TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Lietuviški šventosios vakarienės papročiai

2006 12 23 0:00
LŽ archyvo nuotrauka

Gruodžio 22-ąją antrą valandą dvidešimt trys minutės Žemė per savo metų kelionę aplink Saulę pasiekė tą orbitos tašką, kuris įvardijamas žiemos saulėgrįža ar, mokslo kalba tariant, solsticija. Astronomų traktatuose ji pažymėta Ožiaragio žvaigždyno ženklu. Tai astronominė žiemos pradžia. Dvi dienos po saulėgrįžos - ir jau iškiliausia tamsiojo bei šaltojo pusmečio šventė - Kalėdos.

Žiemos saulėgrįža kartu su vasaros saulėgrįža, senovėje vadinta Kupolių ir Rasos švente, skelia metus perpus ir sudaro tradicinio kalendoriaus ašį. Todėl abiejų švenčių papročiai yra šiek tiek panašūs. Žinoma, tiek, kiek leidžia gamta: juk viena yra žiemos šventė, kita - paties vasarvidžio. Per abi apeigos atliekamos su ugnimi, vandeniu ir žolynais.

Dėkojama Dievui ir gamtai

Mūsų laikais šventoji Kūčių vakarienė - bene vienintelė tautos tradicija, kurios laikosi kiekviena lietuviška šeima. Iš tolimiausių pakraščių stengiamasi per šią šventę sugrįžti į gimtuosius namus. Su krikščioniškąja vigilijos esme čia gražiai susilieja prosenovės tautos papročiai. Lietuviškos Kūčios - šeimos šventė. Per ją dėkojama Dievui ir gamtai už metų malones ir dosnumą, o artimiesiems - už paramą ir meilę. Kartu lyg prisišliejame prie tautos tradicijų tūkstantmečio ąžuolo kamieno. O šis turi ir žaliuojančių šakų, ir nudžiūvusių, ir kardu nukapotų... Tegu žvakelė ant Kūčių stalo primins, kad lietuvių tautos užduotis istorijoje - išsaugoti gimtąją kalbą, istorinę atmintį, liaudies tradicijas ir papročius. Išlaikyti tautinę savimonę laisvų tautų bendrijoje Europoje ir pasaulyje...

Pasidžiaukime šiandien mūsų tradiciniais Kūčių papročiais, atėjusiais iš gilios senovės. Senajame Lietuvos kaime jau nuo ryto buvo jaučiamas nekasdienis subruzdimas. Kalbėdavo, kad kas tą rytmetį pramigs, liks slunkius per visus ateinančius metus. Visą dieną būdavo griežtai laikomasi pasninko: "sauso", kai nevalgoma mėsiškų ir pieniškų valgių, arba net "juodo", kai apskritai nieko neimama į burną iki pat vakaro. Sakydavo, jog toks susilaikymas atneš sėkmę: mergina kitąmet sėkmingai ištekės, piemenėlis daug laukinių ančių lizdų pavasarį ras, senesni žmonės dar ilgai saulute džiaugsis.

Tai yra santarvės, malonaus bendravimo diena, kai net kalbantis reikėtų dažniau sakyti ne "aš", o "mes". Ir paskutines skolas pats metas atiduoti. Su kaimynais, jeigu kas būna apsipykęs nors ir dėl mažmožio, būtina susitaikyti. Seniau pasiųsdavo vaiką su kalėdaičiu ar patys kokią dingstį sugalvoję užeidavo. Tačiau į trobos vidų kaimynas neįsileisdavo, pasišnekučiuodavo kieme - toks paprotys. O kad kas užsuka - gerai. Jei vyras - avys kitąmet atsives avinėlių, jei moteriškė - bus avyčių. Bitininkui svečio apsilankymas Kūčių dieną žadėdavo gausių spiečių.

Nevalia dirbti darbų

Iš darbų darbelių tik keletas priimtini šią išskirtinę dieną. Tarkim, žuvelių pasigauti Kūčių stalui. Vilnijos krašte jaunu arkliu nuvažiuodavo kokio nors smulkaus reikalo į kalvę - manyta, jog tada visus metus gerai seksis darbai. Medžiotojas išeidavo iš namų su šautuvu ir pykštelėdavo į medžio viršūnę - jei pataikys, seksis medžioklė visus ateinančius metus. O draudžiami Kūčių dieną darbai būdavo susiję su sukimu, vijimu, raizgymu, lopymu. Bloga jų atašauka - nesiseks avelių auginti. Malkų irgi negalima skaldyti - perkūną vasarai prisišauksi.

Svarbi ir namų ruoša, reikia trobos viduje apsišvarinti: sienas plauti, aslą šluoti, tada puošti eglišakėmis, karpinukais, palubėje kabinti iš šiaudelių vaikų nupintus paukštelius. Gražu, kai virš stalo sukinėjasi šiaudinis sodas, o jo viduryje - auksašonis obuolys tarsi saulutė. Gerojoje kertėje, vadinamoje krikštasuole ar pakūčia, pastatytas pėdelis rugių. Jame bene Javinė - rugio dvasia - slypinti. Lietuviai stalą dengdavo balta linine staltiese, viduryje statydavo kryželį, bet dažniau jį guldydavo. Vaikams sakydavo, kad laukiamas kūdikėlio Jėzaus gimimas. Stalo kampuose padėdavo eglišakių ar net sudžiovintų dobiliukų. Po staltiese šieno pakraigydavo. Šalia kryželio būdavo kalėdaičių (kaime dažniau plotkelėmis vadinamų) ir paraikytos duonos. Nuo jų dalijimosi po maldos pradedama šventoji vakarienė.

Vaišės ir protėvių vėlėms

Šventinio stalo valgiai gaminami iš gėrybių, auginamų nuo senų senovės, taip pat iš gamtos dovanų. Ir nereikia jų pernelyg smulkinti, perdirbti gaminant patiekalą. Viskas turi būti kaip senovėje, juk norima pavaišinti ir protėvių vėleles. Apie senolius kalbama ir valgant - pagal tradiciją tai pagrindinė užstalės tema. Vaikams pasakojama, kokie jie buvo, kaip klostėsi jų gyvenimas, ko gražaus galima iš jų pasimokyti. Tik tarp kitko užstalės kalbose paminimas vilkas ir gyvatė - tada dėl jų bėdos per visus metus nepatirsi. O Šiaurės rytų Lietuvoje prie Kūčių stalo būdavo kviečiamas vėjas ir šaltis - manyta, kad gal tada nebekenks žmonėms.

Kūčių papročiai vienija tautą, tačiau atskirais bruožais juose yra nemažų regioninių skirtumų.

Kiekvienam krašte savaip

Tai ypač pasakytina apie Kūčių valgius. Etnografai iš viso jų Lietuvoje priskaičiuoja daugiau kaip šimtą, nors ant stalo reikėdavo tik devynių. Tiesa, vėlesniais laikais valgių skaičių žmonės padidino iki dvylikos ar trylikos, esą tiek buvo apaštalų ar Paskutinės vakarienės valgytojų.

Aukštaitijoje ant stalo būtinai reikia dėti virtų kviečių (jie turi būti verdami tol, kol "pilveliai plyš"). Tada valgytojams ateinantys metai bus geri, linksmi, dažnai juokins taip, kad pilvai skaudės... Kviečiai paprastai užpilami medaus miešimu arba parauginta daigintų ruginių miltų "salde". Senovėje buvo mėgstamas šustinis - avižinės bandelės, o iš gėrimų - šermukšnynas ir avižų kisielius. Tikru Kūčių patiekalu aukštaičiai įvardija grūdų mišinį, užpiltą aguonų pienu. Su pupomis būdavo valgoma šalta raugienė arba "degtienė" - tai duonkepyje šutinta ir truputį parauginta ruginių miltų sriuba. Valgius aukštaičiai pašventindavo, užtrupindami ant jų kalėdaičio. Į namus ateidavo Senis Kalėda, pažerdavo saują grūdų mišinio krikštasuolės pusėn ir tardavo: "Čiūnebrūkšt, avinėli". Taip būdavo linkima šeimai visokeriopos sėkmės. Tik žodžių prasmė jau kadaise užsimiršo...

Vilnijos kraštui būdingas valgis yra virtinukai su aguonų įdaru. Įdomus patiekalas "poliauka" - ruginių miltų rauge virtų džiovintų baravykų sriuba. Valgoma čia ir "grucė" - perlinių kruopų košė; skanu su aguonpieniu. Rytiniuose paribiuose ji daroma sluoksniuota, paskaninta saldžiomis aguonomis.

Žemaičiai ant kai kurių patiekalų pabarsto paspirgintų ir sutrintų kanapių. Labai savita, tik aštroka yra "cibulynė" arba "sriubalynė" - svogūnų griežinėlių rasalas, į kurį priberiama ant žarijų paskrudintos ir sutrintos silkės galvos trupinėlių. Valgoma su karštomis bulvėmis. Prie "cibulynės" tinka "kiunkė" - žirnių ir bulvių košė. Taip pat čia dera rauginti kopūstai. O bulves žemaičiai valgydavo pasidažydami į sėmenų druską.

Suvalkiečiai ant stalo dėdavo didelius dubenius virtų žirnių ir pupų. O kad avižinis kisielius gerai sustingtų, vaikams būdavo liepiama basomis aplėkti trobą, ir dar dainuojant: "Kius, kius kisielius, atjoja Motiejus, ant šuns uodegos, pro galą stubos". Vakarienė šiame krašte būdavo baigiama, kai šeimininkas su pačia suvalgydavo perpus obuolį, tarsi bibliniai Adomas ir Ieva.

Dzūkai verda pasninko daržovių sriubas, kepa duonkepyje "babkas" iš grikių ir papločius, vadinamus "lamancais". Čia bene ilgiausiai išsilaikė paprotys prieš sėdant prie švenčių stalo aplink trobą apnešti į kraitelę sudėtus valgius. Tai kitados darydavo baltais trinyčiais pasipuošęs šeimininkas. Pabeldęs į pirkios duris jis ištardavo: "Ateina Dievulis su kūčele rankoje".

O kas tie kūčiukai?

Įdomiai žmonės aiškina šventosios vakarienės valgių prasmę. Žirniai ir pupos - tai Adomo, Marijos ar vargo žmonių ašaros; miežiai - juos, akuotus nusitrynę, esą valgė iš rojaus išvaryti pirmieji žmonės. Kviečiai namams nešą skalsą, o žuvys primena apaštalus, kurie buvo žmonių sielų žvejai. Spanguolės saugo nuo priešų.

Išskirtinai lietuviškais Kūčių papročiais jų tyrinėtojai laiko kūčiukų su aguonpieniu valgymą, bičių kvietimą prie švenčių stalo, rūpinimąsi naminiais gyvuliais, ypač avelėmis. Ir tikėjimą, kad lygiai dvyliktą valandą nakties vanduo šulinyje virstąs vynu. O kas tie kūčiukai, įvairiose vietovėse vadinami ir prėskučiais, sližikais, skrebučiais, riešutėliais, barškučiais, kleckučiais, parpeliukais? Tai apeiginė duonelė, skirta vėlėms pamaitinti. Mažučiukai, nes vėlės neturinčios kūno. Jų prikepama daug, mat mūsų giminėlė krašte prie Baltijos jūros gyvena nuo neatmenamų laikų, gal ir nuo ledynmečio.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"