupę didelę vaikiškų knygelių kolekciją.

Nepaprastai mėgstu kvapus, aromaterapiją. Ją atradau, kai buvau nėščia, ir iki šiol esu užburta. Vilniaus centre yra nedidelė parduotuvėlė, kurioje prekiaujama natūralaus kvapo produktais. Esu dažna jos lankytoja.

Jaučiu silpnybę akmenims. Namie jų - gausybė. Rožinis kvarcas, kalnų krištolas, ametistas, gintaras, daugybė kitokių. Vaikai labai mielai su jais žaidžia. Kai serga, žinau, koks akmuo gali palengvinti ligą. Gintarą vadinu mūsų namų karaliumi. Abu sūnūs nešioja gintarinius karoliukus, kuršiškus amuletus, miega ant gintarinio čiužinio. Jis gal ir kietesnis nei įprastas, bet smulkūs šiurkštūs akmenėliai puikiai masažuoja. Nė vienas neturėjo paprasto čiulptuko. Tačiau kai dygsta dantukai, naudojome gintarinį čiulptuką. Vaikai jį kramtė, užuot kišę į burnytę kokį plastikinį žaislą.

Prie fontano

- Pokalbio pradžioje užsiminei apie neseniai pristatytą tavo filmą "Laisvės džiazas". Kodėl jo ėmeisi?

- Prieš kelerius metus, kai kūriau laidą "Rytas su...", turėjau galimybę visą darbo dieną praleisti su V.Landsbergiu, išsaugojau daug įdomios nerodytos dokumentinės medžiagos. Nusprendžiau ją panaudoti. Su profesoriumi tada kalbėjomės apie viską: apie politiką, laisvę, tikėjimą, darbą, meną, kultūrą, šeimą.

Esu patriotiška, man Kovo 11-oji - ypač svarbi šventė. Anų laikų įvykiai giliai įsirėžė į atmintį. Tada buvau devynerių. Tą legendinę kovo 11-ąją buvo moksleivių atostogos, leidau jas pas senelius, kurie gyveno visai šalia Seimo. Žinojau, kad turi būti atkurta nepriklausomybė, nes mano seneliai ir tėvai - visuomeniški, politiškai aktyvūs. Su draugais prie Seimo esančiame tuščiame fontane žaidėme futbolą. Staiga pamačiau pro šalį einantį V.Landsbergį. Pamenu, pribėgau prie jo ir paklausiau: "Ar Lietuva jau laisva?" Profesorius šypsodamasis man pažadėjo, kad augsiu laisvoje šalyje. Kai jį filmavome laidai, priminiau aną įvykį. Abu pasijuokėme.

- Ar greitai pavyko įgyvendinti savo sumanymą?

- Per tris savaites. Darbavomės kartu su režisiere G.Žickyte. Viena problemų, su kuria susidūrėme, - kad nufilmuotuose kadruose buvo labai daug manęs kaip laidos vedėjos. Juk čia kūrėme ne laidą, o filmą. Tačiau montuojant pavyko šiek tiek mane iškarpyti arba uždangstyti (juokiasi).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"