TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Linkėjimai margučių raštais

2015 04 04 6:00
Vilniaus etninės kultūros centre - Lietuvos tautodailininkių vašku dažytų margučių kolekcija. Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Prisimindama gražiausias vaikystės Velykas Dzūkijoje, Mardasavo kaime prie Merkio, tautodailininkė, Vilniaus etninės kultūros centro koordinatorė Marija Liugienė pasakojo: "Vaje, kaip vaikystėje laukdavom Velykų. Atsimenu, kartą, matyt, ankstyvos buvo, visur sniego pilna, tai mes kibirais šiltą vandenį pylėm, kad kuo didesnis lopinėlis nutirptų. Turėjom tradiciją - kad ir kas būtų, pirmą Velykų dieną basomis palakstyti."

Margučius margindavo visos žemdirbiškos pasaulio tautos. Archeologai jų yra radę molinių, keramikinių ir akmeninių. Ši tradicija prigijo ir krikščionybėje. Daugelio tautų sakmės aiškina, kad viskas prasidėjo nuo kiaušinio. Jis žmonėms nuo seno buvo kaip stebuklas – ima pavasarį ir prasikala iš jo gyvybė.

"Per Velykas tėvulis kieme ant topolio sūpuokles pakabindavo. Jei Velykos šaltos - tada kluone ant balkio. Supdavomės vos ne iki vėmimo. Žinojom, kad greitai po Velykų nemačiom jas nukabins. Juk didieji žemės ūkio darbai prasidės, nebus kada suptis. Reiks ravėti, žoliauti, grybauti. Būdavo sakoma: kuo labiau per Velykas įsisupsi, tuo linai aukštesni užaugs, - prisiminė M. Liugienė. - Dzūkės per Velykas mėgdavo tokį žaidimą - šokti ant lentos. Ant rąsto uždėdavo lentą, viena atsistodavo ant vieno galo, o kita taip šokdavo ant kito, kad ta net į orą išlėktų. Oi, ir susižalodavo, ir susižeisdavo. Visko būdavo. Bet jaunimui adrenalino reikėjo. Kai mano vaikai augo, eidavo suptis ant didžiausio Ūlos skardžio pakabintų supynių. Kol jų nenukabindavo, nemiegodavau naktimis iki Atvelykio."

Dievas ateina kur gražu

O iš kur atsiradęs kiaušinių marginimo paprotys? Tyrinėtojai mano, kad iš tų laikų, kai pavasariais, po žiemos nusilpę ir išbadėję žmonės eidavo kiaušiniauti po laukinių paukščių lizdus. Tie kiaušiniai - įvairiausių spalvų, taškuoti, tad ir bus nusižiūrėję. "Parlekia paukščiai, prideda kiaušinių – jau žmonėms ne badas. Ypač didelės būdavo laukinių ančių gūžtos – po kokius dvidešimt kiaušinių pridėta, - pasakojo tautodailininkė. - Sakoma, kad vištos prijaukintos maždaug prieš 5,5 tūkst. metų. Negaliu tvirtinti, kad nuo to laiko ir kiaušiniai marginami. Tačiau žmonės nuo seno buvo įpratę už maistą dėkoti Dievui: pagonys nuliedavo gėrimo dievams, katalikai nesėsdavo valgyti nepersižegnoję. Manoma, jog ir pirmąjį pavasario kiaušinį numarginę - kad skirtųsi iš kitų, kad būtų aišku, jog tai aukos kiaušinis, - nešdavo kaip padėką dievams. O kur nešdavo? Kaip pasakytų dabartinis žmogus, į teogeninę vietą. Pagal senolių supratimą - ten, kur labai gražu, kur saulės apšviesta, ant kalniuko, kur Dievas galėtų apsilankyti."

"Seniau žmonės patys ant margučių kurdavo savo pasaulį – kaip jį supranta, kaip įsivaizduoja", - sakė Marija Liugienė.

Ant margučio - visas pasaulis

Apžvelgdama kiaušinių marginimo raštus, M. Liugienė pabrėžė, kad dabar žmonės dažniau pasitelkia naujas technikas - tada raštai išeina netikėti, iš anksto neplanuoti ir neapgalvoti. "Atsitiktinumas savitai žavi. Neseniai išgirdau apie ebru techniką: dažus suvarvina ant vandens paviršiaus, tada užtiesia popierių, dažai prilimpa ir paskui yra perkeliami ant margučio, - aiškino M. Liugienė. - Tačiau taip mes tarsi nusigręžiam nuo pasaulio sukūrimo įprasminimo ir atsiduodam atsitiktinumui. Kartais renkamės dar greitesnį būdą – ant kiaušinio užklijuojam lipduką. Seniau žmonės už viską imdavosi atsakomybės, patys kurdavo ant margučių savo pasaulį – kaip jį supranta, kaip įsivaizduoja."

Pašnekovės teigimu, įvairiais simboliais jie rašydavo laimės, sėkmės, harmonijos, darnos siekį. "To linkėdavo vieni kitiems. Žalčiukai, svastikėlės, trikampiukai, kvadratėliai, bangelės, taškeliai – pirmapradžiai simboliai. Juos įvairiai komponuodamas galėdavai daug ką pasakyti. Svastikėlės buvo paplitusios visame pasaulyje, išskyrus Australiją. Tai rodo, kad kitados žmonėms būta visiems suprantamų, bendrų simbolių", - kalbėjo tautodailininkė.

Lalauninkų pokštai

Marijos tėvelis Petras Zalanskas, tituluojamas liaudies dainų karaliumi, tautosakos rinkėjams padainavęs apie 340 dainų, pasekęs 150 pasakų, sakmių ir daugybę smulkiosios tautosakos kūrinėlių, buvo ir garsus to krašto lalauninkas. "Pirmą Velykų dieną po kaimą kiaušiniaudavo vaikai, o antrą - jauni vyrai eidavo lalauti. Tik Dzūkijoje toks paprotys buvo, - tvirtino M. Liugienė. - Mano tėvelis turėjo gerą balsą, tad buvo kompanijos vedlys. Lalauninkai pagiedodavo šventų ir liaudiškų giesmių. Gyventojai duodavo kiaušinių, pyrago ar kokį buteliuką. Bet tais laikais žmonės gerdavo labai mažai. Pamenu, tėvelio pažįstamas pasakojo, kad kartą didelėse vestuvėse tris dienas sėdėjo, o stikliukas iki jo taip ir neatėjo, mat visi gerdavo iš vieno. Veiksmo, kalbų, juokų būdavo tiek daug, kad valgymas ir gėrimas nueidavo į antrą vietą."

Lalauninkai būtinai užsukdavo į tuos kiemus, kuriuose gyvendavo netekėjusių mergų, ištraukdavo jas pro langą, visokius pokštus krėsdavo . "Tai būdavęs nekaltas flirtas - apžiūrėdavo mergas, - pasakojo M. Liugienė. - Kiekviena norėdavo ištekėti. O tai - ne tik šeimos, bet ir viso kaimo rūpestis. Nes senmergė - vargas visam kaimui. Ką su ja daryti? Juk atskirai viena negyvens. Kaip visus darbus nudirbs? Tai turėdavo ar į vienuolyną eit, ar glaustis prie brolio šeimos."

Kiaušinių žiemą nebūdavo

Seniau, kai žmonės darniai gyveno su gamta, maitinosi iš savo ūkio, kiaušinis buvo pavasario skanumynas. "Per žiemą tvartuose laikomos vištos jų nedėdavo. Mėsos niekas nevalgė, nes prieš Velykas - gavėnia, o pieno produktų irgi nebūdavo - karvės užtrūkdavo bene nuo spalio mėnesio. Organizmas savaime išsivalydavo. Tą darbą baigdavo pavasarinė sula. Žmonės ją gerdavo kibirais. Daugelis dietologų dabar šią senąją mitybos sistemą vertina teigiamai, - sakė M. Liugienė. - Natūralu, kad gavėniai pasibaigus Velykų stalas būdavo tikra šventė. Po rytinių mišių visi strimgalviais lėkdavo namo. Visko būdavo per tą skubėjimą - ir iš vežimų iškrisdavo, ir ratus pamesdavo. Dabar kiaušiniai, mėsa, pienas pasidarė kasdienis valgis. Atėjus šventėms dažnai jų nejaučiam."

Prie tradicijų - aplinkkeliais

Tautodailininkė, garsi šiaudinių sodų rišėja M. Liugienė prie liaudies tradicijų, amatų atėjo, galima sakyti, aplinkiniu keliu. "Tėvulis gerą balsą turėjo, sesuo Birutė - irgi. Pavydėdavau, kai ji bažnyčioj giedodavo. Ir aš norėdavau. Bet tėvulis man buvo pasakęs : "Tu cylėk, tavo dzykas balsas." Tai ir bijodavau prasižioti. Įsidrąsinau tik po kiek metų, kai tėvulis numirė", - pasakojo M. Liugienė.

Seseriai buvo aišku, kur stoti - į Vilnių, Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą išvažiavo. Vėliau tapo garsia liaudies dainų atlikėja. O Marija, gretimame Puvočių kaime baigusi 7 klases (daugiau ten nebuvo), radusi laikraštį su proftechninių mokyklų sąrašu nuėjo pas kaimynystėj atostogavusį mokytoją pasitarti. "Jis man pasakė: "Stok į plastmases, perspektyvi specialybė." Nesupratau, kas tos plastmasės, bet nusikirpau kasą ir išvažiavau į Vilnių", - prisiminė M. Liugienė.

Kai pradėjo dirbti "Plastos" gamykloje, į praktiką atvykę Kauno politechnikos instituto studentai sukėlė pavydą. "Parvažiavusi tariau tėvuliui: "Ar nori, kad aš tau per visą vasarą tarnaučiau, tris mėnesius studentaudama atostogų turėčiau, darbus kaime padėčiau dirbti?" Tėvulis apsidžiaugė, sako, važiuok, mokykis", - kalbėjo M. Liugienė.

Į "Plastą" grįžo jau diplomuota inžinierė, įkūrė folklorinį ansamblį "Kikilis". "Padainuodavom ir liaudies dainų, ir partizanų laikų. Gamyklos direktorius buvo tremtinio vaikas. Kartą per koncertą net apsiverkė. Paskui, pajutom, pradėjo mus tyliai palaikyti. O tada jau negalėjo kitaip elgtis ir visokie komunistuojantys darbuotojai, kurių gamykloje netrūko, - teigė M. Liugienė. - Greitai prasidėjo atgimimas. Su ansambliu visur koncertavau, sodus, verbas rišau. Taip ir į Etninės kultūros centrą dirbti pakvietė. Laiminga esu. Dirbsiu, kol kojom į priekį išneš."

Sodai - lietuviškos mandalos

Dzūkė yra surišusi šimtus nuostabiausių šiaudinių sodų. Sukvietusi 50 rišėjų iš visos Lietuvos 2013 metais organizavo pirmąją tradicinių lietuviškų sodų parodą. "Sovietiniais laikais Lietuvoje buvo likusios gal tik trys sodų rišėjos. Šio apeiginio dalyko daug kas nesuprato, nieko neišmanė apie jį, - pasakojo M. Liugienė. - Aš juos rišti pradėjau būdama gal kokių trisdešimties metų. Mančiagirėj gyveno rišėja Malvina Česnulevičienė, ji man sakydavo: "Vaikeli, ateik, aš tavi pamokysiu šuršuolus rišc." Taip ji vadindavo sodus. Gyveno mažoj trobelėj, net susilenkus per slenkstį reikėdavo įeit. Tačiau įžengus į vidų - visa palubė nuo šiaudų lyg auksu švytėdavo. Sodai papuošti paukštukais, žvaigždukėm. Man net keista, kaip kitados paprasto valstiečio galvoj atsirado to sodo - erdvinio mąstymo - idėja."

Pasak tautodailininkės, sodas - ištisa gyvenimo filosofija. Jis pradedamas nuo vieno taško, dėliojamas iš trikampiukų, reiškiančių dvasią, ir kvadratukų, reiškiančių materiją. "Nuo vieno taško prasidėjęs sodo trikampis didėja, plečiasi, paskui į apačią siaurėja, mažėja, vėl sueina į vieną tašką. Tai kartu ir suvokimas, kad viskas gyvenime turi pradžią ir pabaigą, - aiškino ji. - Margučiai irgi dažniausiai puošiami taškais. Taškas - visa ko pradžia, suspaustas apskritimas. O apskritimas - tai amžinybė, begalybė."

Iš taško piešiamas ir kryžiukas: vertikalė - dieviškos energijos ėmimas, horizontalė - tos energijos atidavimas. "Šių dviejų brūkšnių derinys - kryžiukas - yra labai stiprus ženklas, - tikino M. Liugienė. - Įvairūs simbolių ženklai dominuodavo visose apeigose, drabužių puošyboje, medžio pjaustiniuose, ant margučių. Vien dėl dekoracijos niekas nieko nedarė. Viskas turėjo prasmę."

Kaip prisipažino pašnekovė, dabar jos rūpestis - kad unikalūs lietuviški šiaudų sodai būtų įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. "Latviai irgi riša sodus, tačiau kitaip - iš atskirų gabalėlių sumontuoja vieną. Mūsų sodas - tikra mandala, - pabrėžė M. Liugienė. - Jis vientisas, pradedamas rišti nuo vieno taško, atspindintis visatos pilnatvę. Žmonės dovanodavo sodus jauniesiems, kabindavo virš kūdikių lovelių."

Balto arklio uodega

Tautodailininkė buvo girdėjusi, kad senovėje sodus verdavo ne ant siūlo, o ant ašuto - arklio uodegos plauko, tad Kaziuko mugėje įsigijo žemaituko uodegą. "Žirgas nepaprastas, iki Juodosios jūros nujojęs, - sakė ji. - Manau, kad senovėje apeiginis sodas buvo rišamas laimę lemiančio balto arklio ašutu. Tik toks plaukas tinka ir smuiko stygoms. Be to, sodai turėjo būti be mazgų, ašutas prie ašuto buvo klijuojamas vašku."

M. Liugienė džiaugiasi, kad mūsų sodus neseniai pamatė ir Europa. 2013 metais jais buvo išpuošta Europos Sąjungos Tarybos būstinė. "Sumanė sodus surišti ne iš šiaudų, o iš metalinių vamzdelių. Siūlė man. Ne, sakau, čia ne mano darbas, - pasakojo M. Liugienė. - Neseniai buvau rengusi sodų rišėjų stovyklą, tarp būrio moterų vieną bedarbį vyrą žmona į kursus buvo užrašiusi. Labai kruopščiai ir gražiai jis dirbo. Tą savo mokinį ir pasiūliau talentingo grafiko Sauliaus Valiaus vadovaujamai bendrovei "Expobalta", kuri rengė Lietuvos pristatymo ekspoziciją Briuselyje. Nagingas vyras gavo darbą. Dabar važinėja po pasaulį, džiaugiasi per sodus atradęs save. Kartą atsiuntė nuotrauką - nusifotografavęs Italijoje prie skulptūrinės sodo kompozicijos. Vienas miestas užsakė. Ir aš pasvajoju: o, kad ant Žaliojo tilto vietoj tų "balvonų" atsirastų sodų kompozicijos! Sodas - tobulybės, darnos, stabilumo, laiminantis simbolis."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"