TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Litvakų kultūros dvasią kursto „Fajerlech“

2016 07 23 6:00
"Fajerlech" ansambliui Larisa Vyšniauskienė vadojauja jau aštuoniolika metų. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Lietuvos žydų dainų ir šokių ansamblis „Fajerlech“ gyvuoja jau keturis su puse dešimtmečio, o pastaruosius aštuoniolika metų jam vadovauja energingoji Larisa Vyšniauskienė. Litvakų tradicijas puoselėjantis kolektyvas dažnas ne tik įvairių Lietuvoje vykstančių švenčių dalyvis, jis aktyviai koncertuoja užsienyje.

Žydų dainų ir šokių ansamblis „Fajerlech“ yra vienas seniausių Lietuvos tautinių bendrijų folkloro kolektyvas. Jis susibūrė 1971 metais ir buvo žydų saviveiklos, kuri po karo 1956-aisiais vėl atgimė Lietuvoje, tąsa. „Neatsitiktinai šis atgimimas įvyko būtent Lietuvoje, nes net ir po karo, per kurį išnaikinta milijonai žydų tautybės žmonių, Rusijoje, Ukrainoje bei Baltarusijoje vis dar buvo stiprios atisemitizmo apraiškos. Juk per karus visada į paviršių iškyla įvairios padugnės“, – sakė L. Vyšniauskienė. Jos teigimu, Lietuvoje žydai visuomet jautėsi saugiai: čia nebuvo pogromų, persekiojimų dėl religijos ir neapykantos kitataučiams.

Žydų tautinis kostiumas priklauso nuo šalies, kurioje jie gyvena. /Asmeninio albumo nuotraukos

Atsirado net teatras

Po karo nedidelė holokaustą išgyvenusi Lietuvos žydų bendruomenė susibūrė į saviveiklos grupelę, kuri labai greitai pradėjo plėstis. Meno poreikis buvo didelis, tad netrukus atsirado ir žydų teatras, paskui – choras, o 1971 metais – dainų ir šokių ansamblis „Fajerlech“. „Manau, toks kolektyvo pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. Jidiš kalba „fajerlech“ reiškia liepsnelę. Karas neužgesino anksčiau skaisčiai liepsnojusio litvakų kultūros laužo – nors maža, liepsnelė liko, ir mes ją nuolat kurstome“, – tikino Larisa.

Šių metų gruodžio mėnesį „Fajerlech“ kolektyvas visus, neabejingus žydų kultūrai, rengiasi pakviesti į jubiliejinį 45 veiklos metų minėjimo koncertą. Prieš sukaktį ansamblis sukūrė specialią kultūrinę programą „Miestelis kadaise“, skirtą prieškariu mažuose Lietuvos miesteliuose klestėjusiai litvakų kultūrai prisiminti. „Šią programą jau parodėme nemažai Lietuvos miestelių, daug koncertavome ir užsienyje“, – pasidžiaugė L. Vyšniauskienė.

Beveik du dešimtmečius kolektyvui vadovaujanti moteris sakė, kad į „Fajerlech“ atėjo dar būdama jauna mergaitė: iš pradžių dainavo, paskui šoko. Vėliau ištekėjo, gimė vaikų, tad šeimos rūpesčiai atsidūrė pirmoje vietoje, o saviveikla gana ilgam pasitraukė į šoną. „Tačiau likimas, kad ir vingiuotais keliais, vėl mane atvedė į „Fajerlech“, – prisiminė atžalas užauginusi ir jau anūkams savo meilę dalijanti moteris. Šešiolika metų ansamblyje šoko ir Larisos dukra. Su kolektyvu ji atsisveikino tik ištekėjusi, susilaukusi vaikų ir išvykusi gyventi į užsienį.

"Fajerlech" merginos pasipuošusios prieškariu žydaičių dėvėtais drabužiais.

Mėgėjų ir profesionalų dermė

Pasak ansamblio vadovės, „Fajerlech“ unikalus tuo, kad jį sudaro įvairaus amžiaus žmonės – mėgėjai ir profesionalai. Šokėjų grupės skirstomos į pagrindinę – jaunimo – šokių grupę (ją sudaro 17–30 metų nariai), paauglių šokių grupę (8–16 metų jaunimas), vaikų šokių grupę (4–8 metų šokėjai) ir visai neseniai įkurtą mažųjų šokėjų tėvų grupę. „Iš pradžių šokančių vaikų tėvai pamėgino repetuoti savo malonumui, tačiau taip gerai sekėsi, kad jų numerius nusprendėme įtraukti į mūsų pasirodymus. Ansamblyje taip pat yra muzikantų, vokalistų – tiek profesionalų, tiek mėgėjų. Beje, nauji nariai į mūsų kolektyvą priimami ne etniniu pagrindu. „Fajerlech“ sudaro ne tik žydai, bet ir lietuviai, rusai, lenkai, žmonės iš mišrių šeimų. Štai mūsų vokalo vadovas Michailas Filipovas kilęs iš graiko ir ukrainietės šeimos“, – pasakojo Larisa ir pridūrė, kad mažiausiam kolektyvo nariui – vos penkeri, o vyriausias netrukus švęs septyniasdešimtmetį.

Išskirtiniai šio ansamblio bruožai yra profesionalų ir mėgėjų dermė, amžius „nuo...iki“, taip pat jidiš kultūros puoselėjimas. „Fajerlech“ nariai paiso nuostatos, kad pasirodymuose turi dominuoti jidiš kalba – dėl šios priežasties hebrajų kalbai ir kultūrai per koncertus artistai skiria ne daugiau kaip penktadalį laiko. L. Vyšniauskienė savo ansamblio nariams rengia ir tradicinės Europos žydų virtuvės pamokas: moko gaminti garsiąją įdarytą žuvį (gefilte fish), kapotas silkes (foršmaką), troškinį (cimesą).

Kolektyvas pasirengę vykti gastrolių į Izraelį.

Išgelbėjo kostiumus

Daug palaikymo kolektyvas sulaukia ne vien iš žydų bendruomenės. Vadovė prisiminė, kaip ištikus bėdai jiems į pagalbą suskubo visai nepažįstami žmonės. „Tai buvo 2005 metais, kai ansamblis dar turėjo patalpas Profsąjungų rūmuose. Kilo gaisras ir mes per naktį likome be nieko: be autentiškų kostiumų, be fonogramų – be viso savo paveldo. Tačiau Lietuvoje tikrai daug gerų žmonių ištiesė mums pagalbos ranką. Ne vien žydų bendruomenė, kuri iškart po gaisro mus priglaudė. Pavyko išgelbėti dalį kostiumų, aplietų ne tik vandeniu, bet ir kažin kokia chemija. Viena valyklų, kurios vadovams paskambinau apimta panikos, padarė didelę paslaugą: už sudėtingą darbą gelbėjant kostiumus paėmė simbolinę kainą, tad galėjome juos atkurti“, – prisiminė L. Vyšniauskienė.

Įdomu tai, kad sąvokos „žydų tautinis kostiumas“ nėra. Kadaise, kai žydai gyveno istorinėje tėvynėje Palestinoje, jie rengėsi pagal tuometes kultūros tradicijas ir klimato sąlygas, o kai pasklido po Europą ir kitus žemynus, drabužiai labai supanašėjo su vietinių apdarais. „Taip nutiko ir Lietuvos žydams. Jų tradicinė apranga nedaug skyrėsi nuo etninių lietuvių drabužių. Vyrus lengviau galima atpažinti pagal kai kurias detales, pavyzdžiui, tradicinę kipą – mažą, tik pakaušį dengiančią kepurėlę. O štai moterų drabužiai itin varijuoja“, – aiškino Larisa.

Anot jos, bendro žydiško kostiumo nėra ir Izraelyje. Ten tradiciniai drabužiai priklauso nuo šalies, kurioje tam tikra žydų bendruomenė gyveno.

Ansamblio merginų kostiumai atskleidžia prieškario dvasią.

Ir meškutė šoka

L. Vyšniauskienė juokavo, kad kolektyvo nariai tokie talentingi dėl to, jog čia priimami visi, nesvarbu, ar moka dainuoti ir šokti. „Nemažai kovojau, kad nebūtų jokios atrankos į ansamblį. Žinau viena: ir meška gali šokti, o vaikui, kuris nuo penkerių metų girdi muziką, yra lavinamas kantriai ir su meile, tobulėja ir klausa, ir balsas. Prisimenu ne vieną atvestą putlutį mažylį, į kurį žiūrėdami tėvai guodėsi: „Oi, Larisa, jis nei klausos, nei balso neturi, gal neverta prasidėti.“ Mano leksikone nėra žodžio „neverta“. Viską, ką jūs įdėsite į vaiką, vėliau atgausite su kaupu. Reikia tik kantrybės. Iš tų „beviltiškų“ vaikų išaugo ir puikių šokėjų, ir muzikantų, ir dainininkų“, – tikino pašnekovė.

Kolektyvas turi savo vėliavą.

Anot kolektyvo vadovės, „Fajerlech“ dažnai vyksta į gastroles ir festivalius užsienyje, tačiau maloniausia jiems koncertuoti mažuose Lietuvos miesteliuose. Žiūrovai čia ne tokie išlepinti kaip didmiesčių publika, visuomet geranoriškai priima. „Galėčiau išskirti dvi mūsų gerbėjų kategorijas – tai smalsus jaunimas ir pagyvenę žmonės, neretai dar menantys tarpukario žydų bendruomenę. Vidutinio amžiaus žiūrovų į koncertus ateina rečiau. Matyt, tai lemia jų gyvenimo tempas“, – svarstė L. Vyšniauskienė. Ji pabrėžė, kad žydų muzikai būdingas pozityvumas, nes žydai nemoka gedėti. Net geto laikotarpiu buvo kuriamos pozityvios, viltingos dainos. „Esame nusiteikę neužmiršti liūdnų, tragiškų dalykų, žydams nutikusių praeityje, bet gyventi toliau“, – pridūrė ansamblio vadovė.

Šaknys Kaune

L. Vyšniauskienė prisiminė, kad jos seneliai iš tėvo pusės gimė ir gyveno Kaune, močiutė kalbėjo jidiš ir lietuvių kalbomis. Tačiau Antano Smetonos laikais šeima pasitraukė į Baltarusiją, palikusi Kaune namą ir susikurtą gerovę. Larisos tėvas jau gimė Vitebske. Po karo šeima grįžo į Lietuvą. Čia moters tėvas sutiko būsimą žmoną – aukšto Ukrainos pareigūno žydo, kuris dėl savo tautybės buvo represuotas, dukrą. „Mes šeimoje kalbėjome rusiškai, o mano senelė šios kalbos beveik nemokėjo. Prisimenu, kad man, penkiametei, buvo juokinga ir nesuprantama, kodėl senelė taip juokingai šneka. Ji su seneliu kalbėjo tik jidiš, o kadangi beveik visą gyvenimą gyveno Lietuvoje, – dar ir puikiai lietuviškai“, – šeimos istoriją prisiminė Larisa.

Moters teigimu, jos tėvai tarpusavyje kalbėdavosi jidiš kalba, tačiau vaikai jau vartojo rusų ir lietuvių kalbas. Ansamblio vadovė juokavo, kad dažnai jaučiasi kaip šunelis: jidiš kalbą supranta, bet pati ja nešneka.

Mažiausi "Fajerlech" ansamblio nariai taip pat daug koncertuoja.
Rimties akimirka prieš pasirodymą.
Taip kadaise atrodė jauna žydaitė.
Ruošiantis pasirodymui veidrodis būtinas.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"