TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Lietuvės atostogos Kanų "skruzdėlyne"

2008 05 31 0:00
Aktorei L.Kalpokaitei (kairėje) buvo malonu žingsniuoti legendiniu raudonuoju Kanų kino festivalio kilimu.
Algirdo Ramaškos nuotrauka

Vos grįžusi iš Kanų, kur dalyvavo 61-ajame tarptautiniame Kanų kino festivalyje, aktorė Larisa Kalpokaitė su trupe jau išriedėjo į Torūnę, tarptautinį teatro festivalį "Kontakt" rodyti spektaklio "Audra". Turėdama kelias valandas Lietuvoje ji LŽ papasakojo apie Kanus, kino festivalio "brūzgynus", raudoną kilimą, žvaigždes ir sutiktus brolius lietuvius.

Pirmas įspūdis, kai atvažiavau: visi eina, bėga, skuba, laiptais žemyn, laiptais į viršų, iš vienos kino salės į kitą, apsauga nepaliauja tikrinti. Kaip milžiniškas skruzdėlynas. Paskui jau supratau, kur yra mugė, kur paviljonai, kur vakarėliai, kur filmų peržiūros, kur paplūdimiai.

Labai norėčiau ir dar kartą atvažiuoti į Kanus, į festivalį. Tada man būtų aišku, kur eiti, ką daryti, nes pirmas tris dienas niekaip negalėjau susigaudyti. Mane kaip mažą vaiką už rankutės vedžiojo, kol pradėjau orientuotis.

Žalias ir jaukus miestas

Kanai - labai gražus miestelis įlankoje, išsidėstęs palei krantą, čia daug saulės. Nors festivalio dienomis nebuvo giedra. Šiltas klimatas, Viduržemio jūra, kurioje maudžiausi. Vanduo, palyginti su Baltijos jūros, - tikrai šiltas.

Palei krantą išsirikiavę viešbučiai, išsiskiria labai graži senovinė pilis. O pagrindinis traukos centras - Kanų rūmai su daugybe kino salių. Miestas jaukus, žalias, senojoje miesto dalyje gatvės labai siauros. Neįsivaizduoju, kaip jie ten su mašinomis išsisukinėja. O naujamiestis panašus į visus Viduržemio jūros pakrantės miestus - išvien daugiaaukščiai su terasomis.

Milžiniškas

Iki šiol man neteko dalyvauti tokiame dideliame renginyje, kaip Kanų kino festivalis. Vien akredituotų žmonių buvo 30 tūkst., jau nekalbant apie turistus ir vietinius gyventojus. Per festivalį Kanuose žmonių padaugėja trigubai. Milžiniškas renginys, neaprėpiamas žmonių srautas, atgijusi prekyba kino juostomis. Nors dalyvavau Venecijos kino festivalyje, to paties nepajutau, Kanuose - be proto didelis renginys.

Nesu kritikė, labai nesiveržiau nuo ryto iki vakaro sėdėti kino salėse. Daugiausia lankiausi pagrindiniuose ir pakartotiniuose seansuose. Eidavau į tuos filmus, į kuriuos gaudavau bilietus. Kiekvienas akredituotasis turėjo savo kodą, raktą. Įvedus jį į kompiuterinę sistemą, kompiuteris parodo bilietų kiekį ir konkrečius filmus.

Žiūrėjau daugiau nei dešimt filmų. Nepasakyčiau, kad visi patiko. Gerą įspūdį paliko du. Vienas jų - brazilų socialinė drama "Linha de Passe", kuriame vaidinusi Sandra Corveloni, pelnė geriausios aktorės vardą. Kitas, gavęs "Auksinę palmės šakelę", - prancūzo Laurento Cantet filmas "Klasė".

Tiesą sakant, turėjau visai kitą tikslą važiuoti į Kanus, ne vien filmų žiūrėti. Gavau "L'Oreal Paris" įsteigtą ir kino filmų žiūrovų per "Kino pavasarį" man paskirtą apdovanojimą - kelionę į festivalį. Tai buvo didelė dovana - puikus beveik dviejų savaičių poilsis prie jūros, kurio metu galima žiūrėti filmus, bendrauti su žmonėmis, atsitraukti nuo rūpesčių Lietuvoje, nuo darbo. Sūnus ir vyras, abu prieš man išvažiuojant sakė: "Pailsėk."

Balandį buvo daug spektaklių, iki gegužės dažnai filmuodavomės, nes reikėjo baigti antrąjį serialo "Nekviesta meilė" sezoną, taip pat daug koncertavau. Jau kokį penktą sezoną iš eilės neturėjau atostogų, tad tos dvylika dienų buvo atgaiva.

Žvaigždės

Gyvai pamačiau Kanų kino festivalio vertinimo komisiją ir jos prezidentą Seaną Penną, nemažai prancūzų aktorių - Clintą Eastwoodą, Jeaną Claude'ą van Damme'ą (juokiasi), visus apdovanotuosius aktorius. Madonnos nemačiau (vėl juokiasi).

Prabanga tokio žvaigždžių susirinkimo nepavadinčiau. Saugos priemonės gal atrodo kiek keistos, bet turint galvoje, kas nutiko Jungtinėse Valstijose, neatrodo, kad jos būtų beprasmės. Sakyčiau, net būtinos. Tvarka buvo sugriežtinta, prie kiekvieno įėjimo veikė metalo detektoriai, kaip oro uostuose. Į pastatą susirinkdavo daug žmonių, vien pagrindinėje salėje telpa per 5 tūkst. žiūrovų.

Kalbant apie raudoną kilimą - kito kelio nėra patekti į pagrindinę salę, būtina per jį pereiti. O kad jis raudonas ir padarytas toks reikšmingas, - tai grynai reklamos, prekybos dalykas. Iš esmės Kanų kino festivalis yra milžiniška mugė, industrija - viskas tam, kad kuo daugiau parduotų, kuo pelningesnius sandorius sudarytų. Tokiomis aplinkybėmis raudonas kilimas pasiteisina. Kas nori demokratiškesnių festivalių, gali važiuoti į Berlyną. Ten viskas demokratiška, bet pinigai kur kas menkesni. Man buvo gražu eiti raudonu kilimu, kai į mane nukreipti prožektoriai.

Lietuvių apsuptyje

Kanuose sutikau labai daug lietuvių: rinkodaros specialistų, režisierių, "Kino pavasario" organizatorių. Tik aktorių matyti neteko. Gyvenome visi kartu, vaikščiojome po miestą, susitikdavome paplūdimyje, kino salėse, vakarais kavinukėse. Dažniausiai mano kompanionė buvo "Kino pavasario" direktorė Vida Ramaškienė. Mačiau Šiaurės šalių kino forumo "Scanorama" organizatorę Gražiną Arlickaitę, dizainerį Aleksandrą Pogrebnojų. Turėjome ir lietuvių vakarėlį.

Ar lietuvių kino kūrėjams įmanoma patekti tarp Kanų festivalio geriausiųjų? Nieko nėra nepasiekiamo. Visiškai realus dalykas, tik reikia sukurti gerą filmą.

Apdovanojimas festivalyje yra kelialapis į gyvenimo filmą, milžiniški pinigai, sėkmė. Vien dalyvauti čia, nebūtinai gaunant prizą, labai verta. Festivalyje dalyvavo ir vienas filmas, kuriame aš vaidinau. Tai "Transsiberian". Mūsiškiai, kas matė, sakė, jog tai labai geras, stiprus, profesionalus filmas.

Man kaip aktorei pamatyti Kanų kino festivalį buvo naudinga patirtis. Jei vykčiau dar kartą, vis tiek pirmo įspūdžio niekas neištrintų. Vis dėlto supratau, kad Kanų kino festivalis yra ne aktorių vieta, jie ten kaip girliandos, gražūs žaisliukai prie filmo. Tai pramonė: sandoriai, susitikimai, žinomos kino juostos. Jei filmą galima palyginti su lėktuvu, Kanų kino festivalis yra kaip lėktuvo pakilimo takas.

Lauktuvėms - nuotraukos

Geriausi suvenyrai iš Kanų - atvežtos nuotraukos; mano sūnui įdomiausia buvo festivalio programa, įvairūs žurnalai. Tam kraštui būdingas suvenyras - surinktos levandos žolelės. Parvežiau įvairių smulkmenų, bet nieko ypatingo, išsiskiriančio. Anksčiau rinkau stiklines taureles, atsiveždavau po vieną iš kiekvieno miesto, kur lankydavausi, bet paskui pamačiau, kad jos visos vienodos, tik paveiksliukai keičiasi. Tai lioviausi. Svarbiausia parvežti įspūdžių.

Suklydo?

Kai sužinojau, kad esu atrinkta dalyvauti "Lietuvos kino žvaigždės 2008" rinkimuose ir turiu galimybę laimėti kelionę į Kanus, padėkojau, kad man suteikta tokia garbė, bet neteikiau tam daug reikšmės, nes labai daug darbų mane spaudė. Nebuvo kada dėl to sukti galvos. Kai sūnus skambino pranešti, jog esu išrinkta keliauti į Kanus, vaidinau spektaklyje. Pirmiausia perskaičiau sūnaus žinutę. Bijojau džiaugtis, nes pamaniau - suklydo. Paskui, aišku, buvo džiugu. Regis, tai pirmas konkursas, kurį laimėjau (juokiasi). Čia ne kokia komisija, bet žiūrovai išrinko. Man tai yra didelis avansas, nesijaučiu to verta, esu dėkinga žmonėms.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"