TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Lietuvai nieko negaila

2013 07 05 6:00
Tėvynėje - su trečia knyga. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Marija Remienė su šeima į Vakarus pasitraukė karo metais, kai gimtąją šalį antrą kartą pradėjo raizgyti sovietinės okupacijos voratinklis. Nors gyvena kitoje Atlanto pusėje, daugumą minčių ir darbų ji skiria tėvynei. O šįkart atvykusi į Lietuvą M.Remienė pristatė naują knygą apie bendraminčių likimus.

M.Remienė LŽ sakė: "Visada dirbau lietuvišką darbą." Karo metais su šeima palikusi tėvynę, tolimoje užjūrio šalyje ji saugojo tautiškumą. Lietuvei sunku be emocijų kalbėti apie savo gyvenimą ir darbus, prisimindama praeitį ji nekart susigraudino. "Kai atvykome į Ameriką, tėčiui buvo 50 metų, angliškai jis niekada neišmoko. Mama buvo kiek jaunesnė. Tačiau gyventi buvo sunku, tėvai niekaip negalėjo priprasti prie svetimo krašto, - kaip nelengva buvo kurtis, liūdnai pasakojo M.Remienė. - Taigi tuo metu šeimos galva tapau aš."

Iš pradžių atvykėliai įsikūrė pas amerikietį fermerį Ilinojaus valstijoje. Marijos tėvas plantacijoje dirbo savęs negailėdamas. Mama padėdavo virtuvėje. Dukros taip pat talkindavo. Po mėnesio šeima suprato, kad amerikietis už darbą nelinkęs deramai mokėti. Lietuviai nenorėjo būti išnaudojami. Kai tik pasitaikė proga, devyniolikametė Marija pervažiavo į Čikagą, o netrukus ir tėvus pakvietė persikelti. Dideliame mieste visiems taip pat teko sunkiai dirbti.

M.Remienė pasakojo, kad į lietuvių bendruomenės renginius susirinkdavo kaklaraiščius pasirišę, kostiumus vilkintys išsilavinę vyrai ir vienas į kitą kreipdavosi: daktare, profesoriau, generole... Kai kalba pasisukdavo, kas kokius darbus dirba Amerikoje, juokaudavo: "Dirbu raštinėje... su šluota." Anuomet tuo niekas nesistebėjo, nes pirmiausia reikėjo išgyventi, įsikurti, tada siekti karjeros, sėkmės savo srityje. Arba to palinkėti vaikams. Marijos tėvai norėjo, kad dukra siektų mokslų.

Iš Lietuvos ji, būdama paauglė, su tėvais, seserimi ir broliu pasitraukė per Antrąjį pasaulinį karą 1944 metais. "Prieš pat antrąją okupaciją, kai artėjo sovietų armija, - kalbėjo M.Remienė. - Brolis mirė Vokietijoje 15 metų. Jiedu su seserimi buvo dvynukai." Moteris pasakojo, kad gimnaziją baigė Vokietijoje, kai gyveno pabėgėlių stovykloje. Vėliau šeima persikėlė į JAV. Dabar jos sesuo yra vienuolė ir gyvena Putnamo Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo seserų vienuolyne netoli Bostono. "Stojo į vienuolyną jaunutė, nė mokyklos nebuvo baigusi", - prisiminė M.Remienė. Taigi viena sesuo gyvenimą paskyrė tikėjimui, o kita - lietuvybei saugoti ir puoselėti.

Žaliuojantis ąžuolas

Po verslo administravimo studijų M.Remienė 35 metus dirbo draudimo kompanijoje. Kiek likdavo laiko, visą jį atiduodavo tautiniams reikalams. Jei darbe suskambėdavo telefonas, o kas nors iš kolegų pakeldavo ragelį, dažnai išgirsdavo lietuvišką: "Labas." Jie žinodavo, kam tai skirta ir kodėl.

"Bendruomenė yra viską vienijantis ąžuolas, kurį mes iš Lietuvos perkėlėme į Ameriką - po kita padange", - vaizdingai sakė M.Remienė. Anuomet reikėjo labai stengtis, kad lietuvybės ąžuolas užsienyje gerai kerotų ir gražiai žaliuotų. M.Remienė pasakojo, kad lietuviai burdavosi jau pabėgėlių stovyklose Vokietijoje. "Nors gyvenome sugriautose kareivinėse, buvo kuriamos organizacijos, steigiama mokykla, renkamas choras, sportuojama", - teigė ji.

M.Remienė sakė, kad Čikaga, kurioje pasirinko gyventi, buvo vadinama lietuvių sostine. Čia buvo pastatyta viena gražiausių lietuvių bažnyčių. Tautiečiai ryšius palaikė per parapiją. Išeiviai gyveno gana kompaktiškai. Mielai dalyvaudavo renginiuose. "Kai organizuodavau koncertus, salės būdavo sausakimšos, - pasakojo lietuvė. - Deja, dabar to nebėra." M.Remienė prisiminė, kad kai Lietuvoje buvo atkurta nepriklausomybė, iš jos į Ameriką atvykdavę tautiečiai stebėdavosi, koks čia įdomus bendruomenės gyvenimas, kad lietuvybės net daugiau negu tėvynėje.

Vadindavo kultūros ministre

M.Remienė - daugelio įvairių organizacijų aktyvistė, vadovaujanti svarbių išeivijos institucijų finansavimą organizuojantiems fondams, komitetams, taryboms. Beveik dešimtmetį ji vadovavo JAV lietuvių kultūros tarybai, rengė koncertus, parodas, literatūros vakarus, leido knygas, sugrąžino į Lietuvą dailės kūrinių kolekcijas. M.Remienė lietuvių net buvo vadinama kultūros ministre.

Vienas jos rūpesčių - JAV lietuvių laikraštis "Draugas". Kai atvyko į JAV, jis buvo leidžiamas seniai - apie pusę šimto metų. Tačiau tuo metu leidinys buvo prie bankroto ribos. "O vadinamieji pokario dipukai "Draugą" atgaivino ir pavertė to meto švyturiu", - pasakojo M.Remienė. Jos teigimu, šio laikraščio skelbiamomis žiniomis buvo pasitikima. Ji apgailestavo, kad pastaruoju metu leisti "Draugą" nėra lengva, nes vyresnioji skaitytojų karta gerokai praretėjusi. O jaunesniems lietuviams užtenka interneto. "Be to, nors gimusieji Amerikoje ir kalba lietuviškai, jų vaikai - taip pat, skaityti jiems jau sunku. Sako, kad nelabai supranta", - teigė M.Remienė. Tačiau jos, "Draugo" leidėjų tarybos narės ir fondo pirmininkės, bei kitų aktyvių išeivių dėka laikraštis ir toliau leidžiamas. "Telkiame lėšas, kad išlaikytume laikraštį", - sakė Amerikos lietuvė.

Užrašyti gyvenimai

JAV lietuvių bendruomenės narių ir pačios M.Remienės gyvenimas toks įdomus, kad vertas aprašymų. To ėmėsi pati kultūrininkė. Dabar ji yra jau trijų knygų autorė. Klausiama, kada pradėjo rašyti ir kaip sekėsi, M.Remienė pasakojo: "Niekada nestudijavau lietuvių kalbos, visos žinios gautos iš gimnazijos Vokietijoje. Kadangi daug visko organizuodavau, reikėdavo rašyti tekstus spaudai, laiškus žmonėms." Į pirmą 2002 metais išleistą knygą "Atsukant gyvenimo laikrodį atgal" sudėti prisiminimai apie pasitraukusios į Vakaruss šeimos likimą ir įvairūs spaudoje skelbti straipsniai. "Vėliau buvau raginama ir skatinama rašyti toliau", - sakė M.Remienė. 2011 metais pasirodė antroji knyga "JAV lietuvių kultūros keliuose". Joje - autorės asmeninė istorija, veikla ir žinios apie JAV lietuvių išeivijos gyvenimą. Šią savaitę pristatomoje knygoje "Mūsų likimai Amerikoje: asmenybių portretai" autorė dėmesį sutelkė į bendražygius, kartu siekusius daiginti lietuvybę toli nuo gimtosios žemės.

M.Remienė apgailestavo, kad ne visų svarbių gyvenimo pakeleivių istorijas sudėjo į naujausią knygą - vis per skubėjimą ir daugybę reikalų. Apie vieną trumpai papasakojo LŽ: "Įvairiems renginiams, konkursams reikėdavo pinigų. Būdavo, paskambindavau dr. Jonui Adomavičiui, kiek paprašydavau, tiek kitą dieną ir atnešdavo. Jis buvo nepaprastas žmogus, dabar gailiuosi, kad knygoje jo nepaminėjau." Klausiama, gal tada yra vilties sulaukti tęsinio, tai yra dar vienos knygos, M.Remienė purtė galvą. Ir nusišypsojo, nes prisiminė, kad nemanė parašysianti bei išleisianti ir šią - trečią knygą.

Tolima artima tėvynė

Lietuvoje džiaugiamasi M.Remienės literatūrine veikla, nes skaitant šios autorės knygas galima sužinoti apie lietuvių išeiviją. Ji gerai vertinama ir už labdaringą veiklą bei rūpinimąsi gimtąja šalimi. M.Remienė yra Širvintų krašto garbės pilietė. Negailėdama lėšų ir laiko, ji rūpinasi gimtosiomis vietomis: finansavo Musninkų bažnyčios remontą, globoja vidurinę mokyklą, remia jaunuosius talentus. Kiekvieną kartą viešėdama Lietuvoje M.Remienė lankosi ten, kur kadaise buvo namai.

Per Atlanto vandenyną moteris skrenda dažnai. Net sovietiniais laikais Lietuvoje buvo septynis kartus. "Pirmą kartą atvykau 1972-aisiais. Tada daug verkiau, - prisipažino moteris. - Baisus dalykas. Vaizdas buvo liūdnas. Gyvenome Vakarų pasaulyje, todėl akiratis buvo išsiplėtęs. Atvažiavusi į Lietuvą pamačiau, kad viskas suniokota, sunaikinta... Kraštas atrodė labai prastai. Tvyrojo baimė, žmonės nedrįso atvirai kalbėti. Mąsčiau: "Dieve, kokia Lietuva skurdi ir negraži. O mes ją idealizavome."

M.Remienė nebesuskaičiuoja, kiek kartų buvo atvažiavusi nuo tada, kai Lietuvoje atkurta nepriklausomybė. Kokią tėvynę ji mato šiuo metu? "Dabar - kaip žemė ir dangus, - tvirtino moteris. - Šalis labai graži ir šviesi. Jaunimas nesiskiria nuo gyvenančio kitose valstybėse. Beveik visi kalba angliškai." M.Remienė tik stebėjosi, kodėl šiais laikais žmonės bėga iš Lietuvos. Ji negali suprasti, kodėl tautiečiai nenori geresnio gyvenimo kurti savame krašte.

M.Remienė, klausiama, ar nemano grįžti į tėvynę, sakė, kad JAV gyvena sesuo, ten palaidoti tėvai ir brolis. "Mano vieta jau ten", - teigė ji. Savo gyvenimą moteris sukūrė anoje Atlanto pusėje. O Lietuva M.Remienė gali rūpintis ir gyvendama Amerikoje, tai ir daro daugelį metų.

Trumpai

M.Remienė - visuomenės veikėja, meno mecenatė. Gyvena JAV. Dirba Lietuvai.

Finansavo Musninkų Švč. Trejybės bažnyčios interjerų ir eksterjerų restauravimo darbus, šiai bažnyčiai yra paskyrusi per 60 tūkst. dolerių. Rėmė kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškės Guronių kaimo (Kaišiadorių r.) Kryžiaus kelio pirmąją koplyčią. Nuo tada, kai Lietuvoje atkurta nepriklausomybė, finansuoja gimtųjų Musninkų moksleivių kūrybos konkursus, skiria premijas ir paramą mokyklos kultūrinėms iniciatyvoms.

2005–2010 m. M.Remienė padovanojo ir perdavė saugoti Lietuvos dailės muziejui 37 Adomo Galdiko eskizus ir piešinius, 2007 m. – A.Galdiko, Adomo Varno, Vytauto Kasiulio, Pauliaus Augio ir kitų dailininkų grafikos ir tapybos kūrinių, 2008 m. – A.Galdiko penktojo dešimtmečio pradžios piešinių albumą – 55 Lietuvos, daugiausia Žemaitijos, gamtovaizdžius. Gimtosios šalies žmonėms dovanoja net savo rankdarbius ir buities daiktus.

Išleido knygas: "Atsukant gyvenimo laikrodį atgal", "JAV lietuvių kultūros keliuose" ir "Mūsų likimai Amerikoje: asmenybių portretai".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"