TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Lietuvių dizainerė: "Pagaminta Afganistane"

2007 11 24 0:00
Drabužių dizainerė J.Rimkutė, kurianti kostiumus ir scenai, rado dar vieną kūrybos nišą.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

"Man neužtenka, kad mada atsakytų, kas gražu ir kas negražu, kas madinga ir nemadinga. Jeigu per madingumą galime atlikti dar kokią nors misiją, ir žmonės pajus, kad kurdami mados produktą darome gerą darbą, profesijos vertė pakyla", - sakė vilnietė dizainerė Jolanta Rimkutė.

Ji kartu su dainininkės Jurgos Šeduikytės inicijuoto ir Almos Adamkienės globojamo projekto "Nelik abejingas" delegacija neseniai lankėsi Afganistano Goro provincijoje.

Dizainerę sudomino ten veikiantys moterų amatų centrai ir ji norėjo savo akimis pamatyti, kas juose daroma, kad geriau suprastų, kaip būtų galima padėti plėtoti šią veiklą.

Čagčarano parduotuvėse

"Afganistane tikrai sunki ekonominė padėtis ir specialiosios misijos žmonės teisingai sako, kad reikia jau ne labdaros, nes per tiek metų ja truputį ir piktnaudžiaujama, o paramos, t.y. skatinti, ugdyti žmones, kad jie patys norėtų, stengtųsi ką nors daryti", - sakė LŽ iš Goro provincijos grįžusi dizainerė.

Pašnekovė juokavo, kad fiziškai prisidėjo ir prie J.Šeduikytės projekto, nes iš Lietuvos kariniu oro lėktuvu buvo atskraidinta per toną labdaros - ją reikėjo ir sunešti, ir sukrauti.

Turininga buvo ir pačios dizainerės darbotvarkė. Jau pirmą iš trijų apsilankymo Goro provincijoje dienų ji su Lietuvos užsienio reikalų ministerijos specialiosios misijos žmonėmis lankėsi sostinės Čagčarano parduotuvėse, kad pamatytų, ką jose iš amatininkų dirbinių būtų galima nusipirkti.

"Parduotuvės baisios, viename name yra viskas - ir maisto produktai, ir rankdarbių, tarkim, kokį kilimą, gali rasti, - pasakojo J.Rimkutė. - Kai ką iš jų ir patys gyventojai naudoja buityje. Funkcionalūs yra tokie anksčiau per asilus permetami maišeliai, lyg dvi kišenės. Dabar jie dedami ant motociklų."

Tiesa, tokio rankdarbio dizainerė nerado niekur pirkti, tad įkalbėjo vieną vyrą ir jis, iškrovęs iš maišelių savo daiktus, pardavė. Pasak pašnekovės, bendruomenė ten uždara, turistų nėra, keliai labai blogi ir nėra taip, kad tiesiog važiuodamas pro šalį gali ką nors nusipirkti. Parduotuvėse yra tik būtiniausių dalykų, o jei ko reikia daugiau, šeimos įsigyja viena iš kitos.

Su karių palyda

Kitą dieną dizainerė apsilankė ir trijuose amatų centruose, įsikūrusiuose maždaug 10 kilometrų spinduliu nuo karinio miestelio. Nors dėl saugumo buvo pasiūlyta, kad patys amatų centrai atveš parodyti savo dirbinius, pasirinkta verčiau vietoje susipažinti su jų veikla, o misijos žmones visą laiką lydėjo Lietuvos kariai.

"Buvo labai smagu, kad radome tai, ko norėjome. Juk turėjome tik idėją. Nežinojome, ar bus įmanoma ją praktiškai įgyvendinti, ar išvis rasime ten amatų, - pasakojo J.Rimkutė. - Pirmos radybos buvo, kad amatų centrai tikrai egzistuoja ir juose tikrai yra moterų, kurios riša kilimus, siuvinėja, veria karoliukus ir daro aibę visokiausių skirtingų rankdarbių. Antras nuostabus dalykas, kad žmonės labai šiltai priėmė. Moterys žiūrėjo tiesiai į akis ir sakė, kad tikrai nori darbo."

Amatų centruose moterys gana skirtingo amžiaus, stiprios ir nuoširdžios. Ir visų, pasak pašnekovės, atviri, nemeluojantys veidai. Kitaip nei Europoje, kai žmogus šypsosi, bet iš tikrųjų nežinai, ką jis jaučia ir galvoja, ten buvo matyti tikras nuoširdumas. Viename centre gal dešimt moterų aprengė dizainerę savo tautiniais vestuviniais drabužiais. Pašnekovė juokėsi, kad pasijuto lyg Kalėdų eglutė išpuošta.

Likusioms be vyrų

Per karą Afganistane daug vyrų žuvo. Liko moterys. Tradiciškai jos vyrų išlaikomos sėdi namuose ir augina vaikus, tačiau kaip joms išgyventi, kai vyrų nebėra?! J.Rimkutės įsitikinimu, vienas iš būdų moteriai pragyventi tokioje uždaroje bendruomenėje - sėdint namuose ką nors daryti, nuvežti kur nors parduoti ir iš gautų pinigų verstis. Juo labiau kad rankdarbiai - labai kūrybiška ir įdomu.

"Apvažiavome visas tas vietas ir iš kiekvienos būtinai ką nors nusipirkome. Nors važiavome nežinodamos, už kiek ir ką pirksime, kokios apskritai ten kainos, - prisipažino pašnekovė. - Buvo labai juokinga, nes ir pačios moterys nežinojo, kokias kainas sakyti! Iš tikrųjų buvo labai sutrikusios - čia gal 10, čia 15, o čia tai 20 dolerių! Matei, kad į mus žiūri draugiškai ir gal kaip į pinigų maišą. Arba šiaip buvo įvykis, kad kažkas atvažiavo, nes turistų ten nėra. Juk kitose šalyse tokių daiktų gali rasti turistams skirtose arba autentiškų rankdarbių parduotuvėse, o čia ir tokių nėra. Moterys sakė, kad tikrai gali tuos rankdarbius daryti, tačiau neturi kur išvežti ir parduoti."

Paskutinėje iš lankytų vietų jaunas, gal 25 metų, vyras ir jau šeimos galva kartu gyvenančioms seserims, tetoms ir močiutei, dėkojo už apsilankymą. Už parduotus daiktus gauti keliasdešimt dolerių jiems padės išsimaitinti mėnesį ar ką nors įsigyti.

Ten, pasak pašnekovės, laikoma gerai mokamu darbu, jei vyras per dieną uždirba tris keturis dolerius, o kad moteris nuolat uždirbtų pinigus - stebuklas.

Autentiški ir funkcionalūs

"Sąmoningai pirkau gana skirtingus rankdarbius, jau galvodama, kaip juos pritaikyti, sukurti funkcionalius daiktus. Svetimą kultūrą dažnai yra lengviau analizuoti ir ką nors iš jos pritaikyti, - kalbėjo dizainerė. - Pavyzdžiui, iš sidabro spalvos blizgančios kepurytės, kurios pas mus tikrai niekas ant galvos nesidės ir ji kabos namuose nebent kaip suvenyras, galima padaryti rankinę."

Goro provincijos moterims reikia ne tik idėjų, kaip būtų galima jų autentiką nesugadinus pritaikyti prie šiuolaikinio dizaino ir rankdarbiai įgytų šiuolaikinio funkcionalumo.

J.Rimkutė pastebėjo ir kitą problemą. "Kai pamačiau daugybę rankdarbių, išsiuvinėtų ant tokios baisios medžiagos ir tokiais prastais siūlais, iš karto draugiškai patariau, kad brangiausia, kas juose yra, - rankų darbas, netenka vertės. Matyt, tiesiog neišgali nusipirkti geresnio audeklo ar siūlų, nors tai yra investicija, atsipirksianti parduodant tikrai brangų daiktą jau už visai kitą kainą", - įsitikinusi pašnekovė.

Dizainerė rodė tiesiog ant nuskalbtos paklodės kruopščiai išsiuvinėtus ir tarpusavyje nesusijusius vaizdus. Jai pačiai didžiausia mūza pasirodė siuvinėtas sparnuotas žirgas. Dar nespėjo išsiaiškinti, ką jos širdžiai toks mielas ir brangus siuvinys reiškia pačioje afganistaniečių kultūroje. Šiuolaikinio dizaino kontekste jis tikrai labai gražiai atrodo. Pavyzdžiui, perkeltas ant marškinėlių. Apskritai jis galėtų būti puikus "Made in Afganistan" ("Pagaminta Afganistane") simbolis.

Kad pinigai pasiektų

Dabar J.Rimkutė planuoja iš parsivežtų daiktų, priderintų prie šiuolaikinio pasaulio išsaugant jų autentiškumą, surengti aukcioną. Iš gautų pinigų nupirkti audeklai ir siūlai keliaus Goro provincijos moterims. Dar geresnis variantas, dizainerės manymu, būtų pačiai ten nuvažiuoti ir kokias tris savaites kartu padirbėti. Naują kolekciją būtų galima pristatyti ne tik Lietuvoje, bet, pavyzdžiui, ir Briuselyje ar kitame Vakarų Europos mieste. Gautus pinigus vėl nuvežti Goro provincijos moterims ir taip po truputį garantuoti joms nuolatinį darbą.

"Tarp tų moterų turbūt yra ir tikrai talentingų, tik baiminuosi vieno - kaip atskirti tuos tikruosius menininkus, nes dažnai juk įžūlesnis, apsukresnis žmogus gali juos užgožti, - prisipažino dizainerė. - Ir kitas dalykas, reikia gerai apgalvoti, kaip teisingai, neįžeidžiant jų kultūros, pasielgti, kad tie pinigai ne pas kokį vyrą nukeliautų, o juos gautų tikrai ta moteris, kuri tuos rankdarbius darė."

Be tuščių pažadų

Afganistano regionai gana skirtingi, tad toliau pavažiavus, pasak pašnekovės, skirtųsi tikriausiai ir rankdarbiai. Vis dėlto užtektų nors viename regione įtvirtinti tokį sektiną pavyzdį ir veikla pati išsiplėtotų toliau. Juk Rytai visada garsėjo kilimais, kitais rankdarbiais, tereikia rasti, kaip juos pritaikyti prie šiuolaikinio dizaino ir interjero.

"Imtis šio projekto paskatino paprasčiausias žmogiškumas, - sakė J.Rimkutė. - Tačiau ir pačiai labai įdomu. Įkvepiu šviežumo, naujų idėjų. Matau, kaip galima čia kūrybiškai realizuotis, o dar žmogiškumo veiksnys, kai dizainas, be to, kad yra gražu, gali kam nors ir gera padaryti."

Pašnekovė labiausiai baiminosi, kad neapviltų Goro provincijos žmonių. Nors pažadais jų iš tikrųjų ir neapipylė - iš savo patirties žino, kad nieko nėra skaudžiau, kaip žmogui pažadėti, o vėliau netesėti. "Dabar tai tapo madinga. Žmonės pažada, o vėliau lengva ranka numoja. Mes pačios gyvenime esame dėl to nukentėjusios, - kalbėjo J.Rimkutė turėdama omenyje ir kolegę Ievą Ševiakovaitę. - Nieko nebūtų šlykščiau, kaip nuvažiuoti į tuos amatų centrus, prisipirkti, pažadėti ir nieko nepadaryti. Tikrai taip negalima. Kitas dalykas, kaip tiksliai ir teisingai viską numatyti - neįskaudinant jų ir, aišku, nepervertinant savęs. Reikia gerai pagalvoti. O pirmiausia - pamėginti tuos daiktus parduoti."

Per gruodį planuojamą aukcioną žmonės galės ir geriau susipažinti su Afganistanu, nes kelionėje daug kas fotografavo, o dainininkė J.Šeduikytė filmavo vaizdo klipą. Juk ši karų nualinta šalis - ne tik iš molio drėbtos trobos, skurdas ir baisios higienos sąlygos.

"Tikiuosi ir tikrai noriu toliau plėtoti tuos ryšius ir kuo greičiau vėl nuvažiuoti į Afganistaną, nes negalima vilkinti tokių dalykų, juk žmonės gyvena dabar", - įsitikinusi pašnekovė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"