TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Liga, įkvėpusi meilę gyvenimui

2009 10 31 0:00
Anot E.Mikulionytės, kiekvienam žmogui iki paskutinės minutės norisi tikėti, kad liga jo nepalies.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Niūrūs rudens debesys ritasi pažeme, vėjas baigia nudraskyti medžių lapus, lietus merkia kiaurai. Šalta. Su fiziniu šalčiu kovoti paprasta: užsimovei vilnones kojines, įsisupai į storą megztinį, rankose - puodelis karštos arbatos. O kaip įveikti dvasinį šaltį, "padovanotą" negailestingos diagnozės: "Jums - krūties vėžys"? Kaip jį išguiti iš savo minčių?

Į šiuos klausimus, ko gero, geriausiai atsakytų moterys, sergančios minėta liga. Pavyzdžiui, žurnalistė, įvairių akcijų sumanytoja, "Rožinio kaspino" draugijos įkūrėja Erika Umbrasaitė. Moteris praėjusiais metais parašė autobiografinę knygą "Vienos krūties istorija", kurioje išdėstė, kokį pragarą jai teko praeiti sužinojus gydytojų verdiktą, kaip pavyko susigyventi su liga ir galiausiai šios atsikratyti. Pagal romaną buvo sukurtas to paties pavadinimo spektaklis, kurio premjera vyks jau kitą savaitę Vilniaus teatre "Lėlė". O spalis buvo kovos su krūties vėžiu mėnuo.

Nusprendėme pakalbinti pagrindinio vaidmens atlikėją Eglę Mikulionytę. Ji pasakoja ne tik apie sceną, bet ir apie išgyvenimus, kurie neišvengiamai užklumpa sužinojus, kad vėžys pasikėsino į tau artimą žmogų. Taip pat apie būtinybę laiku pasitikrinti sveikatą, pažintį su Erika.

Adrenalinas gyventi

"Ačiū Dievui, dar neteko girdėti šių gydytojo žodžių: "Jums vėžys", adresuotų būtent man, bet pažįstu ne vieną krūties vėžiu sirgusią ar sergančią moterį. Prieš kelerius metus ši baisybė nusprendė apsigyventi mamos krūtinėje. Jos neišvengė ir draugo mama. Lenkiuosi prieš abi, nes tiek manoji, tiek draugo mama - nepaprastai stiprios moterys. Erika taip pat labai stipri. Skaitydama jos knygą - dienoraštį "Vienos krūties istorija", bendraudama su pačia Erika, visą laiką jutau neblėstantį tikėjimą, viltį, norą kovoti, kitaip tariant, stimulą gyventi ir būti. Negaliu nesižavėti šia moterimi, jos drąsa. Apie ligas, diagnozes, blogą savijautą kalbėti juk ne itin malonu, juo labiau viešai. Tai liūdnos pokalbių temos. Tačiau Erika nepabijojo prabilti, skaudžių išgyvenimų ir prisiminimų ištraukti į dienos šviesą, perkelti jų į knygą, sceną. Ar to reikėjo, ar reikia? Nežinau. Galbūt. Ko gero, reikia. Savaime suprantama, vien kalbos krūties vėžio nepradangins, neišgydys jau sergančių moterų, bet padės šią ligą lengviau atpažinti, neleis jai įsisenėti.

Į sergančios moters mintis neįlįsi, bet man atrodo, kad ir mano mama, ir Erika su šia baisia liga tvarkėsi puikiai. Taip lengvai, taip stojiškai. Tas lengvumas mane labiausiai ir žavi. Be abejo, jis duotas ne visoms. Kai kurios moterys nuo pat pirmų ligos akimirkų puola į depresiją, ima graužtis. Dėl to nuleidžia rankas, nekovoja taip, kaip reikėtų, ir pasmerkia save. Ką turiu omenyje sakydama, kad su krūties vėžiu galima tvarkytis lengvai? Ogi tai, kad net sergant įmanoma neprarasti noro bendrauti, juoktis (tegu ir pro ašaras), būti aktyviai, kitaip tariant, gyventi visavertį gyvenimą. Mes visi be galo mėgstame kartoti frazę: "Reikia džiaugtis kiekviena akimirka. Gyventi čia ir dabar." Kartojame šiuos žodžius, bet nelabai suprantame, ką jie iš tikrųjų reiškia, nemokame jų realizuoti. Išmokstame tik tada, kai gyvenimas kaip reikiant papurto.

Iš mamos skundų negirdėjo

Kaip reaguočiau išgirdusi diagnozę, kad sergu krūties vėžiu? Nežinau. Stengiuosi apie tai negalvoti. Gal iš pradžių šiek tiek save pakankinčiau egzistenciniais klausimais: kodėl, už ką, kiek man dar liko... Manau, juos sau užduoda visos susirgusios moterys. Kitaip neįmanoma. Aišku, atsakymų į šiuos klausimus nerasčiau, nes kažin ar jie apskritai egzistuoja. Nė vienas nenorime sirgti, kentėti, jausti kitų gailestį. Tačiau liga juk nesirenka nei amžiaus, nei socialinės padėties, nei išsilavinimo. Kerta iš peties ir nesidairo aplinkui.

Jeigu atvirai, iki mamos ligos apie krūties vėžį žinojau nedaug. Tik tiek, kad toks yra. Susirgus artimam žmogui, žinių ir supratimo apie šią ligą, be abejo, padaugėjo. Ar dėl to pradėjau daugiau dėmesio skirti savityrai, medicininei profilaktikai? Nuskambės nei šiaip, nei taip, bet net turėdama tokį akivaizdų pavyzdį nesugebu surasti pakankamai laiko. Spaudžia darbai, gastrolės, įvairi kita veikla, į kurią esu pasinėrusi. Savaime suprantama, pas gydytoją specialistą lankausi. Tačiau gal reikėtų dažniau? Turbūt niekuo nesiskiriu nuo daugybės moterų, kurios vis neranda laiko sau tol, kol nesusiduria su bėda akis į akį. Taip jau žmogus sukurtas: iki paskutinės minutės norisi tikėti, kad liga tavęs nepalies.

Viena - sirgti pačiam, kas kita - būti šalia sergančiojo. Ir vienam, ir kitam nelengva. Mama nesiskundė, nekankino manęs savo niūriomis mintimis. Kiek žinau, aplinkiniai iš Erikos taip pat negirdėjo nieko negatyvaus. Tik be galo didelę viltį, norą nugalėti ligą. Kai sužinojau mamos diagnozę, mane iš pradžių ištiko šokas. Ko gero, visų sergančiųjų artimiesiems panašiai nutinka. Tada pradedi kurti planus, o kaip bus toliau, kai mylimo žmogaus nebeliks, ką darysime, kaip gyvensime. Pradedi bėgti, lėkti, meti į šoną visus darbus, nes skubi gelbėti žmogaus, nori jam atiduoti viską, kas geriausia. Taip elgdamasis kartais nė nepastebi, kad ligonis psichologiškai jaučiasi kur kas geriau nei tu pats, kad ne jam iš tavęs, bet tau iš jo reikia semtis stiprybės ir tikėjimo.

Gyvenimas - vienuolystė

Scenoje esu nuo mažumės. Kadangi jau užsiminiau, kad dėl darbų gausos vis pritrūksta laiko sau, kai kuriems galbūt norėtųsi man prilipdyti darboholikės etiketę. Nelabai suprantamas man šis žodis. Jeigu darbas patinka, kodėl į jį nepasinėrus stačia galva? Kartais darbų į vieną krūvą sukrenta labai daug, o kartais jų išvis nebūna. Štilis. Tada užsiimu tuo, ką mėgstu. Išvažiuoju į kaimą, skaitau knygas, žiūriu filmus, bendrauju su draugais. Be galo patinka keliauti. Kaip namiškiai? Ar pakankamai dėmesio skiriu vyrui, vaikams? Aplink mane daug vyrų, daug vaikų, ir visi - mano (kvatojasi - aut.). Na, neturiu aš šeimos. Mano asmeninis gyvenimas - savotiška vienuolystė. Negi jis kam nors įdomus? Juolab kalbant tokia rimta tema - apie krūties vėžį... Laisvalaikį dalijuosi su pačia savimi ir bičiuliais. O jų Dievulis man padovanojo daugybę.

Visuomenėje gaji stereotipinė nuomonė apie mūsų, menininkų, gyvenimo būdą. Pakanka vieno vienintelio žodžio - bohema. Dauguma tiesiog mėgaujasi moralizuodami, koks tas mūsų gyvenimas baisus ir blogas. Apskritai viešai matomas asmuo pakrikštijamas kuo tik nori: alkoholiku, palaido gyvenimo mėgėju ir panašiai. Toli gražu ne visi tokie. Aš, pavyzdžiui, daugelį metų apskritai nevartojau jokių svaigalų. Kodėl? Organizmas nelabai juos toleravo. Kolegos pasakojo, kad kažkokie manęs visiškai nepažįstantys žmonės kalbėjosi neva Mikulionytė turi bėdų dėl alkoholio. Negeria, nes gydosi, matyt, užsikodavo (nusikvatoja - aut.).

Suvokti, kad viskas ištveriama

Ar spektaklis "Vienos krūties istorija" bus pamokantis? Na, galbūt kai kas jį priims būtent kaip pamoką. Viliuosi, kad kiekvienas jame atras ką nors sau artimo. Deja, nėra vieno visiems tinkančio recepto, kuris paaiškintų ar pamokytų, kaip derėtų gyventi ir spręsti kilusias problemas. Gyvenime supurtyti ir priversti iš esmės pasikeisti tiek vidumi, tiek išore gali bet kas, ne tik onkologinės ligos. Taip pat šimtai kitų ligų, artimų žmonių netektys, avarijos, išsiskyrimai. Spektaklio idėja - šviesi, be patoso, be ypatingo graudulio, bet su humoro ir cinizmo priemaiša, kalbant tokia nemadinga šiais laikais tema kaip liga, veiklaus žmogaus vienatvė, netikėtai iškritus iš užburto lėkimo paskui sėkmę rato. Norime per ligą parodyti savęs ieškojimą, suvokimą ir atradimą iš naujo, vertybių perkainojimą, kitaip tariant, žmogaus virsmą kitu žmogumi. Galbūt tai padės žiūrovui įsimylėti gyvenimą tokį, koks jis yra, pažvelgti į jį lengviau, linksmiau, suprasti, kad viskas ištveriama ir viskas praeina...


"Liga mane paleido, o aš - ją"

Prieš ketverius metus susirgusi krūties vėžiu ir jį įveikusi, žurnalistė, įvairių akcijų sumanytoja, "Rožinio kaspino" draugijos įkūrėja E.Umbrasaitė į klausimą, kaip šiandien jaučiasi, atsako klausimu: "Fiziškai ar morališkai?" Moteris patikina, kad jos savijauta gera ir apie ligą, kuri gali atsinaujinti, ji nebegalvojanti. "Jei nuolat nerimausi, baiminsiesi, kad vėžys gali kartotis, vadinasi, nesi iki galo pasveikęs. Šiuos žodžius išgirdau iš mane gydžiusios gydytojos. Pritariu jai, - teigia. - Kiekvieno žmogaus organizme kasdien gaminasi vėžinių ląstelių. Tačiau suserga ne visi. Jei būdami sveiki pradėsime save graužti dėl to, o kas bus, jeigu mums diagnozuos šią baisybę, į ką pavirs mūsų gyvenimas? Į savotišką ligos laukimą. O ligos laukti tikrai nereikia. Bus taip, kaip bus."

Anot Erikos, prisiminimai apie ligos laikotarpį nebekelia skausmo. Maždaug prieš metus išleidusi autobiografinę knygą "Vienos krūties istorija", žurnalistė prasitaria nebenorinti tapatinti savęs su liga. "Pasižadėjau po truputį nuo jos tolti - liga mane paleido, tad ir aš noriu ją paleisti. Nebenoriu, kad žiūrėdami į mane žmonės spėliotų, ar man viskas gerai, kaip jaučiuosi. Noriu pradėti naują gyvenimo etapą, nes apie ligą ir gyvenimą drauge su ja viską pasakiau knygoje, - pasakoja. - Nepaisydama sau duoto pažado, susiviliojau spektaklio idėja. Ji man labai patiko. Tikiuosi, kad spektaklis šiai mano istorijai padės tašką. Tegu ji gražiai nueina į praeitį."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"