TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Lietuvė, suomis ir Dostojevskis

2006 09 09 0:00
Aldona Bendoriūtė prisipažįsta, kad kurti monospektaklį pagal Dostojevskio "Nusikaltimą ir bausmę" buvo sunkus ir didelis darbas.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Vilnietę aktorę Aldoną Bendoriūtę, su suomių režisieriumi Kristianu Smedsu rugpjūtį užbaigusią kurti monospektaklį "Liūdnos dainos iš Europos širdies", pasitiko ypatingas rugsėjis - sūnus Dovydas eina į pirmą klasę

Aktorė Aldona Bendoriūtė LŽ pasakojo, kad Helsinkio festivalyje po monospektaklio "Liūdnos dainos iš Europos širdies", sukurto su garsiausiu suomių režisieriumi Kristianu Smedsu pagal Fiodoro Dostojevskio romaną "Nusikaltimas ir bausmė", priėjo vienas žmogus, mokantis rusiškai, ir pasakė: "Koks geras spektaklis. Žinote, tai grynai suomiškas teatras".

"Manyje sukilo patriotizmas, - prisipažino aktorė, - ir pasakiau, kad nesutinku su juo. Šis spektaklis nėra grynai suomiškas, nes jame vaidinu aš, lietuvė. Jis nei lietuviškas, nei suomiškas, o dviejų žmonių, mano ir Kristiano, patirties teatras. Jam neklijuočiau jokios nacionalinės etiketės. Tai yra dviejų žmonių darbas. Ir tarp mūsų stovi Dostojevskis".

"Liūdnų dainų iš Europos širdies" premjera Lietuvoje įvyks rugsėjo pabaigoje tarptautiniame Vilniaus teatro festivalyje "Sirenos".

Vaidinti Raskolnikovą

Pernai pavasarį, kai buvo sumanyta kurti monospektaklį pagal Fiodoro Dostojevskio romaną "Nusikaltimas ir bausmė", režisierius Smedsas paprašė spektaklio prodiuserį Audronį Liugą rasti brandesnio amžiaus aktorę, turinčią vaikų ir patirties, nes jam įdomiau dirbti su vyresne, daugiau patyrusia moterimi. Prodiuseris pasiūlė Jaunimo teatro aktorę Bendoriūtę. Tik truputį jaunesnę už trisdešimt penkerių metų režisierių.

"Susitikome. Manęs paklausė, ar nenorėčiau po vasaros atostogų padirbėti su šiuo projektu. Labai nustebau, - prisiminė aktorė. - Taip pat buvo pasakyta, kad turėsiu vaidinti Raskolnikovą. Iškart paklausiau, kodėl renkasi moterį šiam vaidmeniui. Kristianas nuleido galvą. "Atleiskite, nežinau, ką jums atsakyti, nors klausimas labai geras, - prisipažino jis, o pagalvojęs pridūrė: - Galbūt todėl, kad man nusibodo matyti Raskolnikovo personažą iš siaubo išplėstomis akimis, drebantį, paklaikusį ir vaikštanti po sceną nežinia kur ir ko. Noriu matyti kitokį Raskolnikovą, galbūt dėl to jį ir vaidins moteris".

Vėliau režisierius persigalvojo ir pasiūlė kitą "Nusikaltimo ir bausmės" personažą - Sonią, kuri pasakotų savo gyvenimo istoriją, o per tą pasakojimą atsiskleistų pagrindiniai šio romano personažai. Spektaklyje Bendoriūtė yra ir Sonia, ir jos tėvas Marmeladovas, ir pamotė Katerina Ivanovna su savo vaikais, ir Raskolnikovas, ir romano auka - senė, kuri buvo užkapota kirviu.

Per metrą nuo žiūrovo

"Prieš spektaklį galvoju, kad manęs laukia didelis ir sunkus darbas. Turėsiu taip ilgai viena būti prieš žiūrovus, - apie pusantros valandos trunkantį spektaklį kalbėjo aktorė. - Bet jis praeina labai greitai, ir vaidindama nebegalvoju, kad man sunku. Man smagu, nes spektaklis yra labai gyvas ir kiekvieną kartą vis kitoks. Dažnai priklauso nuo pačių žiūrovų. Jie yra beprotiškai arti manęs. Matau jų akis, jie - mano. Kartais žiūrovai padiktuoja mano veiksmus".

Režisierius norėjo išvengti teatrališkumo. Kad nebūtų kulisų ir išėjimo iš užkulisių, nebūtų scenos dėžutės, ir žiūrovas jaustųsi tarsi sėdįs pas Sonią namie arba, pavyzdžiui, bare su Marmeladovu - aplinkybės spektaklyje keičiasi nejučia.

"Liūdnų dainų iš Europos širdies" eskizas buvo rodytas pavasarį per Naujosios dramos akciją Vilniuje. Tada irgi buvo atvykusių žiūrovų suomių. Aktorė suprato iš reakcijos, nes spektaklyje, kuris vaidinamas lietuvių kalba, skamba daug suomiškų dainų.

Pašnekovė prisiminė itin šiltus suomių žiūrovus Helsinkio festivalyje. Po vieno spektaklio jai pasakojo apie moterį, kuri žiūrėdama tai prisidengia rankomis, tai sėdi nuleidusi galvą, pasirėmusi kaktą, tai pasisuka šonu. Po spektaklio neplojo, tuoj išėjo. Aktorė paklausė, gal kas neigiamo iš jos sklinda, kad žmogų taip veikia. Sako, ne. Tiesiog yra tokių jautrių žiūrovų.

Suomijoje - dievas

Spektaklio repeticijos vyko nuo šių metų sausio kas antrą mėnesį, nes režisierius turėdavo išvykti dėl kitų darbų, tačiau ir tada šis darbas nenutrūkdavo. Aktorė nuolat galvodavo apie spektaklį, laiškais susirašinėdavo su režisieriumi.

"Suomijoje jis yra dievas, o man - tiesiog paprastas, nuoširdus žmogus. Su juo buvo labai paprasta dirbti. Buvome lygiaverčiai partneriai, neskirstėme vienas kito: tu - aktorius, tu - režisierius, - pasakojo pašnekovė. - Net buvo toks atvejis, kai Kristianas man pasakė, kad negerai vaidinu vieną sceną. "Tai tu parodyk, kaip reikia", - sakau. Jis rankomis perbraukė sau per plaukus: "Pamėginsiu". Ir suvaidino. Išėjau į aikštelę. Jis sako: "Gerai". Viskas vyko gyvai, čia pat, atėjus į repeticiją. Niekas nebuvo paruošta iš anksto. Pavyzdžiui, sako, kad šiandien vaidinsime Kateriną Ivanovną. Ji galbūt yra labai plepi. Daugiau nieko nežinau - einu vaidinti plepios moters. Taip stichiškai viskas ir rutuliojosi. Man pačiai keista. Bet kai spektaklis kaip ir susiformavo, vieną dieną parėjusi namo pagalvojau, koks yra pirmas ir koks paskutinis sakinys. Supratau, kad viskas yra gerai. Spektaklis yra užbaigtas".

Nelupta bulvė ir lopinėlis dangaus

Spektakliui kostiumus kūrė dailininkė Jūratė Paulėkaitė. Nuėjo abi į "Humaną" ir nupirko viską, ko reikėjo. "Jūratės buvo idėja. Sumanė, kad Soniai reikia juodų vyriškų kostiuminių kelnių ir šilto vilnonio megztinio, - pasakojo aktorė. - Jūratė labai gražiai kalba, ir man patiko, kaip ji apibūdino: "Dabar atrodai kaip nelupta bulvė, bet lopinėlis dangaus būtų labai gražu". Lopinėlis dangaus - melsvi marškinėliai po vilnoniu megztiniu".

Pjesę parašė pats Smedsas. Jo tekstas, pasak pašnekovės, yra toks, tarytum būtų kalbama šiandien, čia, Lietuvoje, Suomijoje, Belgijoje. Ir kalba dabarties žmogus. Tačiau yra kelios scenos, kuriose prabyla Dostojevskis. Romano žodžiais kalba Marmeladovas bare, Raskolnikovas prisipažįsta, kad nužudė senę, ir Sonia prašo Raskolnikovo viešai prisipažinti padarius nusikaltimą.

Ir Sibiras, ir Suomijos karas

"Net minties nebuvo, kad kada nors vaidinsiu monospektaklį. O juo labiau tokios apimties romaną kaip "Nusikaltimas ir bausmė", - sakė aktorė. - Tai didelė ir visiškai nauja patirtis. Esu labai laiminga, nes turiu šį spektaklį. Jame tikrai nuoširdžiai ir daug dirbu. Sunkų darbą dirbu. Spektaklis yra toks, kad negaliu meluoti nė minutės".

Dostojevskio romanas, vieną kartą perskaitytas ištisai, vėliau dar ne kartą skaitytos ištraukos. Kuriant vaidmenį viskas yra svarbu. Net tėvų patirtis. Abu Bendoriūtės tėvai užaugo Sibire.

"Kai žinau, kad Raskolnikovas ten buvo ištremtas ir kad mano tėvai ten augo, mane tai veikia, ir turiu galvoje, apie tai kalbėdama. Kiekvienas turi savo patirtį. Su Kristianu labai daug šnekėdavomės ir jau daug vienas apie kitą žinome, - kalbėjo aktorė. - Pavyzdžiui, jam labai svarbu, kad Suomijoje buvo karas, kad jie apsigynė, kad neteko dalies savo žemių. Spektaklyje yra tokia scena, kai Marmeladovas pasakoja, kad jis yra karo veteranas, o jo draugas žuvo kare. "Čia ne bet kaip pasakyk, - perspėjo Kristianas. - Suomiui labai svarbu, kad jis kariavo ir kad žmones kare žudė".

Kai šeimoje pirmokas

Aktorė Bendoriūtė kilusi iš Marijampolės rajono, Kazlų Rūdos miestelio. Tėvai - paprasti žmonės iš kaimo, augę vienkiemiuose. Vyresnė sesuo Eugenija - taip pat aktorė, dirba Kauno dramos teatre.

"Turbūt jos darbas, kad paskui nuėjau, - juokėsi pašnekovė. - Ji baigė Muzikos akademiją, aš įstojau. Vienas komisijoje buvęs dėstytojas net klausė kolegų, ką ta Bendoriūtė čia veikia: tik baigė ir vėl stoja. Panašios esame".

Vyras - taip pat aktorius. Nerijus Gadliauskas. Abu dirba Jaunimo teatre. Auga du sūnus: Dovydas ir Benediktas. Septynerių metų Dovas - šiemet pirmokas. Benui treji su puse metų.

Pašnekovė sakė, kad šį sezoną Jaunimo teatre neturės jokių naujų vaidmenų, dėl to ji šiek tiek net džiaugiasi. Sūnus pirmokas, o jei dar reikėtų galvoti apie spektaklį?! Ypač pirmą mėnesį neramu, kad sūnus būtų saugus ir saugiai jaustųsi, kad išmoktų atsakomybės ir gerbtų mokytoją, norėtų eiti į mokyklą. Pirmokėlio mama baiminasi, kad ir pati ko nors nesugebės, nemokės jam paaiškinti.

Užmiestyje gyvenant tenka kasdien vežti sūnų į mokyklą Vilniuje ir pasiimti po pamokų. Reikia laiko prisitaikyti. Vėliau pats grįš autobusu namo. Gerai, kad yra artimų žmonių, kurie padeda.

"Visą laisvalaikį skiriu šeimai. Kai vaikai yra maži, apie save mažiausiai gali galvoti. Arba jau esu toks žmogus, - kalbėjo aktorė. - Nesugebu ramiai skaityti knygos, kai į mane dažnai kreipiasi: mama, kur tas, kur anas, mama, gal einam pažaisti. Taip negaliu. Esu namų, šeimos žmogus. Tai nereiškia, kad neskaitau ar nežiūriu filmų, bet tam kol kas mažai laiko lieka. Benas labai daug dėmesio reikalauja. Ir mažylis yra būtent toks - maminukas".

"Bus paskambinta"

Aktorė Bendoriūtė negalėtų išskirti brangiausio vaidmens - visi paliko ryškų prisiminimą. Į praeitį stengiasi nežiūrėti sentimentaliai: ak, kaip buvo tada! Buvo ir nebėra. Stengiasi į priekį žiūrėti, kas laukia.

"Lenkiu galvą vis dėlto prieš Eimuntą Nekrošių. Nepažįstu kito režisieriaus, kuris su tokia atsakomybe žiūrėtų į savo profesiją, taip pasiruošęs ateitų į repeticijas ir taip gerai suprastų aktorius. Jei būčiau jaunas režisierius, būtinai prašyčiausi į jo repeticijas. Tiesiog ten pasėdėti ir pasižiūrėti, kaip reikia dirbti. Ne mėgdžioti, ne kopijuoti kūrybą, o išmokti dirbti su aktoriais, pamatyti, ko pats iš savęs turi reikalauti. Nekrošius iš savęs daug reikalauja. Pavyzdžiui, ateina į repeticiją ir sako: "Žinot, šiąnakt nieko naujo nesugalvojau ir neturiu ką jums pasakyti. Gal eikite namo. Kada kita repeticija - bus paskambinta", - prisiminė aktorė darbą režisieriaus Nekrošiaus spektakliuose "Trys seserys" ir "Giesmių giesmė".

Bendoriūtės pirmasis bandymas kine - pagrindinis vaidmuo jaunos režisierės Kristinos Buožytės trumpametražiame filme "Paleisk plokštelę".

"Visiškai kitoks darbas. Visai kitas vyksmas, - lygino kiną su teatru aktorė. - Susikaupi tam kartui, tave nufilmuoja, ir nežinai, ar pavyko, ar ne. Lauki sumontuoto filmo ir drebi žiūrėdamas, kas iš to išėjo. Nors šiaip smagu. Norėčiau kada nors dar filmuotis".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"