TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Lietuvybės sergėtojas iš Sankt Peterburgo

2007 08 25 0:00
Sankt Peterburgo N.A.Rimskio-Korsakovo konservatorijos prorektorius, profesorius, pianistas G.Želvys sako, kad gyvenant užsienyje reikia būti stipriam ir dosniam.

"Kai tautiečiai įsikarščiuoja, sakau jiems: jau 35 metus lietuviškai nesibaru ir neverskite manęs tą daryti dabar", - sako pianistas ir operos režisierius Gintautas Želvys, Lietuvių bendrijos pirmininkas ir Lietuvių nacionalinės kultūrinės autonomijos Sankt Peterburge prezidentas.

"Mano tėvas gimė Sankt Peterburge. Šiemet jam sukaks šimtas metų", - pasakoja Sankt Peterburgo N.A.Rimskio-Korsakovo vardo konservatorijos prorektorius, pianistas, profesorius Gintautas Želvys. Jo senelis Antanas Želvys į Sankt Peterburgą atvyko ieškodamas darbo. Čia baigė mokslus ir tapo metalo gamyklos meistru. Šiame mieste jis sutiko ir žmoną - lietuvaitę Marijoną, nes praėjusio amžiaus pradžioje lietuvių bendruomenė čia buvo labai didelė. 1907 metais jiems gimė sūnus Napalius, kuris užaugęs gyveno Lietuvoje, dirbo buhalteriu.

Gintautas į senelio jaunystės miestą vyko mokytis, bet gyvenimas pasisuko taip, kad čia ir įsikūrė. "Turiu privilegiją - gyvendamas Sankt Peterburge išsaugojau lietuvybę - skaitau lietuviškas knygas, kalbu ir galvoju lietuviškai", - teigia pašnekovas.

Antras kartas - sėkmingas

G.Želvys į miestą prie Nevos pirmą kartą atvyko 1965 metais. Tuomet baigęs Kauno Juozo Gruodžio muzikos technikumą jaunuolis norėjo studijuoti tuometinio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) konservatorijoje. Specialybės egzaminą išlaikė labai gerai, bet solfedžio nelaikė. "Kai man užgrojo keturbalsį diktantą, kokio mes Lietuvoje nė karto nerašėme, padėjau egzaminų lapelį ir išėjau", - pasakoja pašnekovas. Jis grįžo į Lietuvą ir pas specialybės dėstytoją docentę Eugeniją Matiukienę ėmė mokytis solfedžio. Tėvai nesuprato, kodėl sūnus nepasinaudoja Lietuvos konservatorijos kvietimu studijuoti, bet veržiasi į Leningradą. "Mus auklėjo būti laisvus, turėti savo nuomonę, tačiau tėvai įspėjo: "Nori, važiuok, bet šeimoje yra dar du vaikai, mes nelabai galėsime tau padėti", - prisimena profesorius. Antrą kartą stojamuosius egzaminus Leningrade išlaikė sėkmingai. Solfedžio dėstytojas po egzamino jam tarė: "Jaunuoli, aš jus prisimenu, bet per tuos metus įvyko stebuklas - jūs pasikeitėte." Šį stebuklą padarė docentė E.Matiukienė, kasdien iš ryto ir vakare mokydama Gintautą fortepijono ir solfedžio. "Už tai, ką pasiekiau, esu dėkingas dviem mamoms - viena mane pagimdė ir išaugino, griežtai, principingai auklėjo, kita - docentė E.Matiukienė - išleido į mokslus", - tvirtina G.Želvys.

Blakių veisykla

Leningrado konservatorijoje Gintautas įgijo pianisto ir operos režisieriaus specialybes, o jų mokydamasis perėjo tikrą vargo mokyklą - dirbo kroviku, indų plovėju, padavėju. "Labai gerai moku plauti indus", - smagiai juokiasi pašnekovas. Bet anuomet buvo visai nelinksma. Jaunas vyras didmiestyje toli nuo namų turėjo užsidirbti duoną kasdieninę. Iš įvairių tautybių konservatorijos studentų buvo susidariusi brigada, kuri Leningrado Varšuvos geležinkelio stotyje naktimis iškraudavo vagonus. "Kraudavome viską. Jei būdavo dulkančios medžiagos - cementas, trąšos, anglis - po darbo reikėdavo gerai išsimaudyti, bet uždirbdavome gerai", - prisimena pašnekovas.

Jam - pianistui - reikėjo kasdien groti, bet savo instrumento jis neturėjo, o ir kambario su instrumentu nebuvo už ką nuomoti. Pavyko prie pat konservatorijos pas stogdengiu dirbusį suomį išsinuomoti kambaryje lovą. Tame kambaryje buvo tikra blakių veisykla. Kartą neiškentęs Gintautas prasitarė apie šią bėdą tėvui. "Tėvas sako: "Į konservų dėžutes įpilk vandens ir įstatyk geležinės lovos kojas, blakės neįlips." Bet jos krisdavo nuo lubų. Tada tėvas atsiuntė man palapinę. Į ją įsisupęs lovoje ir miegodavau. Naktį blakės kaip lietaus lašai pumt pumt krisdavo nuo lubų, tačiau į palapinės vidų neįlįsdavo", - prisimena profesorius. Pavyko rasti išeitį ir dėl instrumento. Kai 23 valandą konservatoriją uždarydavo, komendantė Polina leisdavo Gintautui įeiti ir groti naktimis. Už tai lietuvis su ja pasidalydavo iš tėvų gautus siuntinius: kiekvieno mėnesio pradžioje iš Lietuvos jis gaudavo tris kilogramus lašinių ir du kilogramus naminės duonos, kurią tėvas pirkdavo turguje. Vėliau įsigudrino konservatorijos klasėje ir nakvoti. "Dabar kolegoms rodau, kad čia buvo mano "apartamentai", - šypsosi pašnekovas. Toje klasėje nakčiai jis pasistatydavo sulankstomą lovelę, čia laikė ir savo drabužius. Be to, konservatorijoje buvo dušas.

Dirbo padavėju restorane

"Trečiame kurse jau buvau karalius! Gyvenau konservatorijoje, o pinigų užsidirbdavau restorane "Baltijsk". Ten ateidavo mūsų profesoriai, ten pirmą kartą pamačiau kompozitorių Dmitrijų Šostakovičių... Restorane padavėju dirbau dvejus metus, net karjerą padariau - tapau padavėjų brigadininku. Šis darbas buvo daug lengvesnis negu kroviko, ir mums gerai mokėjo. Ar ta patirtis praverčia? Kaip pažiūrėsi, kai rengiamas priėmimas, galiu parodyti, kaip išpilstyti šampaną, konjaką, kaip stalą serviruoti. Aš tą išmanau", - sako profesorius.

Kad vargas nepalaužė, bet užgrūdino, jis dėkingas mamai ir tėvui, nuo mažens savo tris sūnus pratinusius prie darbo. Tėvas, ekonomistas, mokėjo visokių darbų, net namuką sode pats pastatė ir vaikams dykinėti neleido.

Karjeros sūpuoklės

Baigęs studijas Leningrado konservatorijoje pianistas G.Želvys grįžo į Lietuvą. Įsidarbino Lietuvos konservatorijoje dėstytoju, o laisvomis nuo paskaitų dienomis važiuodavo į Leningrado konservatoriją dieniniame skyriuje studijuoti operos režisūros. (G.Želvio dukra Indrė surinko šių kelionių bilietus ir saugo šeimos archyve.) Netikėtai jauną specialistą paskyrė Vilniaus valstybinės filharmonijos direktoriumi. Karjera buvo ne tik staigi, bet ir trumpa. Po vieno - baltarusiškų "bitlų" - koncerto Filharmonijos direktorius buvo iškviestas į Komunistų partijos centro komitetą ir griežtai išbartas. Jis, išgirdęs pakeltą toną, ryžtingai pasipriešino. "Dabar suprantu, kad į atsakingas pareigas skirdami jauną vaikiną valdininkai tikėjosi, jog galės juo manipuliuoti, bet paaiškėjo, kad jis turi stuburą", - aną situaciją įvertina pašnekovas. Tas incidentas baigėsi G.Želvio išėjimu iš darbo Filharmonijoje, o jis neseniai buvo sukūręs šeimą... Mokslo metai jau buvo įpusėję, bet Lietuvos konservatorijos rektorius Jurgis Karnavičius priėmė jį dirbti dėstytoju. "Jeigu ne J.Karnavičius, būčiau buvęs be darbo", - su dėkingumu prisimena G.Želvys.

Jis parašė bei apgynė disertaciją apie Jurgį Dvarioną ir užsitraukė nemalonę. Gal dėl savarankiško mąstymo, į vatą nevyniojamos nuomonės, gal dėl kitų priežasčių konservatorijos kolektyve jis nepritapo. Per darbuotojų atestaciją G.Želvys - mokslų kandidatas, du kartus baigęs Leningrado konservatoriją, turintis dvi specialybes - pianisto ir operos režisieriaus - nebuvo atestuotas kaip dėstytojas. Jis neabejoja, kad tokiu atestacijos rezultatu pasirūpino partinės organizacijos ir kadrų skyriaus vadovės. Kaip tik tuo kritišku metu, kai G.Želviui grėsė pavojus vėl netekti darbo, į Vilnių atvyko Leningrado konservatorijos rektorius Vladislavas Černušenka. Išgirdęs, kokioje nepavydėtinoje situacijoje atsidūrė jo buvęs studentas, V.Černušenka pasiūlė jam darbą.

Senoji inteligentija

Taip G.Želvys grįžo į Leningradą jau ilgam. Tėvai padėjo čia pasistatyti kooperatinį butą. Tačiau Lietuvoje liko jo šeima. "Gerbiu savo pirmą žmoną Inesą, savo vienintelio vaiko motiną. Myliu dukrą Indrę, kuri studijuoja Sorbonoje, ištekėjo už prancūzo pianisto, - sako G.Želvys. - Antroji žmona Irina - sibirietė, vertėja. Puiki moteris, žino, kas yra vargas. Mes abu vienu metu išsiskyrėme, nors vienas kito dar nepažinojome."

Nepaisant vargo, kurį G.Želviui teko patirti, miestas prie Nevos šildo jo širdį. Čia jis sutiko nuostabių žmonių. "Tai didelis, internacionalinis miestas. Profesoriai studentams čia labai griežti. Tie, kurie mokė mane, suprato atvažiavusiųjų iš kitur sunkią padėtį. Mano dėstytoja profesorė Natalija Pozniakovskaja visada mane kviesdavo šeštadienį 14 valandą į pamoką savo namuose. Ji visai nemokėjo gudrauti. Būdavo, ateinu, o ji savo namų šeimininkei sako: "Ana Fiodorovna, balandėle, juk pas mus svečias, pietaukime!" Pasodindavo mane prie stalo ir aš prisivalgydavau už tris keturias dienas. Tada ji sakydavo: "O dabar, Gintai, po sočių pietų reikia pailsėti." Aš dvi valandas pamiegodavau, paskui ji su manim dirbdavo dar tris valandas. Tokia yra tikroji, senoji Sankt Peterburgo inteligentija! Aukščiausiasis žmoniškumo įsikūnijimas. Profesorė N.Pozniakovskaja materialiai padėdavo profesoriams, kurie buvo tremtyje. Ji sakydavo, jog visi žmonės yra geri, jeigu tu gali padaryti, kad kitas žmogus atsiskleistų, gali jam padėti, esi labai laimingas žmogus", - prisimena pašnekovas. Anot jo, šis miestas ypatingas tuo, kad čia žmones, tarp jų ir lietuvius, kurie buvo represuoti arba tremtinių vaikai, priimdavo į aukštąsias mokyklas ir į darbą.

Studentas - būsimasis kolega

Grįžęs į Leningradą jis pasinėrė į darbą ir nuosekliai lipo karjeros laiptais, tapo konservatorijos prorektoriumi. Iš savo profesorių G.Želvys perėmė pagarbą studentams. "Kai studentas nusižengia, kolegoms sakau: mes žinome, kas iš mūsų išėjo, bet nežinome, kas išeis iš dabartinio studento. Jauną žmogų reikia kantriai lukštenti, puoselėti jo gabumus, bet ne žlugdyti. Mano buvę studentai dabar yra liaudies artistai, valstybinių premijų laureatai. Niekada negalima žeminti studentų, negalima parodyti, kad tu daugiau žinai. Tai būsimas tavo kolega, asmenybė", - atvirauja pašnekovas.

Su kunigu prie kavos puodelio

Prieš pusantrų metų šiandieninio Sankt Peterburgo lietuviai profesorių G.Želvį išrinko Lietuvių bendrijos pirmininku ir Lietuvių nacionalinės kultūrinės autonomijos Sankt Peterburge prezidentu. Įvairiais laikotarpiais šiame mieste gyveno iki 30 tūkst. lietuvių. Dabar - apie 3 tūkst. "Aktyvių ir lietuvybę puoselėjančių yra apie 200 - tai daugiausia išsilavinę, aukštuosius mokslus baigę žmonės", - sako profesorius G.Želvys. Pasak jo, išeivijoje reikia tam tikrų dalykų, be kurių lietuvybė išnyktų: tikėjimo ir bažnyčios, rimtos paramos iš Lietuvos, pasitikėjimo ir ryšio su šalies konsulatu. Reikia ir miesto administracijos paramos. Visa tai dabar Sankt Peterburgo lietuviai turi. Lietuvybę puoselėti mieste prie Nevos padeda kunigas Rimas Gudelis, važinėjantis čia iš Panevėžio. Po pamaldų lietuviai susirenka pabendrauti su savo kunigu prie kavos, arbatos puodelio.

Lietuvių bendrija turi patalpas Sankt Peterburgo centre netoli admiraliteto. Prieš trejus metus šias 200 kv. metrų ploto patalpas skyrė miesto administracija, o Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skyrė lėšų jas remontuojant. "Be Tautinių mažumų ir išeivijos departamento supratimo ir paramos lietuvybė čia būtų išnykusi, kaip į dugną smigęs akmuo", - teigia G.Želvys. Dabar Sankt Peterburge veikia lietuviška mokyklėlė, rengiamos tradicinės lietuviškos šventės, veikia verslo klubas ir informacijos centras norintiesiems pažinti Lietuvą arba susirasti verslo partnerių. "Jeigu rugsėjo mėnesį Sankt Peterburgo gatvėse nematome Eimunto Nekrošiaus - į mūsų miestą dar neatėjo auksinis ruduo", - išgirdome šį pavasarį iš Sankt Peterburgo gyventojos. Į tą posakį sutilpo geriausia, ką mano apie lietuvius, Lietuvos menininkus Sankt Peterburgo žmonės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"