TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Lietuva ir humanitarinė pagalba: ar pakankamai žinome?

2016 06 18 6:00
fotkes/thumb/46296_hp.jpg comons.wikimedia.org nuotrauka

Karinis transportinis lėktuvas, pakilęs iš Šiaulių oro uosto karštą 2008 metų rugpjūčio naktį, gabeno humanitarinę pagalbą Gruzijai. Nepatogiai susirangę šalia dėžių su tvarsliava ir medikamentais sėdėjo keli žurnalistai – ilga ir varginanti kelionė baigėsi skubriu nusileidimu tuščiame Tbilisio oro uoste.

Tuomet Gruzijos ir Rusijos konfliktas buvo pačiame įkarštyje, šimtai pabėgėlių plūdo į sostinę ir jos apylinkes, o vietos valdžia šaukėsi tarptautinės pagalbos.

Tą dieną, kai Tbilisio oro uoste jau ne pirmą kartą leidosi lietuvių lėktuvas, oro uostas priėmė tik humanitarinę pagalbą gabenančius orlaivius: didelius ir mažus, atskridusius iš toli ir iš gretimų valstybių. Gruzijai reikėjo visko: medikamentų, sulankstomų lovų, maisto davinių. Karo pabėgėliai plūdo į sostinę ir užimdavo negyvenamus namus, senas ligonines bei vaikų darželius, kūrėsi palapinių miesteliuose ar giminių bei kaimynų butuose.

Ne tik geros valios ženklas

Per šį chaotišką sujudimą Lietuvos teikiama humanitarinė pagalba ir siunčiami specialistai buvo ne tik geros valios ženklas, bet ir svari psichologinė, o kartais ir koordinacinė parama.

Tą karštą 2008-ųjų rugpjūtį Lietuvos gyventojai ir šalies Vyriausybė atsiliepė į gruzinų prašymą padėti, žmonės ir įmonės aukojo pinigų bei drabužių, Vyriausybė siuntė medikamentų, įrangos ir specialistų. Tokia ir panaši parama iš Lietuvos buvo siunčiama ne pirmą ir ne paskutinį kartą – Lietuva yra humanitarinės paramos teikėja, kuri tiesiogiai arba netiesiogiai siųsdama pinigų ar specialistų prisideda prie humanitarinių nelaimių sprendimo.

Skaičiuoja jau antrą šimtmetį

Henry Dunantas, 1859 metais Solferino mūšyje gelbėdamas sužeistus ir mirštančius kareivius, apie humanitarinę pagalbą nieko nežinojo. Vietos moterys ir mergaitės, paragintos verslininko iš Šveicarijos, slaugė mūšyje sužeistus kareivius, o H. Dunantas derėjosi su prancūzais, kad šie paleistų mūšyje nugalėtų austrų medikus. Taigi, kartu jis teikė ir humanitarinę pagalbą, kuri dabar skaičiuoja jau antrą šimtmetį.

Tai buvo pradžia darbo, kurį dabar atlieka Raudonasis Kryžius, Jungtinių Tautų Humanitarinės pagalbos koordinavimo tarnyba ar „Gydytojai be sienų“. Humanitarinę pagalbą vienos valstybės teikia kitoms, žmonės ir valstybės aukoja organizacijoms ar fondams, kurie koordinuoja skubią pagalbą, humanitarinės pagalbos darbuotojai, tarp kurių yra daugybė savanorių, skuba padėti, kai karinis konfliktas ar gamtos stichija supurto vieną ar kitą pasaulio valstybę.

Humanitarinė pagalba apima daugybę sričių, reikalauja daug pastangų, finansų ir, svarbiausia, geros valios. Ši pagalba, nesvarbu, ar ją teiktų viena valstybė tiesiogiai kitai valstybei, ar tai būtų koordinuota tarptautinių organizacijų pagalba, dažniausiai yra trumpalaikė materialinė arba logistinė parama, skirta gyvybėms gelbėti, žmonių kančioms mažinti ir padėti kuo greičiau atsitiesti.

Žmonės, kuriems teikiama tokia pagalba, dažniausiai yra karo pabėgėliai, dėl konfliktų arba gamtos stichijos namų netekę nelaimėliai, bado ir epidemijų aukos. Humanitarinė parama teikiama gana trumpai, išskyrus tuos atvejus, kai konfliktas arba nelaimė užsitęsia, siekiama, kad padėtį kuo greičiau imtų kontroliuoti vietos valdžia arba bendruomenė. Humanitarinė pagalba kartais painiojama su vystomuoju bendradarbiavimu ir jo teikiama parama, bet tai – ne tas pats. Humanitarinės paramos teikėjai į nelaimės vietą skuba kuo greičiau ir suteikę visą būtiną pagalbą pasitraukia, būtent tada valstybei ar bendruomenei į pagalbą ateina vystomojo bendradarbiavimo specialistai. Jie – ilgalaikės paramos ir žinių teikėjai, padedantys bendruomenėms atsigauti.

Per metus – po 2 eurus

Europos Sąjunga (ES) su valstybėmis narėmis yra didžiausia humanitarinės pagalbos teikėja pasaulyje, ji kasmet padeda daugiau kaip 120 mln. žmonių. Tačiau ES pagalbos lėšos sudaro truputį mažiau kaip 1 proc. viso ES metinio biudžeto – kiekvienas ES pilietis jai per metus skiria tik šiek tiek daugiau kaip 2 eurus. Per metus ES skiria apie 1 mlrd. eurų humanitarinei pagalbai ir reaguoja į visas didžiausias nelaimes, vykstančias pasaulyje. ES ir valstybės narės humanitarinę pagalbą teikia įvairiais būdais: bendradarbiaudamos su nevyriausybinėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, Raudonojo Kryžiaus draugijomis ar Jungtinių Tautų agentūromis, kartais valstybės narės humanitarinę pagalbą teikia tiesiogiai.

Paskirsto ministerija

Lietuva humanitarinę pagalbą dažniausiai teikia per Užsienio reikalų ministeriją, kuri ją paskirsto didžiosioms humanitarinėms agentūroms. Kartais pagalba skiriama tiesiogiai jos prašančiai valstybei. Tarkim, 2014 metais Lietuva skyrė daugiau nei 370 tūkst. eurų humanitarinei pagalbai, didžioji jos dalis teko Ukrainai. 2015 metais Ukrainai suteikta 396,6 tūkst. eurų humanitarinė pagalba, nuo potvynių nukentėjusiai Vanuatu skirta 10 tūkst. eurų, karo siaubiamai Sirijai – 40 tūkst. eurų, o kovai su Ebolos virusu Vakarų Afrikos regione – 10 tūkst. eurų.

Svarbu paminėti, kad humanitarinę pagalbą Lietuva teikia ne tik per Užsienio reikalų ministeriją ar kitas valstybines institucijas, – mūsų šalyje veikia Raudonojo Kryžiaus draugija, Maltos ordino pagalbos tarnyba ir kitos organizacijos, renkančios paramą nuo nelaimių nukentėjusiems žmonėms visame pasaulyje. Lietuvos nevyriausybinės organizacijos taip pat renka humanitarinę pagalbą, tačiau tai darydamos susiduria su mokesčių našta. Pasak Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro vadovo Martino Žaltausko, nevyriausybininkai, rinkdami pinigus žmonėms, nukentėjusiems nuo karo ar stichinių nelaimių, privalo mokėti mokesčius – tai sudaro 15 proc. surinktos sumos. „Manoma, kad tai – nelegaliai teikiama parama, kuri privalo būti apmokestinta. Neapmokestinama tik ES teikiama parama“, – sakė M. Žaltauskas. Organizacijos, kurios renka paramą ir ją perveda savo pagrindinėms įstaigoms užsienyje, skirstančioms paramą, mokesčių Lietuvoje mokėti neprivalo, bet jei norėtų paremti tiesiogiai – privalėtų.

Žmonės linksta aukoti daugiau

Pasak Raudonojo Kryžiaus draugijos komunikacijos koordinatorės Elzės Maciulevičiūtės, rinkti ir teikti humanitarinę pagalbą yra viena pagrindinių draugijos veiklos sričių. Raudonasis Kryžius surinktas lėšas perveda centriniam padaliniui, kuris skirsto ir teikia humanitarinę pagalbą visame pasaulyje.

„Kai nutinka kokia nors nelaimė, mūsų judėjimo federacija skelbia kvietimą visoms draugijoms prisidėti renkant lėšas ir padedant nukentėjusiems. Tuomet mes skelbiame lėšų rinkimo akciją“, – pasakojo E. Maciulevičiūtė. Raudonojo Kryžiaus draugija Lietuvoje rinko lėšas nutikus bene visoms didžiausioms stichinėms ir karinėms nelaimėms. Lietuviai aukojo, gausiau ar mažiau, Haičio žemės drebėjimo aukoms, filipiniečiams, nukentėjusiems nuo galingo taifūno Hajano, japonams, kai jų kraštą nusiaubė žemės drebėjimas ir cunamis, išjudinęs atominės hidroelektrinės pamatus.

Pasak Raudonojo Kryžiaus atstovės, lėšų rinkimo akcijos daugiausia susidomėjimo sulaukia tada, kai žiniasklaida skiria dėmesio konkrečiai nelaimei, kai žmonės mato katastrofų padarinius ar karo nusiaubtus miestus per savo televizorius. Žiniasklaidos dėmesys vienam ar kitam tragiškam įvykiui labai dažnai lemia, kokia gausi bus parama. Tiesa, ukrainiečiams ir gruzinams lietuviai aukojo dosniai, manoma, dar ir todėl, kad tai – politiškai, emociškai ir istoriškai artimi kraštai. Vis dėlto daugiausia lėšų lietuviai yra skyrę Japonijai, kai ją supurtė žemės drebėjimas ir užgriuvo cunamio banga.

„Lietuvių požiūris į aukojimą, solidarumą su mažiau turinčiaisiais keičiasi. Daugiau keliaudami, matydami, kad kitose šalyse gyvenimas yra sunkesnis, žmonės linkę aukoti gausiau“, – kalbėjo E. Maciulevičiūtė.

Šiai minčiai pritarė ir Maltos ordino pagalbos tarnybos generalinis sekretorius Eitvydas Bingelis, sakydamas, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie aukoja neraginami. „Žmonės yra linkę prisidėti ir paremti, nelieka abejingi kitų skausmui“, – sakė E. Bingelis. Pasak jo, Maltos ordino pagalbos tarnyba humanitarinę pagalbą pradėjo rinki dar visai neseniai, bet jau pastebi, kad aukotojus labiausiai jaudina tikros istorijos iš ten, kur vyksta nelaimė. Tuomet žmonės tarsi susitapatina su nelaimę patiriančiaisiais ir juos remia. Tiesa, labai svarbus yra žiniasklaidos dėmesys, nes tai – vienas svarbiausių informacijos šaltinių. „Dalis visuomenės save mato kaip globalaus pasaulio dalį, todėl yra linkusi aukoti ne tik tada, kai aktyviai prašome“, – sakė Maltos ordino pagalbos tarnybos generalinis sekretorius.

Žiniasklaida vaidina itin reikšmingą vaidmenį informuodama visuomenę apie tai, kas vyksta pasaulyje, kodėl tai svarbu ir kodėl turėtume būti aktyvūs pasaulio piliečiai. Tiesa, pasak LRT užsienio naujienų redaktoriaus Vykinto Pugačiausko, daliai Lietuvos visuomenės dar sunku suprasti, kad pasaulis yra itin susisaistęs ir nevalia nekreipti dėmesio į tai, kas dedasi už Lietuvos sienų. Sirijos konfliktas, vykstantis jau penktus metus, daugeliui tautiečių nerūpėjo tol, kol buvo įmanoma nepastebėti pabėgėlių, plūstelėjusių į Europą. Anot V. Pugačiausko, Lietuvos visuomenė vis dar labiau posovietinė, o ne postmoderni, todėl mums labiau rūpi konfliktai Gruzijoje ir Ukrainoje, o ne Sirijoje ar Libijoje. „Ukraina ir Gruzija lietuviams rūpi todėl, kad yra arti. Taip mes išreiškiame savo baimes dėl Rusijos artumo ir kartu parodome, kad esame posovietinė visuomenė“, – mano LRT užsienio naujienų redaktorius. Jis įsitikinęs, kad dar po 10–15 metų lietuviai jau galvos kitaip, gausiau aukos ir domėsis ne tik valstybėmis kaimynėmis, bet ir visu pasauliu.

Apie projektą

2004 metais įstojusi į Europos Sąjungą (ES) Lietuva tapo nebe paramos gavėja, bet šalimi donore, teikiančia pagalbą kitoms valstybėms. Humanitarinė pagalba, teikiama po didelio masto gamtos ir žmogaus sukeltų nelaimių, tikriausiai geriausiai atskleidžia mūsų visuomenės pasirengimą ir norą padėti.

Esame nedidelė valstybė, todėl dauguma humanitarinėms reikmėms mūsų skiriamų pinigų tenka tarptautinėms organizacijoms, o jos nukreipia lėšas ten, kur paramos šiuo metu labiausiai reikia. Nedideles sumas Lietuva kartais tiesiogiai skiria ir pačioms nukentėjusioms valstybėms. Tačiau tobulėti šioje srityje tikrai yra kur: nevyriausybinio sektoriaus įtraukimas šviečiant visuomenę ir renkant paramą, empatijos nukentėjusiesiems ir globalaus solidarumo stoka – tai pagrindiniai veiksniai, skatinantys į mūsų teikiamą humanitarinę pagalbą žvelgti kritiškai ir įsitraukti į viešą diskusiją, siekiant teigiamų pokyčių.

Plačiau bendrą ES politiką, ekspertų nuomones apie lėtai kintančias Lietuvos gyventojų nuostatas ir institucines kliūtis humanitarinei pagalbai teikti šiame „Lietuvos žinių“ straipsnyje pristato Jūratė Važgauskaitė. Jos straipsnis taip pat publikuojamas ir specialiame projekto „Žiniasklaida vystymuisi“ el. leidinyje, kuris pasirodė birželio pradžioje ir yra skirtas humanitarinės pagalbos temai.

***

Projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina VšĮ „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"