TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Lietuviškų monetų kolekcija užtraukė KGB rūstybę

2015 12 05 6:00
Zigfridas Jankauskas juokauja, kad jis gimė kolekcininku. Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Garsiam kolekcininkui Zigfridui Jankauskui dėl savo aistros numizmatikai – tiksliau, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) monetoms – teko patirti tikrą siaubą KGB kalėjimo rūsiuose. Šiuo metu daugiau kaip šešių šimtų monetų kolekcija saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Z. Jankausko per gyvenimą sukaupta monetų kolekcija buvo unikali ir itin vertinga. Su išskirtine precizija jis rinko, katalogavo ir saugojo kiekvieną egzempliorių. Kai1982 metais sovietų valdžia uždraudė kolekcionuoti iš sidabro, aukso ar kitų tauriųjų metalų nukaldintas monetas, Z. Jankauskas nusprendė kolekciją padovanoti Lietuvos nacionaliniam muziejui, už tai prašydamas sudaryti ir išleisti kolekcijos katalogą. Vyriškio nuomone, 1982 metais išleistas įstatymas buvo pagrįstas ideologiškai – juo siekta neleisti žmonėms domėtis ir kolekcionuoti monetų, ant kurių pavaizduotos LDK ir nepriklausomą Lietuvą valdžiusios asmenybės – karaliai, kunigaikščiai, prezidentai. Tokiu būdu bandyta užkirsti kelią Lietuvos istorijai ir tautos šaknims pažinti.

Ideologiškai neįtikusios, bet itin vertingos kolekcininko surinktos monetos tą kartą muziejaus nesudomino, tačiau pritraukė teisinių institucijų dėmesį. Tarp jų ir KGB. Įviliotas į KGB darbuotojų organizuotą pasalą Z. Jankauskas buvo suimtas Vilniaus centre esančiame viešbutyje. Jo suėmimas buvo panašus į detektyvo ar trilerio sceną, deja, tai nebuvo kinas. Po suėmimo sekė ilga tardymų naktis net keliose įkalinimo vietose. Devynis mėnesius trukusi drama baigėsi kolekcininko išteisinimu. Šiuo metu daugiau kaip šešių šimtų Z. Jankausko LDK monetų kolekcija saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Senųjų meistrų dirbiniai visada buvo kolekcininko domėjimosi objektas.

Gimė kolekcininku

Zigfridas juokavo, kad vieni žmonės gimsta su marškinėliais, o jis gimė kolekcininku. Kaip ir daugelio namuose, jo tėvai turėjo dėžutę su senomis, iš apyvartos išėjusiomis monetomis. „Pirmas prisilietimas, žvilgsnis į jas mane užbūrė – nebegalėjau atsitraukti, pradėjau kolekcionuoti. Tas vaikiškas kolekcionavimas nebuvo rimtas: tai kas nors kasdamas pamatus išrausė kokią seną monetą, tai „lobį“ rado – gaudžiau bet kokią pasitaikančią progą, ėmiau viską nesirinkdamas“, – prisiminė pašnekovas. Vien monetomis vaikiškos kolekcijos nesitenkino: rinkti atvirukai, pašto ženklai, degtukų dėžučių etiketės – ką galėdavo gauti gūdžiais sovietiniais laikais. Ypatinga aistra vaikui buvo knygos: baigdamas mokyklą jų buvo surinkęs apie penkis šimtus. Šiuo metu Zigfrido kolekcijoje yra per šešis tūkstančius knygų.

Nedidelėje antikvarinių daiktų parduotuvėje gausu grakščių senovinių dirbinių.

Kai baigęs Švenčionėlių vidurinę mokyklą pradėjo studijuoti Vilniaus universitete prekių mokslo ir prekybos organizavimo specialybę, sužinojo, jog sostinėje yra kolekcininkų klubas, ir pradėjo jame lankytis. Tada ir atėjo mintis specializuotis LDK monetų srityje. Dėl savo domėjimosi Lietuvos istorija kolekcininkas ypač dėkingas buvusiai istorijos mokytojai Apolonijai Duksienei, kuri net okupacijos sąlygomis mokėjo subtiliai perteikti mokiniams Lietuvos istorijos didybę. Mokytojos įskiepytas domėjimasis tautos šaknimis virto viso gyvenimo aistra ir prasme.

„Rinkti LDK laikotarpio monetas reikėjo nemenkos drąsos. Kolekcininkai sovietiniais laikais ir šiaip nebuvo labai toleruojami, prisiminkite, kaip jie vaizduoti kino filmuose: paveikslai, auksuoti baldai, porcelianas, krištolas – prabanga, o tai reiškia – priešai, buržuazinis reliktas. Galima buvo rinkti sovietinius ženkliukus – visokiomis leniniados, kosmonautikos, tautų draugystės temomis. Mes, kolekcininkai, visuomet buvome dėmesio centre“, – prisiminė Z. Jankauskas.

Kolekcininkų klube nariams reikėjo užpildyti specialias anketas: vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, kolekcionavimo objektas. Zigfridas juokavo, kad išauklėtas krikščioniškos moralės principais, sąžiningai parašė tiesą – kolekcionuoju LDK laikotarpio monetas. Kolekcininkų klube buvo bene vienintelis, atvirai deklaruojantis savo rinkinio pobūdį. Vyresni ir labiau patyrę kolekcininkai stengėsi slėpti tokius faktus, juos maskuodami saugesne tiems laikams forma.

Kijevo grivina su trimis įkartomis (XI–XIII a.). /Asmeninio albumo nuotraukos

Lemtingas įsakas

Apie 1984 metus Z. Jankauskas jau buvo surinkęs vieną geriausių lietuviškos senosios numizmatikos kolekcijų. Tačiau 1982 metais sovietų finansų ministerija išleido įsaką, draudžiantį gyventojams turėti tauriųjų metalų monetų. Nors lietuviškoje kolekcijoje auksinių monetų labai nedaug, jos pagrindą sudaro sidabrinės, bet jų vertė – ne taurusis metalas, iš kurio jos nukaldintos, o istorinė.

Maždaug tuo metu Zigfridą susirado tariamas režisierius, atvykęs iš Maskvos ir prašęs susitikti. Atėjęs į maskviečio nurodytą viešbutį, Z. Jankauskas buvo nuvestas į numerį, kuriame pajuto grėsmę: paprašęs leidimo paskambinti į namus, jo negavo, o ant kito tariamo „režisieriaus“ diržo pamatė kabantį didžiulį peilį.

„Stvėriau savo monetas ir – pro duris. Apačioje jau laukė operatyviniai darbuotojai, paėmė už parankių ir įsodino į čia pat stovinčią volgą“, – prisiminė kolekcininkas. Kiti šio trilerio dalyviai neva pabėgo, net ir tas garbusis ponas, kuriam, pasak Zigfrido, buvę ne mažiau kaip aštuoniasdešimt metų. Dingo kaip į vandenį.

Tardymas iki penkių ryto. Tada kolekcininkas pervežamas į kitą tardymo izoliatorių, pasodinamas į kamerą su recidyvistu, vėl tardomas. Namuose krata, visa kruopščiai sukataloguota Zigfrido monetų kolekcija suverčiama į krūvą ir nufotografuojama, nuotrauka prisegama prie bylos. Joje – tiesiog krūva sidabro, už tauriųjų metalų laikymą laukia griežta bausmė. Devyni mėnesiai pragaro ir gresianti aukščiausia bausmė – mirties nuosprendis.

„Gerai, kad mano bylos ėmėsi puikūs advokatai Kazimieras Motieka ir Algirdas Matuiza. Analogiškų bylų jau buvo kituose Sovietų Sąjungos miestuose, jos kvalifikuotos kaip valiutinių operacijų pažeidimas. Bylos iš karto ėmėsi Aukščiausiasis Teismas, tad apeliacijos dėl mirties nuosprendžio jau nebūtų kam pateikti. Lietuviai advokatai nuvažiavo į Maskvą ir išsiaiškino, kad yra tame potvarkyje viena sąlyga: kolekcionavimo tikslais galima rinkti monetas ir iš tauriųjų metalų, tačiau leista turėti tik po vieną egzempliorių“, – prisiminė kolekcininkas.

Mažoji lietuviška kapa su dviem įkartomis ir suplotais galais (XI–XIV a. II pusė).

Visiškai išteisintas

Lemtingas sutapimas – Zigfrido kolekcijoje visų monetų buvo tik po vieną. Nors paprastai kolekcininkai turi monetų fondą keitimuisi su kolegomis, o lietuvis turėjo jų tūkstantį, ir visų tik po vienintelį egzempliorių. Tai Z. Jankauską ir išgelbėjo: praleidęs 280 dienų ir naktų KGB rūsiuose, Lukiškių kalėjime, jis buvo visiškai išteisintas ir atgavo laisvę. Tačiau neatgavo konfiskuotų monetų.

„Čia prasideda visas įdomumas: nors mane išteisino pagal visus inkriminuotus kaltinimus, monetas, kurias buvau atsinešęs į tą lemtingą susitikimą, konfiskavo. Susirašinėjau su Sovietų Sąjungos prokuratūra, Aukščiausiuoju Teismu, kolegija bei plenumu, jų išaiškinimas buvo toks: „Priėmus išteisinamąjį nuosprendį, monetos turi būti grąžintos.“ Vis tiek negrąžino. Tik atėjus Lietuvos nepriklausomybei jas atgavau“, – prisiminė pašnekovas.

Z. Jankauskas prisipažino, jog bene dešimt metų po šios makabriškos bylos nieko nekolekcionavo, buvo taip iškankintas, kad nuo vaikystės lydėjusi aistra išblėso. Šiuo metu kolekcininkas domisi LDK numizmatika, tapyba, istoriniais medaliais, atvirukais su senojo Vilniaus vaizdais, taip pat surinko atvirukų kolekciją apie savo tėviškę Švenčionėlius. Kadangi iš jaunystės įprato domėtis retomis ir mažai tyrinėtomis temomis, Zigfridas pasinėręs į Lietuvos auksakalystės istorijos tyrinėjimus. Kolekcionuoti tai, ką ir kiti kolegos – neįdomu, o ir rungtyniauti su patyrusiais savo srities kolekcininkais nėra šansų.

„Pasirinkau temą, kuria, be šviesaus atminimo profesoriaus Edmundo Laucevičiaus, niekas rimtai nesidomėjo. Jau esu surinkęs per keturis šimtus lietuviškos auksakalystės eksponatų, juos aprašęs, surengęs dvi parodas. Lietuvos nacionalinis muziejus, kur yra mano numizmatikos kolekcija, išleido ir šios mano privačios kolekcijos katalogą“, – pasidžiaugė Z. Jankauskas.

Tribriaunė didžioji lietuviška kapa ir puskapė (XIV–XV a.).
Vytautas Aleksandras (1392–1430). Denaras, apie 1392–1396 (PEČAT tipo moneta).
Žygimantas Senasis (1506–1544|1548). Grašis,1536 vasaris.
Žygimantas III Augustas (1544–1579). Satyrinis trečiokas,1565. ("Tas, kuris danguje, juoksis iš jūsų"). Manoma, moneta nukalta po Liublino unijos.
Žygimantas III Augustas (1544–1579). Keturi grašiai, 1566.
Steponas Batoras (1576–1586). Trys grašiai,1580.
Žygimantas IV Vaza (1588–1632). Trys grašiai,1597.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"