TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Lietuvis dailininkas pabėgo iš Holivudo

2008 04 12 0:00
S.Šniras Lietuvoje - retas svečias.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

40 metų vyras susikrovė lagaminą ir trims mėnesiams išskrido į Ameriką. Jokių planų, keli doleriai kišenėje ir nepažįstamo žmogaus pažadas duoti darbo animacijos studijoje. Tuo metu Sigitas Šniras nė neįtarė, kad trys mėnesiai truks aštuonerius metus.

Trumpam grįžęs į Lietuvą aplankyti sergančios mamos, praėjusią savaitę dailininkas ir vėl persirito į kitą planetos pusę. Tačiau prieš skrydį per Atlantą dar spėjome pagauti už skverno ir paklausti: Sigitai, kodėl?

- Prieš beveik aštuonerius metus, 2001-aisiais, jūs išvykote į Ameriką. Jau buvote susikūręs gyvenimą čia: iliustruodavote knygas, muzikos albumų viršelius, buvote pelnęs sėkmingo menininko vardą. Kas paskatino išvykti?

- Jaučiau, kad tuščiai plasnoju. Daug judesių, o efekto nėra. Galva į lubas rėmėsi. Viskas pasidarė rutina, nebuvo judėjimo pirmyn. Kodėl septynerius metus sėdžiu Amerikoje? Atrodo, "papaišei multikus" ir važiuok atgal. Tačiau ten dar yra neartų dirvonų.

Per Kanadą į Ameriką

- Jūsų išvažiavimo istorija labai įdomi. Papasakokite, kaip viskas klostėsi. Kodėl Amerika?

- Niekada nebuvo nei noro, nei svajonės toje Amerikoje ar kur kitur užsienyje atsidurti. Kaip dabar atsimenu: vasaris, šalta, šlapia, vėjas pučia. Einu pro Kanados ambasadą ir galvoju: užeisiu ir pažiūrėsiu, kaip pas tetą nuvažiuoti. Ji gyvena Kanadoje. Ambasadoje duoda užpildyti popierius.

Grįžęs namo sulaukiau mamos skambučio. Gavo iš tetos laišką, klausia, kada atvažiuosiu. O aš ką tik užpildęs dokumentus. Neįtikėtinas sutapimas. Tada teta atsiuntė iškvietimą į Kanadą, jos vyras - į Ameriką. Supratau: turiu popierius, apsigalvoti jau neišeis. Galiausiai Amerikos ambasada davė vizą, o Kanada dėl man nesuprantamų priežasčių - ne.

- Į Kanadą pas tetą, kur planavote, taip ir nenuvažiavote?

- Ne. Bet nuvažiavau į Ameriką. Tuo metu dirbau su "Bomba Records", kūriau plakatus, kompaktinių plokštelių viršelius, taip pat bendradarbiavau su leidykla "Tyto alba" - kūriau knygų viršelius. Vienas užsakovas užsiminė apie savo draugą Los Andžele, turintį televiziją, užsiimantį animacija. Susitikome, parodžiau piešinių - man labai patinka piešti vaikams zuikučius, arkliukus... Pasiūlė atvažiuoti, sakė: "Ką nors sugalvosime." Ką nors... Atkeliavau į Los Andželą, kur nepažinojau nė vieno žmogaus. Nė vieno. Negana to, tas vyrukas, kuris neva turėjo televiziją, į Los Andželą atvažiavo po pusantrų metų nuo mūsų sutartos dienos.

"Oleška, mes jį imam"

- Atsidūrėte Los Andžele silpnai mokėdamas anglų kalbą, be namų ir darbo. Kaip sukotės iš padėties?

- Mane pasitiko moteris, to vyruko draugė. Tada dar nežinojau, kad liksiu Los Andžele ilgiau nei planuotus tris mėnesius, nes važiavau kaip turistas. Pasiėmiau tik ploną segtuvėlį savo piešinių, dėl visa ko. Atskridau liepą, bilietas atgal buvo rugsėjo mėnesiui. Ką daryti? Pinigų neturėjau, vargiai būčiau išgyvenęs su tais keliais doleriais, kuriuos buvau pasiėmęs. Supratau, kad reikia ieškoti darbo. Nusipirkau rusišką laikraštį ir radau skelbimą - ieškomi pagalbininkai. Susitikau su žmogumi, vardu Olegas. Buvo penktadienis, maniau, aptarsime finansinius santykius ir nuo pirmadienio pradėsime dirbti. Tą patį penktadienį aštuntą valandą ryto jis mane - už apykaklės, į mašiną, ir aš jau dažiau.

Kitą dieną buvo tas pats. Atvažiavome sukti kištukinių lizdų į ką tik baigtą remontuoti namuką. Sukau, pažiūrėjau - vaza, pilna teptukų. Ne dažytojo, bet dailininko. Paklausiau: čia dailininkas gyvena? Taip. Aš irgi dailininkas, pasakiau. Paprašiau Olego, kad šeimininkams parodytų mano piešinius.

Jau pirmadienį jis mane perspėjo, kad namelio savininkai, Los Andžele 8 metus gyvenantys rusai, susidomėjo. Kai visi susitikome, šie, tarsi manęs nebūtų šalia, pasakė: "Oleška, mes jį imam. Jis dirbs pas mus." Jie dirbo animacijos studijoje Holivude. Patys ėmėsi tvarkyti mano vizos - iš turistinės perdaryti į darbo.

- Tuos kelis mėnesius, kol animacijos studija tvarkė jūsų dokumentus, dažėte, tinkavote, sukote kištukinius lizdus. Patiko apdailinti amerikiečių namus?

- Kai turi iš ko rinktis, gali samprotauti: patinka, nepatinka. Bet kai nėra iš ko rinktis - darai, ir tiek. Bet tuo džiaugiuosi. Pažinau žmones, kitą terpę, radau įdomių dalykų, nepatirtų įspūdžių.

Klojome plyteles, dažėme, tinkavome, mūrijome, griovėme. Amerikiečių namai kitokie nei mes įsivaizduojame. Pagaliukai iš abiejų pusių apkalami kartonu, pastatas iš lauko pusės nutinkuojamas. Jei nori mūrinio namo, apklijuoji dekoratyvinėmis plytelėmis. Atrodo, kad namas mūrinis, o pabeldus - bum bum bum (pastuksena į medinį stalą), kaip kartoninė dėžė.

Žvaigždės - tik grindinyje

- Ką veikėte animacijos studijoje?

- Buvau žmogus, kuriantis ir išpildantis scenas, kuriose vyksta veiksmas. Dirbau prie dviejų filmų. Vienas jų - "Pramuštgalviai". Tai buvo trečias ir ketvirtas "Pramuštgalvių" filmai.

Buvo įdomu dirbti, nes prieš išvažiuodamas iš Lietuvos su animacija neturėjau jokių reikalų. Gyvenau naują etapą.

- Dirbote ir gyvenote Holivude. Koks jis?

- Holivudas nėra kažkas antgamtiško. Tai niekuo nuo kitų nesiskiriantis Los Andželo priemiestis. Sakoma, kad Los Andželas yra išaugęs iš 90 miestų. Panašiai kaip Vilnius, kuris sudarytas iš Karoliniškių, Fabijoniškių ir kitų anksčiau buvusių kaimelių.

Holivude yra Žvaigždžių gatvė, tiksliau - gatvės fragmentas Holivudo bulvare. Gatvė, išklota žvaigždėmis. "Chinese" kino teatras, pastatytas praėjusio amžiaus pradžioje, kur buvo teikiami pirmieji "Oskarai". Ties įėjimu į šį kino teatrą atsirado pirmieji įspaudai į betoną. Ši vieta istorine prasme labai įdomi.

Aktoriai į Holivudą atvažiuoja pasiimti "Oskarų". Nepasakyčiau, kad jaustum, jog ten pulsuoja kino industrija. Šalia "Chinese" kino teatro pastatytas "Kodak" centras, kuriame dabar teikiami "Oskarai".

Per šią ceremoniją Holivudas virsta žvaigždžių Holivudu. Tris dienas kvartalas būna uždarytas. Niekas šiaip sau neįvažiuos ir neišvažiuos, ant šaligatvių statomi metalo detektoriai. Visa gatvė nuklota raudonu kilimu. Jei prognozuoja darganą, pastato palapinę. Tada prasideda baisumas.

Gyvenau netoli "Kodak" centro. Sąmyšio vakarą, kai užplūdo žmonės, žurnalistai, nė kojos nekišau. Danguje suskaičiavau septynis televizijos sraigtasparnius, dar mačiau du dirižablius. Košė danguje. Holivudas virė.

Šiaip visus metus Žvaigždžių gatve turistai zuja - ten, šen, į vieną pusę, į kitą. Ten gyvenantys žmonės atsipalaidavę. Eidavau pasivaikščioti avėdamas šlepetes ir vilkėdamas pižama. Niekam neįdomu, kaip tu apsirengęs, jei tau taip patogu. 

Šalia vandenyno

- Dabar gyvenate Santa Monikoje. Holivude nepatiko?

- Nepatiko. Dėl žmonių gausybės. Tai mane slėgė, vargino. Norėjau ramybės. Santa Monika yra žemyno pakraštys, ten 15 minučių kelio iki vandenyno. Pasivaikščioti, pasivažinėti dviračiu - puiku. Visai kitoks gyvenimas.

- Bankrutavus animacijos studijai pradėjote dirbti vienoje paveikslų galerijoje. Gaminate paveikslų kopijas. Kaip tai darote? Kuo skiriasi kurti savo ir perpiešti?

- Savo kurti paprasčiau ir lengviau. Esi atsakingas tik sau pačiam. Tai tarsi dialogas su savimi apie savo darbą. O kai perpiešinėju, turiu laikytis griežtai originalo. Tai nėra primityvi šimto metų senumo technologija, kad bandytum tą patį perdėlioti tuščiame paviršiuje. Skaitmeniniu spausdintuvu išspausdinamas piešinys, tada drobėje ant viršaus tapoma aliejiniais dažais.

Štai vienas neprofesionalus dailininkas visą gyvenimą piešė pastele ant popieriaus. Jis sumanė pažiūrėti, kaip jie atrodys nutapyti ant drobės, atnešė mums savo darbus ir paprašė padaryti kopijas. Buvo įdomu.

Lietuvoje prasilenkė

- Gyvendamas Amerikoje trečią kartą vedėte. Jūsų žmona Loreta, kaip ir jūs, lietuvė. Kaip judu susitikote?

- Tai Dievo pirštas, lygiai taip pat, kaip mano atsiradimas Amerikoje. Spalio 1 dieną pradėjau oficialiai dirbti animacijos studijoje, o spalio pirmą savaitgalį, nuvykęs į Lietuvių dienas - tradicinį lietuvių renginį Los Andžele, sutikau Loretą. Ji irgi buvo neseniai - prieš pusmetį - atvažiavusi į Los Andželą.

Vėliau kalbėdami išsiaiškinome, kad Lietuvoje turime aibę bendrų pažįstamų ir kad būdavome tose pačiose vietose. Pavyzdžiui, vienas Nidos festivalis. Abu buvome organizatoriai. Atsekėme, kad prasilenkėme 15 minučių. Arba "Anapilis" Palangoje. Aš ten tūnodavau, ir ji ten lankydavosi. Bet niekada nebuvome susitikę. Reikėjo nuvažiuoti į Los Andželą.

Loreta atidarė savo grožio saloną Beverly Hilse ir dirba kosmetologe.

- Kokia lietuvių bendruomenė Los Andžele?

- Los Andžele iš viso galėtų būti apie 30 tūkstančių lietuvių, bet renginiuose pasirodo apie du tūkstančius. Kiekvienų metų spalio pirmą savaitgalį vyksta Lietuvių dienos. Ši tradicija 15 metų gyvuoja tik Los Andžele, nei Čikaga, nei Niujorkas tokių dienų nerengia. Cepelinai, lietuviškas alus, prekyba suvenyrais, dainų ir šokių kolektyvų pasirodymai, į kuriuos atvažiuoja lietuviai iš įvairių valstijų, tautiečiai iš Lietuvos. Pas mus yra koncertavęs Vytautas Kernagis, Gytis Paškevičius, Andrius Mamontovas, Žilvinas Žvagulis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"