TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Lietuvos užsienio politikai trūksta lankstumo

2007 10 02 0:00
P.Gylys norėtų, kad Lietuva vis labiau europėtų, dalykiškai ir protingai dalyvautų Europos Sąjungos diskusijose.
LŽ archyvo nuotrauka

Buvęs užsienio reikalų ministras Povilas Gylys kritikuoja aukščiausių mūsų šalies politikų požiūrį į didžiąją Rytų kaimynę. Antirusiškos nuotaikos mums smogė ne tik piktoka Rusijos diplomatų retorika, bet ir užsuktu "Družbos" naftotiekiu bei kilsiančiomis dujų kainomis.

Iš politikos pasitraukęs P.Gylys atidžiai stebi ir analizuoja įvairius tarptautinius įvykius bei procesus. Jis mano, kad Lietuvos užsienio politika išgyvena ne pačius geriausius laikus. Esą mūsų diplomatijai stinga demokratijos, aiškių prioritetų ir subalansuotų santykių su kitomis šalimis. Tai jis sieja ir su padėtimi vidaus politikoje. Jei situacija nesikeis, mūsų valstybės, kaip prognozuoja buvęs diplomatas, laukia liūdna ateitis: "Virsime Lotynų Amerikos tipo bananų respublika arba pseudodemokratija", kurios tarptautinė laikysena taps neviešos pašaipos objektu.

Vilniaus universiteto profesorius negaili kritikos šalies užsienio politiką formuojančiam Lietuvos elitui ir politikams. P.Gylio nuomone, Lietuva netinkamai sudėlioja prioritetus, daugiausia dėmesio skiria valstybėms, kurios mums nėra strategiškai svarbios. Tuo metu įtakinga ir gyvybiškai svarbi Rusija neprotingai lieka už mūsų diplomatijos borto. Pasak buvusio diplomato, toks elgesys Lietuvai skaudžiai atsiliepia jau dabar. Jo manymu, ateityje galime būti priversti pakeisti piktoką savo retoriką šios šalies atžvilgiu ir atsigręžti į Rytus, ir tai gali įvykti žeminančiomis aplinkybėmis.

Lietuva - ne supervalstybė

- Vienas autoritetingiausių Lietuvos diplomatų Vytautas Antanas Dambrava neseniai griežtai sukritikavo mūsų šalies diplomatinę politiką. Ar pritartumėte jo išsakytam požiūriui?

- Nors mūsų biografijos labai skirtingos, mudu su ambasadoriumi dažnai pasikalbame. Abiejų nuomone, šalies diplomatijos padėtis tikrai nėra baisi: viena vertus, čia dirba daug patyrusių žmonių, kurie nepriklausomybės laikotarpiu išaugo ir tapo tikrais profesionalais. Tačiau kai kurie dalykai iš tiesų kelia susirūpinimą. Sutinku, kad asmenys, kurių biografijose esama tam tikrų faktų iš tarybinių laikų, turiu galvoje priklausymą KGB rezervui, visiškai nedera prie politinio šalies atstovavimo ir blogina Lietuvos įvaizdį užsienyje. Tai mūsų diplomatijai suteikia politinio farso elementų. Tokie žmonės turėtų neiti į viešąją politiką.

Mūsų užsienio politikos turinys irgi kelia susirūpinimą. Pirmiausia nepakankamai objektyviai vertiname savo jėgas. Kaip šalis turime suvokti savo dydį, įtaką, galimybes, pranašumus, trūkumus ir panaudoti tai nacionaliniams interesams tarptautinėje arenoje stiprinti. Kartais atrodo, kad politikos elitas įsivaizduoja, jog Lietuva yra supervalstybė, galinti keisti geopolitinę situaciją nesikonsultuodama, nebendradarbiaudama su kitomis šalimis.

Man taip pat atrodo, kad mūsų politinėje kultūroje atsiranda tam tikrų antikultūrinių necivilizuotumo elementų. Pavyzdžiui, sudaroma neigiama visuomenės nuomonė Rusijos atžvilgiu, gėdingai reaguojama į teroristinius išpuolius toje šalyje. Jeigu šios valstybės laikysena kenkia mūsų interesams, turime imtis atitinkamų priemonių, o ne formuoti antirusišką instinktą. Tokios politikos rezultatas - Rusijoje vis labiau stiprėja antilietuviškos nuotaikos. Po kurio laiko suvoksime, kad turime problemų, nesusijusių su Vladimiru Putinu, V.Adamkumi ar kitais vadovais, o dėl tautų priešiškumo. Beje, toks mūsų elgesys parankus Rusijos "vanagams".

Būtina keisti retoriką

- Anksčiau sakėte, kad Lietuvos užsienio politika Rusijos atžvilgiu labai nelanksti. Ar matote kokių galimybių taisyti pašlijusius santykius?

- Grįžkime prie Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjimo, kuris vyko Maskvoje prieš porą metų. Be abejo, lietuviai ir rusai visada skirtingai vertins karo pabaigą. Taigi klaidinga manyti, kad galime priversti rusus mąstyti taip, kaip mes, lietuviai, to norime. Praeities klausimus reikia spręsti korektiškai, istoriją pastūmėti į šalį ir žengti į priekį. Geras to pavyzdys - Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Dvišalėje istorijoje esama itin keblių vietų, bet iš to nedarome problemos.

Kalbant apie santykius su Rusija Lietuvai turėtų rūpėti labai svarbūs klausimai, tokie kaip energetika. Manau, šiandien tai pagrindinė nacionalinio saugumo problema. Tai, jog Baltijos jūra tiesiamas brangus dujotiekis, yra ne tiek Rusijos ir Vokietijos sąmokslas, o pasekmė to, kad rimtai nedirbome su alternatyviu, per mūsų šalį galėjusiu eiti "Gintarinio" dujotiekio projektu.

Reikėjo derėtis, kol rusai nepradėjo mąstyti apie gerokai brangesnę ir ekologiškai rizikingesnę alternatyvą. Manau, prie dujotiekio tiesimo Baltijos dugnu prisidėjo ir tai, kad Rusija ir galbūt Vokietija matė mūsų antirusišką politinį kontekstą ir nenorėjo rizikuoti perduodi dujų "kranelio" į Lietuvos rankas, o mes nesuvokėme galimybės įgyti tam tikrą įtaką, galią sprendžiant dujų tiekimo klausimus regione bei uždirbti pinigų už tranzitą.

- Politikai, bandantys kalbėti apie santykių su Rusija gerinimą, dažniausiai apkaltinami pataikavimu didžiajai kaimynei arba grėsmės nacionaliniam saugumui kėlimu. Ar bendravimas ir bendradarbiavimas su šia šalimi gali būti suprantamas tik taip?

- Būsiu atviras. Ne visi santykius su Rusija bandančių gelbėti politikų veiksmai man patinka, kai kurie jų poelgiai nėra geri. Žinoma, noras pagerinti dvišalius santykius yra normalus dalykas, nes anksčiau ar vėliau turėsime pradėti pragmatiškiau kalbėtis su Rusija.

Dabar aukščiausi mūsų šalies vadovai vyksta į daugybę užsienio vizitų. Jie keliauja kur nori, tik ne į Rusiją. Kuo vėliau nuspręsime ten vykti, tuo nejaukesni mums bus tie vizitai. O važiuoti tikrai reikės.

Jau dabar galvojame siųsti į Maskvą diplomatus derėtis. Manau, rezultatai bus kuklūs, vizitų lygį reikės kelti, o šalies politikams - keisti retoriką. Ar tai naudinga mūsų nacionaliniam orumui?

Neseniai per tarptautinę konferenciją skaičiau pranešimą, kuriame apie santykius su Rusija kalbėjau kiek kitaip, negu įprasta Lietuvoje. Dalyvaujant Rusijos politikams sakiau, jog nuogąstaujame dėl didžiosios kaimynės ateities ir dėl to, kad tenykštės dabartinės politinės tendencijos nevirstų autokratija. Manau, su Rusija reikia šnekėti būtent taip. Dabar korektiškos ir moralios kalbos su šia valstybe nematau.

Proga pamąstyti

- Kaip vertinate pagrindinių mūsų šalies užsienio politikos formuotojų - prezidento V.Adamkaus ir užsienio reikalų ministro Petro Vaitiekūno - darbą bei jų diplomatijos kryptis?

- Prisipažinsiu, jaučiu asmeninę simpatiją P.Vaitiekūnui. Tai nuo senų laikų man priimtinas žmogus. Kiek prisimenu, P.Vaitiekūnas visada nuoširdžiai išgyvena dėl Lietuvos reikalų. Tačiau ne jis vienas ir net ne vien politikai formuoja užsienio politiką.

Man abejonių kelia per daug proamerikietiškas ir per mažai proeuropietiškas V.Adamkaus politikos kursas. Profesionalai jaučia, kad tarp šių mūsų užsienio politikos krypčių nėra reikiamo balanso. Mums JAV labai svarbios partnerės, tačiau nereikia pamiršti, kad ne visą laiką ten bus ta pati valdžia. Amerikoje artėja prezidento rinkimai ir jei į valdžią ateis demokratai, šalies užsienio politika gerokai sušvelnės. Manau, JAV ieškos būdų, kaip stiprinti dialogą su ES.

Tuomet gali paaiškėti, kad didelės mūsų investicijos į dabartinio prezidento George'o W.Busho vykdomą politiką buvo trumpalaikės ir daug naudos nedavė, tik kai kurių europiečių širdyse sukėlė nepasitenkinimą. Dera prisiminti, jog didžiausią paramą gauname ne iš JAV. Mus finansuoja turtingoji senoji Europa, iš jos pinigų tiesiame kelius ir įgyvendiname kitus projektus.

Manęs neįtikina ir elito nuostata, jog mūsų energijos tiekėjos bus Kaukazo ir Vidurio Azijos šalys. Yra daugybė pretendentų, nusitaikiusių į ten slypinčią naftą ir dujas: amerikiečiai, Vakarų Europa, Vidurio Europa ir t. t. Manau, tikimybė, kad tenykštė nafta ateis iki Lietuvos, nėra didelė. Patinka ar ne, bet ir po 10 metų pagrindinė mums prieinama naftos bei dujų tiekėja bus Rusija.

- Kita mūsų diplomatijos akcentuojama kryptis - kaimynystės politika. Ypač plėtojami santykiai su Gruzija, Moldova, Ukraina. Prieš kurį laiką eurokomisarė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad turėtume orientuotis ne į šias šalis, o ieškoti draugų Vakarų Europoje. Ką apie tai manote?

- Šiuo atveju sutinku su komisare. Iš tiesų savo ribotus diplomatinius išteklius eikvojame ne visai efektyviai. Tokie mūsų veiksmai gal nepatinka paprastiems europiečiams, bet įtinka JAV prezidento administracijai.

Ar Gruzija yra mūsų kaimynė? O Moldova ar Azerbaidžanas? Nors mums svarbu, kad to regiono šalys eitų demokratizacijos keliu, manau, jog Lietuva, būdama nedidelė valstybė, turi ribotus strateginius interesus Kaukaze. Suprantu dideles šalis, kurios jų turi visur, bet Lietuva - kito masto žaidėja.

- Iki 2004-ųjų mūsų valstybės užsienio politikos kryptys buvo labai aiškios. Nuo nepriklausomybės atkūrimo siekėme tarptautinio pripažinimo, sovietinės kariuomenės išvedimo. Vėliau kelrode žvaigžde tapo narystė ES ir NATO. Pastaraisiais metais diplomatijoje jaučiamas tam tikrų prioritetų trūkumas. Kur link, jūsų nuomone, turėtų žiūrėti Lietuva?

- 1992-1996 metais, kai ėjau užsienio reikalų ministro pareigas, buvo suformuoti trys pagrindiniai užsienio politikos tikslai: narystė ES ir NATO bei geri kaimyniški santykiai.

Įstojus į šias organizacijas reikėjo performuoti tikslus. Tačiau taip ir neapsisprendėme, kaip naudingai bendradarbiauti su ES šalimis. Manau, gėdingai pasielgėme su ES konstitucine sutartimi, nesvarstydami jos ir komjaunuoliškai greitai ratifikuodami. Karinėje srityje taip pat pernelyg nediskutuojame ir tyliai priimame sprendimus, kaip nutiko siunčiant karius į Iraką. Kodėl niekas neklausia, kodėl esame toje šalyje? Kokių strateginių tikslų turime Irake? Esu prieš tokią misiją, nors Lietuvos karių dalyvavimą misijoje Afganistane laikau teisėtu ir moraliu. Tai mūsų, kaip tarptautinės bendruomenės narių, pareiga.

Manau, itin svarbi ir mano laikais suformuota trečioji kryptis - santykiai su kaimynais. Tai labai sudėtingas reikalas, nes dėl kai ko su kaimynais nesutariame, kai kam nepritariame. Tačiau kol kas jokio konstruktyvaus kalbėjimosi nematau.

Elitas atsipalaidavo

- Nenorėčiau taip liūdnai baigti pokalbio. Kokie, jūsų nuomone, svarbiausi pastarųjų metų Lietuvos diplomatijos laimėjimai?

- Reikia pasakyti, kad mūsų politinis elitas pastaruoju metu atsipalaidavo. Anksčiau jis buvo įsitempęs: "O jei nepriims į NATO ar ES?" Dabar viskas šiek tiek kitaip, tos pozityvios įtampos nebeliko ir, kaip tenka konstatuoti, nėra strateginio susiorientavimo, kas mums svarbu.

Diplomatiniuose sluoksniuose teigiamai įvertintas Lietuvos indėlis per pastarąjį ES aukščiausio lygio susitikimą, kai V.Adamkus tarpininkavo Bendrijos senbuvių deryboms su Lenkija. Toje situacijoje Lietuva pasielgė labai išmintingai. Reikėtų padėkoti prezidentui V.Adamkui, nes jo dėka europiečių akyse tikrai laimėjome balų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"