TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Lisabona, mano meile

2007 08 04 0:00

Oskaro Koršunovo teatro (OKT) aktoriai Portugalijos sostinėje, Lietuvos laiku, vaidino... naktimis.

OKT/Vilniaus miesto teatras liepos mėnesį gastroliavo Lisabonoje. Nacionaliniame dramos teatre buvo parodyta "Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija".

Į Portugaliją vykome gerai nusiteikę - atrodė, kad tai turėtų būti puiki šalis vidurvasario kelionei. Neapsirikome. Tai draugiškas ir civilizuotas kraštas. Beje, mums pasisekė, oras tąkart buvo "lietuviškas", temperatūra neviršijo keturiasdešimties...

Netikėtas žiūrovų atidumas

Teatrui tai nebuvo atostogos. Gastrolės Almados festivalyje buvo neilgos: iš vakaro atvykstame, dvi dienos vaidinimų, iš ankstaus ryto - vėl į oro uostą. Trumpos ir sunkios, nes spektakliai kas vakarą prasidėdavo pusę dešimtos jų laiku, t. y. pusę dvylikos Lietuvos laiku. Galima tik įsivaizduoti, kaip aktoriai turėjo vaidinti finalą maždaug apie trečią nakties! Romeo ir Džuljetai toks vėlus, visai neburžuazinis metas tiko, o nuo peripetijų nuvargę jų tėveliai iš tikro dėjo paskutines pastangas laimingai nelaimingai pabaigai.

Savo darbą aktoriai, kaip įprasta, atliko profesionaliai, o žiūrovai, tie nepaprasti Lisabonos žiūrovai, atrodė ne kaip bilietus įsigiję festivalio lankytojai, o kaip profesionali kritikų gildija, šekspyriškų tragedijų gurmanai, tris valandas be jokio vargo stebintys generalinę chrestomatinio teksto repeticiją. Galbūt jiems pasirodė savas pietietiško kolorito kupinas spektaklis, o greičiau tai bus išlavintas jų emocinis intelektas, žiūrovai visada pasirengę tinkamai atjausti džiaugsmą ir liūdesį, ypač tą, kuris vyksta ant scenos. Aktoriai sakė, kad vaidinti buvo lengva, kad publika buvo labai supratinga. Taigi mano pastebėjimai pasitvirtino.

Šitoks žiūrovų atidumas mums buvo truputį netikėtas. Prieš mus gastroliavęs žymus lenkų kilmės britų režisierius Krzysztofas Warlikowskis skundėsi apytuštėmis salėmis. Jis yra vienas žymesnių šiuolaikinių avangardo atstovų, kurio darbus mielai žiūri besotė metropolių publika. Mes baiminomės, ar neteks taip pat vaidinti tuščioms klasicistinio teatro sienoms, svarstėme, ar portugalų teatralai ateis, ar klasikos inscenizacija privilios tradicijų puoselėtojus? Toks antplūdis, byloja, jog žiūrovų Lisabonoje vis dėlto yra ir kad jie renkasi žinomus pavadinimus. Tai įprastas reiškinys ir kartu priminimas: teatras gyvas tradicinėmis afišomis - pjesėmis, kurių interpretacija publikai svarbiausia.

Nerimas ir adrenalinas

Nežinau, pasisekė man ar ne, bet vos nesuvaidinau kunigaikščio Eskalo... Prisipažinsiu - labai norėjau. Į lėktuvą vėlavo aktorius Arūnas Sakalauskas ir aš pasisiūliau jį pavaduoti, jeigu kas... Ačiū Dievui, neprireikė. Spektaklio metu dėmesingai stebėjau jo vaidmenį, palyginti nedidelį, bet labai niuansuotą: teko pripažinti, kad, be monologų, jis ten tiek visko daro, kad bet koks mėgėjiškas įsikišimas galėjo įnešti chaosą į ansamblio darbą. Vis tik išgyvenau tokią gerą adrenalino ir susitapatinimo su vaidmeniu dozę, kad esu dėkingas tam nelemtam atsitikimui.

Beje, kalbant apie nelemtus dalykus, tenka prisiminti vieną nemalonią situaciją, kuri šių gastrolių organizatorius buvo nejuokais išgąsdinusi. Spektaklio dekoracijos turėjo būti laivu atgabentos iš Singapūro, kur gastroliavome birželio mėnesį. Liko kelios dienos iki spektaklio, o dekoracijų kaip nėra, taip nėra. Sako, gal Amsterdame... Šis miestas apskritai neįėjo į jokius planus, nes per savaitgalį jokios pervežimo įmonės nespėtų atvežti konteinerio su dekoracijomis, teatro techninis personalas jų nebespėtų pastatyti. Tad buvo tokia nežinia, kad mūsų vadybininkė pirmą kartą gyvenime ėmė keiktis. OKT techniniai darbuotojai sėdėjo Lisabonoje ir laukė. Galiausiai paaiškėjo, jog krovinys buvo įstrigęs muitinėje, nes portugalai nežinojo(!), kad Lietuva yra Europos Sąjungos (ES) narė... Štai koks anekdotinis įvykis nutiko Lietuvai kelerius metus esant ES, o Portugalijai vadovaujant.

Ramybė ir paslaptingumas

Pats laikas papasakoti apie Portugaliją. Tiksliau apie Lisaboną, kurią mes menkai pažįstame. Tai, anot vieno architekto, gražiausias miestas. Sutinku, nes pamėgau jį ir, perfrazuojant vieną portugalų poetą, norėčiau būti ten gimęs. Gal dėl jo ramybės ir paslaptingumo. Ir dėl grožio, žinoma. Didingas XIX amžiaus centras. Senoji miesto dalis Alfama - visiškai unikali. Kaip šimtas mūsų užupių. Stačių ir vaizdingų. Lyg Sacharos miestų kubai stūkso namai vieni virš kitų, virš vandens platybių... Kone viduramžiai, nes mašinų gaudesys nutyla kažkur apačioje.

Apskritai portugalai labai santūrūs ir orūs žmonės. Jokio pietietiško įkyrumo ir gudravimo. Absoliuti dvasios aristokratija. Jų skulptūriškose povyzose jauti vidines sroves, toli pažengusį maldingumą, kažką iš katalikybės ir islamo, o dar transkontinentinės kolonijinės, monarchinės subordinacijos patirtis! Jie turi didelį vidinį potencialą - nenuostabu, jog savo laiku užkariavo pusę Amerikos, piratavo visuose vandenynuose. Jų nostalgiška laikysena kažkuo primena mūsiškę - taip pat buvome dideli, esame didelių valstybių ainiai.

Vienas dalykas vis dėlto pasirodė nepanašus. Lisaboniečiai. Tai visai kito tipo miestiečiai nei, pavyzdžiui, vilniečiai. Jie tiesiog suaugę su miestu. Jie - kariai svetur, bet savo mieste - autochtonai. Šimtmečius niekas jų nei trėmė, nei bandė nutautinti. Prie savosios Težo upės jie gyvena be karų ir perversmų nuo amžių. Ir tai galima matyti iš jų elgsenos: savimi pasitikintys ir lengvai atsainūs. Jie neatsiejami nuo miesto. Jie - miesto puošmena. Jie - gražūs gražaus miesto žmonės. Tiesa, turbūt reikia priminti, kad Lisabona nėra išdažyta, ji veikiau pilka. Visas grožis - ne margumas, o vidinė miesto gyvastis.

Norisi grįžti

Svarbiausia, kad tai miestas, skirtas gyventi, o ne turistauti, ne alkoholio ir sekso turizmui. Lisabonoje nematyti tiek daug soliariumų ir grožio salonų kaip pas mus. Ten daugiau vaikų parduotuvių ir maitinimo įstaigėlių. Kadangi pastariesiems dalykams jaučiu silpnybę - jaučiausi patekęs į rojų. Pusdienį buvau įstrigęs vienoje stilingoje kavinėje, kurioje taip pat pardavinėjamos suknelės. Gėriau espreso ir portveino, ir vis kilnojau begalinio gražumo sukneles, kurios pasiūtos pagal praėjusio amžiaus dešimtmečių madas... Pirmą kartą gyvenime susidomėjau drabužiais! Tai įvyko Lisabonoje! Supratau, kad iš tikrųjų egzistuoja suknelių pasaulis. Nekalbu jau apie vaikiškų žaislų pasaulį, ir dar daugelį kitų, į kuriuos nebekeli kojos, nes bijai prarasti laiko. Vien į antikvariatą įėjęs gali neberasti kelio atgal arba apsvaigti nuo smulkmenų. O vyno krautuvės - tūkstančiai rūšių ir žinok, kad nori, ką rinktis.

Garsusis Lisabonos tramvajus, jam bene šimtas metų, veža gatvėmis, kuriomis teka savas gyvenimas, kuriose net turistai nublanksta, ištirpsta vietiniame kraštovaizdyje. Esi dėkingas šiam miestui, kuris užbūrė tave, kurį pamėgai ir nori čia sugrįžti. Ne taip grįžti, kaip turistai grįžta, ir ne komandiruotėn, o su žmona, kuri gali tau tarti "pasilikime čia" ir tu pasiliksi, nes tiki Dievą, kuris juk pastatė kažkur uostą, atvirą tavo dvasiai išplaukti...

Yra miestai, kurie pažadina religinę mintį. Nežinau, ar Vilnius tebėra toks. Mane labiau traukia Portugalijos sostinė ir jos sirenos. Atkreipsiu dėmesį, jog tarptautinis teatro festivalis ten vadinasi Almados vardu, t. y. gretimo miestelio, į kurį veda milžiniškas trijų kilometrų tiltas ir kur stovi laiminantis Kristus, Rio de Žaneiro prototipas. Almados pajūryje poilsiauja Lisabonos gyventojai. Tokie tad architektūros ir religijos simboliai svarbūs festivalio rengėjams. Iš tikrųjų jie reikšmingi ne tik jiems, bet ir tarptautinei publikai: atplaukiantiesiems ir išplaukiantiesiems jie yra vartai ir palaiminimas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"