TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Lietuvis netampys šeimos po pasaulį

2007 08 18 0:00

"Dabar žiūriu, kaip žmonės keliauja, o pats kur kas rečiau keliauju", - juokavo "Air Baltic" bendrovės viceprezidentas ir generalinis direktorius Lietuvoje Tadas Vizgirda.

Savo šeimą, įsikūrusią Bendorėliuose prie Vilniaus, Tadas Vizgirda vadina tipiška lietuviška šeima. Jis prieš 15 metų atvyko iš Los Andželo. Žmona Renata - vilnietė, kaip šmaikštavo pašnekovas, iš Šeškinės. Namie šeima kalba lietuviškai, o dukrelėms Gretai ir Dominykai geriausia anglų kalbos praktika - vasaros atostogos pas močiutę Amerikoje.

Penkiolikti eksperimento metai

"Pats išvažiavimas iš Amerikos, galima sakyti, buvo eksperimentas, - prisiminė T.Vizgirda 1992 metų vasarą. - Labai norėjau pamatyti Europą ir, aišku, šaknys lietuviškos buvo. Abu tėvai ir patėvis su pamote - lietuviai, tad per Europos kelionę reikėjo aplankyti Lietuvą."

T.Vizgirda yra žymaus išeivijos dailininko Viktoro Vizgirdos vaikaitis. Antanas Masionis, senelis iš mamos pusės, buvo vienas ateitininkų organizacijos kūrėjų. Tėvas Rimtautas Vizgirda - verslininkas. Mama Danguolė Navickienė yra Amerikos lietuvių bendruomenės prezidiumo pirmininkė. Tėvai išsiskyrė, kai Tadui buvo dvylika metų. Tėvas ir pamotė Birutė Vizgirdienė, buvusi operos solistė, - lietuvių visuomenės veikėjai. Maždaug prieš aštuonerius metus iš Amerikos persikėlė gyventi į Vilnių. Patėvis Jonas Navickas dirbo inžinieriumi "Boeing" aviacijos kompanijoje, kūrė bendrus projektus su Nacionalinės aeronautikos ir kosminės erdvės tyrimo agentūra (NASA). Vienas geriausių skysčių dinamikos ekspertų pasaulyje mirė prieš trejus metus. Su aviacija, tiksliau - su naikintuvais, buvo susijusi ir mama kompiuterininkė programuotoja D.Navickienė. Vėliau ji perėjo dirbti į draudimo sritį.

"Mama su patėviu nupirko traukinio bilietą važiuoti per visą Europą, - apie pirmą tolimą kelionę pasakojo pašnekovas. - Susipakavau į kuprinę reikiamus daiktus ir trims mėnesiams išskridau iš Los Andželo. Po Europą keliavau apie du mėnesius. Tada trims savaitėms užsukau į Lietuvą."

Po kelionės praėjus metams T.Vizgirdos netikra sesuo, patėvio dukra Dalia Navickaitė, ir draugė prikalbino baigus universitetą skristi į Lietuvą ir pamėginti čia pagyventi šešis mėnesius. Taip susiklostė, kad eina jau penkiolikti metai, kai Amerikos lietuvis gyvena Lietuvoje.

Vienas iš nedaugelio

"Labai patiko Lietuva. Čia nuolat viskas keičiasi į gera - nuo sovietinio į vakarietišką gyvenimą. Pamatyti tuos pokyčius ir buvo pagrindinis mano "kuras", - sakė pašnekovas.

Dvejais metais vyresnė jo sesuo Rymantė Vizgirda taip pat pamėgino gyventi Lietuvoje, tačiau po trejų metų nusprendė, kad tai - ne jai. Sunku buvo pritapti. Dabar draudimo agentė gyvena Los Andžele tarp Santa Monikos lietuvių ir kartą per metus atvyksta į Lietuvą. Neseniai čia atšventė ir keturiasdešimtmetį, nes surengti didelę šventę kur kas pigiau, o ir geresni draugai Lietuvoje gyvena.

"Daugeliui jaunesnės kartos Amerikos lietuvių sunku pritapti, - aiškino T.Vizgirda. - Kitoks gyvenimas, kita kultūra, kitas gyvenimo tempas. Pažįstu apie 10-15 jaunesnių lietuvių, kurie pasiliko atvykę. Nuo Ritos Dapkutės iki Aido Palubinsko, buvusio Seimo nario sūnaus. Atvykome visi maždaug tuo pat metu. Patėvio dukra, su kuria kartu atvažiavau, taip pat čia įsikūrusi. Dalia yra nepriklausoma konsultantė, rengia Europos Sąjungos projektus. Ištekėjo už lietuvio. Algirdas Krupavičius dirba "Dvarčionių keramikoje" rinkodaros ir prekybos direktoriumi. Ir gyvenimas Lietuvoje geras."

Kol draugai žaidė beisbolą

Tėvai Tadą pirmiausia išmokė kalbėti lietuviškai, nes buvo įsitikinę, jog anglų kalbą vis vien išmoks gyvendamas Amerikoje. Pradėjo lankyti vaikų darželį nemokėdamas nė žodžio angliškai, o po savaitės jau puikiai šnekėjo.

T.Vizgirda prisiminė, kad kiekvieną savaitgalį eidavo į tautinių šokių repeticijas. Vaidino lietuviškuose spektakliuose, dainavo lietuvių chore, buvo skautas ir ateitininkas.

"Ir lituanistinę mokyklą kiekvieną šeštadienį teko lankyti. Aukoti amerikiečius draugus, kurie tuo metu, kai sėdėjau pamokose su kitais lietuviais, turbūt beisbolą žaidė, - pasakojo T.Vizgirda. - Aišku, priešinausi, nes vaikai nori žaisti, o ne mokytis, bet kasmet ryšys su Lietuva stiprėjo. Nuo dešimtos klasės nebebuvo jokių prieštaravimų. Lietuvių parapija tapo tikrąja šeima."

Su "babuškomis" eilėse

Pašnekovas pripažino, kad Amerikos lietuviai labai idealizavo Lietuvą. Kai jis atvyko čia, šiek tiek nusivylė. Nebuvo taip, kad visi lietuviai geri, tautiniais drabužiais vilki, lietuviškai kalba ir didžkukulius valgo. Vis dėlto 1992 metais patirtas šaltas dušas, kai pamatė viską tiesiai šviesiai, neišgąsdino - Lietuva net labiau traukė. Sugebėjo ir tokią ją įsimylėti.

"Ką pamatėme čia, nebūčiau išvydęs savo gyvenime. Nebuvo šypsenų. Visi pikti. Eilėse su "babuškomis" reikėjo vos ne alkūnėmis stumdytis. Prie to tikrai nebuvau pratęs, bet, manau, visų, atvykusių iš Vakarų į buvusią Sovietų Sąjungą, panašus patyrimas. Net dabar tose valstybėse, kurios nepažengė kaip Lietuva, liko NVS, taip yra", - kalbėjo T.Vizgirda.

Nuo mafijos "brigadų"

Po verslo vadybos ir tarptautinio verslo studijų Kalifornijos valstybiniame universitete į Lietuvą atvykęs T.Vizgirda suprato, kad čia galėtų padėti gerus karjeros pamatus, pamatyti, kaip verslas plėtojamas už Amerikos. Ir iš tikrųjų labai daug išmoko. Per visą karjerą Lietuvoje dirbo su tarptautinėmis įmonėmis ir patyrė, kaip skiriasi verslo kultūra, ypač Amerikos ir Vakarų Europos, Amerikos ir Rytų Europos.

"Buvo įdomu pamatyti, kaip plėtojosi verslas Lietuvoje nuo, galima sakyti, mafijos dienų prieš 15 metų, kai visi kalbėjo apie "brigadas" ir atseit duoklę mokėjo. Nors įstatymų kūrėjų dar laukia daug darbo, padaryta didžiulė pažanga, ypač per pastaruosius septynerius metus", - įsitikinęs verslo žinovas.

Kodėl lietuviai "nesišakoja"

Pašnekovas prisiminė savo pirmą darbo interviu Lietuvoje. Įmonės tikrai neieškojo amerikiečių, net, galima sakyti, labiau norėjo vietinių.

"Galima išmokyti vietos žmogų, kad jis būtų toks, kokio reikia įmonei. Aišku, tada ir atlyginimo lūkesčiai visai kitokie. Gal ir "nesišakos" taip, nes vietinis dažniausiai jaučia didesnį finansinį spaudimą negu užsienietis, - dėstė T.Vizgirda. - Atvykęs čia galėjau pragyventi be darbo kur kas ilgiau, bet norėjau dirbti ir mokytis daryti karjerą. O lietuviams, kurie ieško darbo, dažniausiai labai greitai būtina jį rasti, nes dar ir šeimai išlaikyti reikia pinigų. Vis dėlto manau, kad pradžioje jiems ir drąsos pritrūksta, nes žmonėms reikia pragyventi ir darbas yra svarbus."

Pašnekovas minėjo taisykles, kuriomis ir pats vadovaujasi. Svarbiausia - noras dirbti ir pasitikėjimas savimi. Taip pat labai svarbu būti patenkintam savo darbu. Dirbdami praleidžiame trečdalį ar ketvirtadalį savo gyvenimo, todėl jei nemėgsti darbo, visada geriau ieškotis kito.

Kad dukrelės nesikrimstų

T.Vizgirda prieš dvylika metų Lietuvoje sukūrė šeimą. Žmona Renata - visažistė. Auga dvi dukros: Gretai - dešimt, Dominykai - šešeri metai. Šeima gyvena kaime prie Vilniaus, Bendorėlių gyvenvietėje turi namą.

"Miesto kaip ir nemėgstu, - prisipažino pašnekovas. - Noriu gyventi arčiau gamtos. Pats esu kilęs iš Los Andželo, gal dėl to ir pabėgau iš Amerikos. Nusibodo tie kamščiai. Ir čia jie jau pradeda šiek tiek nusibosti, todėl nelaukiu rugsėjo pirmosios, kai vėl visi automobiliai sugrįš į kelius. Vis dėlto man patinka gyventi Lietuvoje. Čia tikrai įleidome šaknis. Pasižadėjau, kad netampysiu šeimos po visą pasaulį. Turėjome tokių giminių, kurie taip darė. Iš vienos šalies į kitą nuolat kraustėsi. Vaikams tada labai sunku, o ir žmonai, manau, būtų sunku. Toks nepastovus, tarsi diplomatinis gyvenimas, kai treji ketveri metai - čia, treji ketveri metai - ten, nusibosta ir ardo šeimas."

T.Vizgirda prisiminė laiką, kai dvejus metus vienoje amerikiečių įmonėje dirbo Europos, Afrikos ir Artimųjų Rytų rinkodaros direktoriumi. Maždaug pusę kalendorinių dienų per metus keliaudavo į Naująją Zelandiją, Maroką, Singapūrą ar Ameriką. Vaikai labai išgyveno, kad tėvelio taip dažnai nėra namie.

"Grįžau iš vienos dešimties dienų komandiruotės ir vos tik įėjau pro duris, vaikai apkabino mane ir pasakė, jog šį savaitgalį važiuosime į Kauno zoologijos sodą, - pasakojo pašnekovas. - Kai paaiškinau, kad rytoj išskrendu į Naująją Zelandiją septynioms dienoms, dukrelės apsiverkė, nubėgo į kambarį ir trenkė durimis. Tada ir nusprendžiau: išeinu iš to darbo, rasiu kitą - Lietuvoje."

Dabar "Air Baltic" generalinis direktorius nebent dienai skrenda į susirinkimus. Organizuoja keliones kitiems, tačiau pats per daug nekeliauja.

Iš Amerikos - į Ameriką

T.Vizgirdos dukrelės kiekvieną vasarą skrenda atostogauti pas močiutę į Los Andželą. Toliau puoselėjamos šeimos tradicijos, nes ir pats vaikystės vasaromis važiuodavo pas senelius.

Keip Kode, šiek tiek už Bostono, gyveno senelis dailininkas V.Vizgirda su močiute. Su jais praleisdavo dvi tris savaites ir tiek pat - su kitais seneliais, Masoniais, gyvenusiais Džersyje. Tada visai vasarai išvažiuodavo į kurią nors stovyklą: "Dainavos" ir "Rako" Mičigane ar "Romuvos" Kanadoje. Tėvams būdavo kaip atostogos kiekvieną vasarą nuo vaikų, o ir vaikams su seneliais būdavo gerai.

T.Vizgirda prisiminė senelį dailininką. Kai jis tapydavo palėpėje įrengtoje dirbtuvėje, prašydavo vaikaičių netrukdyti bent porą valandų. Po jo mirties nebuvo nuvažiavęs į Bostoną, tad šią vasarą išsirengė su žmona į kelionę po Ameriką. Parodė jai, kur senelis dirbo, kur jiedu su močiute gyveno ir kur pats leisdavo vaikystės vasaras.

Į Lietuvą tris keturis kartus per metus atvyksta T.Vizgirdos mama D.Navickienė ir išbūna čia po tris savaites - rūpinasi visuomeniniais reikalais kaip Amerikos lietuvių bendruomenės prezidiumo pirmininkė. Ji tęsia drauge su vyru J.Navicku kadaise pradėtą labdaringą veiklą.

Garsieji koldūnai

Iš labdaros organizacijos "Lietuvos vaikų viltis" Los Andžele surinktų lėšų Vilniaus universiteto vaikų ligoninėje Santariškėse atidarytas nudegimų poskyris ir įrengta moderni operacinė. Anksčiau nudegę vaikai buvo vežami į Ameriką ir ten nemokamai operuojami.

"Ir kiek jų dėka yra visiškai pasikeitusių vaikų šiame pasaulyje! - apie mamos ir patėvio pradėtą veiklą kalbėjo pašnekovas. - Jei esama vilties, kad vaikas gali gyventi normalų gyvenimą, reikia būtinai pamėginti. Dėl išvaizdos čia vaikai diskriminuojami, o prieš dešimt metų invalidai Lietuvoje buvo ypač diskriminuojami."

Amerikoje iki šiol prisimenami J.Navicko koldūnai. Aviacijos inžinierius kasmet pagal šeimos receptą jų pagamindavo apie 8 tūkstančius. Per surengtus labdaros pietus Los Andželo parapijoje lėkštė koldūnų buvo perkama už 50 dolerių. Už maišelį koldūnų išsinešti žmonės mokėdavo iki tūkstančio dolerių. Taip Los Andželo pasiturintys lietuviai aukodavo ir vis dar aukoja pinigus.

T.Vizgirda taip pat nėra abejingas visuomeninei veiklai. Jis įeina į Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybą, o prieš porą mėnesių buvo išrinktas organizacijos "Gelbėkit vaikus" valdybos pirmininku.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"