TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Ligoninės priimamasis pagal A.Maceiną

2010 10 09 0:00
"Turime ne tik kitus saugoti, bet ir patys saugotis", - tvirtina A.Maceina.
Alinos Ožič nuotrauka

Ši istorija - ne apie filmą, nors galima būtų susukti tokią lietuvišką kino juostą. Šis pasakojimas - apie kino režisierių bei aktorių Algimantą Maceiną ir ligoninės priimamąjį, kuriame jis nekuria vaizdingų scenų, nefilmuoja intriguojančių epizodų, nevaidina ryškaus herojaus, o dirba... apsaugininku.

Šią savaitę buvo pranešta apie krepšininką Gintarą Einikį: į vieną Klaipėdos ligoninę pristatytas buvęs sportininkas triukšmavo ir plūdo suteikti pagalbą norinčius medikus. Panašu, kad smarkiai susižalojęs rankos pirštą vyras buvo įkaušęs. Pernai Vilniuje Kalėdų vakarą dėl rankos traumos ligoninėje atsidūręs verslininkas Marius Gelažnikas, kaip rašė spauda, elgėsi įžūliai, todėl medikams susidarė įspūdis, kad vyras neblaivus. Tokių nutikimų būna nuolat, bet nuskamba tik tie, kurių "herojai" yra garsenybės. Konfliktiški pacientai - gydymo įstaigų kasdienybė. Įdomu, kaip yra kitoje "barikadų" pusėje? Mūsų herojus - taip pat žinomas žmogus, kino režisierius A.Maceina. Tačiau jis yra tas, kuris tramdo įsismarkavusius pacientus.

Savotiška išvaizda

Neseniai buvau A.Maceinos naujausio dokumentinio filmo peržiūroje, o dabar, norėdama iš režisieriaus paimti interviu, važiuoju į sostinės Greitosios pagalbos universitetinę ligoninę. Užėjusi į priėmimo skyrių, pamatau apsaugos postą ir ten rymantį artistiškai atrodantį vyriškį, vilkintį juodą apsaugininko kostiumą ir turintį visus tokiam darbui reikalingus atributus: radijo stotelę, antrankius ir guminę lazdą. Toks įspūdis, lyg šis kino žmogus rengtųsi vaidmeniui. Tačiau tai yra gyvenimas - 52 metų A.Maceina čia dirba apsaugininku.

Būdas pragyventi

Apsaugos poste susėdame kalbėtis. O tuo metu priėmimo skyriaus koridoriais zuja ligoninės darbuotojai, prapėdina vienas kitas pacientas ar lankytojas. Režisierius šypsosi, kad vienas medikas jam siūlė sukurti filmą "Lietuvos ligoninės priimamasis". Pašnekovas sako, kad čia nutinka tokių dalykų, kuriems net lakios fantazijos neužtektų.

"Į ligoninę atveža traumuotų, girtų, "bušavojančių" žmonių. Jiems suteikiama pirmoji medicinos pagalba, ir viskas. Policija tokių neima, nes nėra kur gabenti - blaivyklų nebeliko", - tvirtina A.Maceina. Taigi būtent jam tenka tramdyti neramius ar net agresyvius pacientus.

Drūtas plikagalvis vyras juokauja, kad jaučiasi it vaidmenį atliekantis aktorius ar epizodą režisuojantis filmo kūrėjas. Mat įsismarkavusius pacientus ar jų palydą pirmiausia stengiasi paveikti psichologiškai ir nuraminti. O jei nepavyksta, tada...

Tačiau iš pradžių išsiaiškinkime, kodėl kino režisierius, sukūręs tokius filmus kaip "Aš radau... arba palakiojimai" apie pasaulinio garso kino žmogų Joną Meką, "Šalia jūsų" apie fotomenininką Rimaldą Vikšraitį, "Gėlių vaikai" apie sovietmečiu alternatyvų ieškojusį jaunimą, "Juoda dėžė" ir "Paskutinis" apie pokario Lietuvos tragediją, dirba tokį nekūrybinį apsaugininko darbą. Kitaip negali pragyventi? A.Maceina tvirtina, kad dokumentinis kinas - ne ta meno sritis, kur galima būtų užsidirbti. Kartais, norint susukti juostą, reikia ne tik rėmėjų kantriai bei ilgai ieškoti, bet galiausiai ir savo lėšų įdėti. Net jei filmui sukurti atsiranda pinigų, vėliau būna pertrauka, kai negauni jokių pajamų. Režisierius skaičiuoja: "Per 20 metų sukūriau 10 filmų, bet nei juos statydamas negalėjau gyventi kaip žmogus, nei juos pabaigęs." Todėl jam teko ieškoti kitokių būdų užsidirbti.

Poste - visą parą

"Buvau kvailas, kad anksčiau nepradėjau dirbti apsaugoje, - apgailestauja A.Maceina. - Toks darbas yra geras, nes galiu jį derinti su kūrybiniu." Režisierius apsaugininku dirba apie trejus metus. Jis saugo įvairius objektus. O ligoninėje budi nuo pavasario. Vasarą A.Maceina per mėnesį čia praleisdavo po 7-10 parų, dabar - kiek rečiau. Dažniausiai po 24 valandų budėjimo vyras grįžta namo, pamiega, tada vėl gali imtis kūrybinės veiklos, mat tam turi tris laisvas paras. Jei reikėtų ilgiau filmuoti, jis galėtų susikeisti su kuriuo nors kitu apsaugininku.

Ligoninėje būna, kad laikas slenka lėtai, nes aplink ramu ir apsaugininko pagalbos nereikia. Tada režisierius gali gilintis į kūrybinius sumanymus ar net scenarijaus juodraštį kurpti. Tačiau apsaugininko darbas neprognozuojamas - bet kurią minutę gali būti pakviestas spręsti ekstremalios situacijos.

Deda antrankius

"Dažniausiai mano pagalbos prireikia vakare ar naktį. Tačiau ir dieną visko gali nutikti, - tvirtina A.Maceina. - Neseniai buvo atvežtas "diedas". Jis šventė dukros gimtadienį, neblaivus krito iš dviejų metrų aukščio, prasiskėlė galvą, iš jos plūdo kraujas. Atvežtas į ligoninę šakojosi. Jam reikėjo peršviesti galvą ir padaryti nuotrauką, bet "diedas" neleido to daryti. Kad nesiautėtų, turėjau užlaužti rankas ir uždėti antrankius. Kitaip nebuvo įmanoma jo išlaikyti. Aš juk negaliu stovėti po rentgeno spinduliais." Pašnekovas teigia, kad vyriškį atlydėjusi dukra ne tik nepyko dėl tokių apsaugininko veiksmų, o net patarė tvirčiau laikyti. Ji neslėpė, kad tėvas, kai išgeria, ir namie būna agresyvus.

A.Maceinai ne kartą teko panaudoti antrankius - kartkartėmis jų prireikia per daug apsvaigusiems pacientams. Kaip sako apsaugininkas, jis yra sočiai prisižiūrėjęs baltosios karštligės krečiamų žmonių.

Kartą A.Maceinos pagalbos prireikė ką tik operuotam pacientui, kuris, prabudęs po narkozės, kažkodėl įsismarkavo: nusiplėšė tvarsčius ir pradėjo garsiai plyšauti. "Lakstė nuogas, taškėsi kraujais, rėkavo, kad kažkas jį nori užmušti. Sugriebti buvo sunku, nes kruvinas ir prakaituotas vyro kūnas buvo slidus", - prisimena apsaugininkas. Galiausiai drauge su kitais ligoninės darbuotojais pavyko sulaikyti pacientą, jam buvo suleista vaistų, tada vyras nusiramino. "Vaizdelis buvo neblogas, - sako A.Maceina ir patikina: - Tačiau tokie atvejai - reti."

Apsaugininkui svarbu, kad į ligoninę atvežtas žmogus pats nesusižalotų ir aplinkinių netraumuotų. Taigi iš aplinkinių juoda apranga išsiskiriantis vyras tramdo įsiaudrinusius pacientus, kad baltus chalatus vilkintys medikai galėtų dirbti savo darbą.

Galima užsikrėsti

A.Maceina pasakoja, kad kartais tenka tvarkytis ne su vienu pacientu, o su visu būriu smarkuolių. Mat neblaivius traumuotus vyrus atlydi draugeliai, kurie irgi būna gerai "apšilę". Arba dar geriau: atveža sužalotus muštynių dalyvius, šie ligoninėje toliau bando aiškintis santykius. Taigi būna taip, kad agresyviai nusiteikusi kompanija didelė, o apsaugininkas vienas. Nors yra augalotas ir atrodo įspūdingai, tikriausiai A.Maceinai nėra lengva sutramdyti aršius vyrukus? Režisierius teigia, kad kartais užtenka veriančio žvilgsnio, keleto griežtų žodžių. Aktorinės patirties turintis A.Maceina išmano, kaip galima paveikti kitus žmones. Todėl dar nebuvo taip, kad jis būtų užpultas ir turėtų gintis.

Vyras pasakoja, kad ligoninės priimamajame tyko ir kitokių pavojų. Tai gali būti bjaurūs gyviai, jaukiai gyvenantys po benamių drabužiais, užkrečiamosios ligos, kuriomis gali sirgti pacientai. "Visko esu prisižiūrėjęs, kraujo nebijau, bet kartais nutinka tokių dalykų... - nutęsia pašnekovas. - Kartą į ligoninę guldė "bomžą". Prieš tai jį reikėjo nuprausti. Tvirtos sanitarės norėjo benamį nurengti, bet jis muistėsi. Turėjau padėti. Kai nuvilkome megztinį, po juo pamatėme sluoksnį utėlių, jos pradėjo byrėti. Numovus džinsus, pasidarė dar baisiau - iš kojų žaizdų lindo musės lervos. Ir sklido toks kvapas, kad vos neapsivėmiau." Pasak A.Maceinos, vyras pasakė savo adresą - kokioje gatvėje po kurio namo balkonu gyvena. Tokius bedalius ligoninėje prausia, dezinfekuoja, suteikia jiems medicininę pagalbą. Tačiau išėję iš gydymo įstaigos jie virsta kuo buvę - savimi nesirūpinančiais paliegėliais.

A.Maceina pasakoja, kad kitas budintis apsaugos darbuotojas kartą ne juokais sunerimo, kai į narkomaną panašus tipas bandė jam įkąsti. Tai buvo pavojinga dėl galimo ŽIV užkrato. "Todėl tokiais atvejais mūvime gumines pirštines, - rodo pašnekovas. - Turime ne tik kitus saugoti, bet ir patys saugotis."

"Kur mano Vasia?"

Kadangi režisieriaus pasakojimo herojai - vyrai, smalsauju: negi į ligoninės priimamąjį neatvežama girtų moterų? "Tokių irgi būna, - patikina pašnekovas ir nusišypso: - Nežinai, kaip su moterimis elgtis."

Jis prisimena, kad kartą naktį atvežta pacientė niekaip negalėjo nurimti - ieškojo savo gyvenimo draugo. "Kur mano Vasia?" - įkyriai klausinėjo. Girtai moteriai sunku buvo suprasti, kur atsidūrė. Iš ryto, kai prablaivėjo, ji puolė atsiprašinėti. Išsitraukusi veidrodėlį ėmė save apžiūrinėti. "Matyti, kad kadaise ji buvo simpatiška moteris, turėjo gražius plaukus, o pavirto kūtvėla", - įspūdį perteikia vyras.

Sumuštiniai benamiui

Į ligoninę patenka daug vargšų, kuriems reikia medikų pagalbos. A.Maceina pasakoja matęs, kaip gydytojas benamiui pacientui atnešė karštų sumuštinių, kad tas pavalgytų.

"Ligoninės priimamajame galima pamatyti visos Lietuvos socialinę dramą, - apibendrina režisierius. - Čia per žmonių bėdas ir nelaimes atsiskleidžia viskas: politika, ekonomika, finansai, gyvenimas... Per priimamąjį skyrių pereina visi socialiniai sluoksniai."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"