TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Liudo Mikalausko angelai ir demonai

2010 09 01 0:00
Kauno muzikinio teatro solistas L.Mikalauskas su jauduliu rengiasi debiutui Vilniaus scenoje.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Apie dainininką Liudą Mikalauską - tik gražiai arba nieko! Šviesi jo charizma ir gyvenimo būdas nuveja paskalas, atitolina šmeižtus, užkerta kelią skandalams.

Nerašyti nieko irgi neišeina. Per savaitę automobiliu jis sukaria apie tūkstantį kilometrų ir savo terapiniu balsu (vienos gerbėjos apibūdinimas), sklindančiu iš širdies (jo paties vaizdus pasakymas), gydo kitų širdis. Šiuo metu dainininkas sukasi kaip vijurkas: vienas festivalis baigiasi, kitas prasideda. Pavyzdžiui, praėjusį savaitgalį įvyko du koncertai: Mykolo Oginskio festivalio Plungėje atidarymo ir Pažaislio festivalio uždarymo. Lietuvių bosas nekantriai laukiamas įvairiuose Lenkijos miestuose. Su kolege Rita Preikšaite L.Mikalauskas giedos per Šiluvos atlaidus. O paskui prasidės naujas teatrų sezonas, ir "angelėlis" Liudas virs pačiu Mefistofeliu - jau dabar daug apie jį galvoja. Čia jo svajonių vaidmuo ir visų bosų siekis - yra kur parodyti vokalinius ir aktorinius gebėjimus. Svajonė išsipildys po Naujųjų Kauno muzikinio teatro scenoje.

O Nacionalinis operos ir baleto teatras tyliai tyliai ruošia bombą - rugsėjo 17 ir 19 dienomis L.Mikalauskas debiutuos pas juos labai jam tinkamu Figaro vaidmeniu. Nervai jau dilgsi. "Seniai bejutau tokį jaudulį", - prisipažįsta. Partija gerai išmokta, dar birželį dirigentas Martynas Staškus, pakvietęs į perklausą patikrinti, kaipgi jaunasis bosas ją slebizuoja, turėjo pripažinti: "Rupūže, jis viską moka!"

"Figaras man tinka ir pagal charakterį, ir pagal amžių, ir pagal balso tipą. Bosams paprastai tenka įvairūs karaliai, inkvizitoriai - solidūs pagyvenę žmonės, taip pat šėtonai ir šiaip niekšai. Figaras - jaunas, energingas. Gal kartais kvailokas. Ne visada jam sekasi įgyvendinti savo planus. O svarbiausia - beprotiškai įsimylėjęs ir degantis pavydu, jeigu kas parodo dėmesį jo mylimajai. Žodžiu, yra viskas, kas labai aktualu mano amžiaus vyrui", - šypsosi dainininkas.

- Kieno iniciatyva jūs Vilniuje, Nacionaliniame operos ir baleto teatre?

- Tikrai ne savo. Per vieną renginį teatro kūrybinio darbo planavimo skyriaus vedėja Audronė Juozauskaitė paklausė, kodėl neateinu pas juos padainuoti. Atsakiau, kad nesu pribrendęs ir kol manęs nepakvies, manysiu nesantis toje scenoje reikalingas. Po kelių dienų sulaukiau kvietimo - norėjo, kad birželį jau pasirodyčiau, bet atsisakiau: reikia susikaupti, pasiruošti moraliai. Gink Dieve, nenuvilti.

- Kodėl taip kuklinotės? Nepasitikite savimi?

- Negaliu sakyti, kad nepasitikiu. Viskas gyvenime man klostosi taip: reikiamu laiku atsirandu reikiamoje vietoje. Niekur per jėgą nesiveržiu ir nesisiūlau. Ateina laikas - paskambina ir pakviečia. Keisčiausia, kad niekaip neateina laikas leisti kompaktinės plokštelės. Tikrai noriu padaryti įrašų.

- Tarptautiniuose konkursuose dalyvavote liepiamas ir skatinamas ar turėjote savų planų susikrauti solidų kapitalą tolesnei karjerai?

- Aš labai pasiduodu geroms idėjoms. Kai įstojau į Muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetą, dėstytojos Sabina Martinaitytė ir Audronė Eitmanavičiūtė čiupo mane po savo padu: tuoj pat važiuoti į konkursus, koncertuoti. Pradėjome rengti repertuarą: vienas konkursas, antras, trečias. Dabar neprisimenu, 11 ar 12 Grand Prix ir pirmųjų vietų - viskas praktiškai per trejus metus. Kone kas antrą mėnesį - į konkursą. Tie laurai man buvo dar ir pragyvenimo šaltinis, leidęs studijuoti toliau. Adamo Diduros konkurso Lenkijoje premija - 25 tūkstančiai litų - atrodė neįsivaizduojami pinigai.

- Ar svajojate apie tarptautinę karjerą?

- Šiandien kaip tik apie tai kalbėjomės su mecosopranu Rita Novikaite. Drąsus ji žmogus - išvyko į užsienį, gyvena Austrijoje. Kiek reikia stiprybės palikti čia viską ir mėginti ieškoti nežinia ko svetur. Ir neaišku, ar rasi. Sakoma, svarbiausia geras pedagogas, bet surask jį ten. Kainuoja nepaprastai daug moralinių pastangų, jau nekalbu apie finansus. Jeigu nebūtų ko veikti Lietuvoje, galbūt sėsčiau ir išvažiuočiau. Tarp kitko, pusę metų stažavau Didžiojoje Britanijoje. Didžiausias stresas mano organizmui per visą gyvenimą! Ir nervinausi, ir ne vieną kibirą ašarų išliejau. Dėl kalbos bėdų neturėjau, draugų - susiradau, bet vis tiek - ne ta aplinka, ne ta kultūra, ne tie partneriai. Kardifas - tai ne Londonas, ten neišgirsi kalbant lietuviškai.

- Profesiniu požiūriu patobulėjote?

- Parsivežiau daug specialybės medžiagos, bet kad būčiau pastebimai ūgtelėjęs, negaliu pasakyti. Aš jautrus tenykščiam klimatui - nuolatinei dulksnai. Nusibodo užkimimai, negalėjimai dainuoti. O pamokos - tik dvi per savaitę. Pas mus pedagogai dirba kone kasdien, altruistiškai, neskaičiuodami nei valandų, nei pinigų. Prisimenu, ką pasakė viena tenykštė profesorė, kai rengėme Roberto Schumanno "Poeto meilę": "Mums trūksta vienos pamokos, kad rečitalis suskambėtų kaip reikiant." Sakau, imkim ir padirbėkim tą vieną valandą. Negalinti ji - nepriklauso pagal grafiką. Man buvo sunku suprasti. Aš darboholikas, įpratęs visko daryti daug, o ten bendraminčių neradau. Nors - palaikė, kalbino, kad atvykčiau studijuoti magistrantūroje, žadėjo nemokamą mokslą ir apgyvendinti. Supratau, kad neišdrįsiu savęs taip kankinti.

- Bet "niekada nesakyk niekada"?

- Nežinau, kas turėtų atsitikti, kad paliepčiau sau: "Pirmyn". Yra drąsių žmonių, kurie gali sau tą leisti arba kuriems patinka būti kosmopolitais. Išvažiuoja ir ten atstovauja Lietuvai. Valio, reikia tik džiaugtis, bet mes privalome turėti ir čia dainuojančių žmonių, kuriančių operą, teatrą. Manau, puikiausiai galiu atstovauti sau ir savo kraštui gyvendamas čia ir kartkarčiais išvažiuodamas. Dvi savaitės svetur - man jau riba, norisi namo.

- Gal tenorui lengviau prasimušti, daryti tarptautinę karjerą?

- Gražaus tembro balsų trūksta visur, todėl manau, kad ir tenoras, ir bosas turi lygias galimybes. Aš, pavyzdžiui, esu labiau koncertinis atlikėjas, tokiu atveju tembras ne taip svarbu.

- Tikrai labiau koncertinis? O artistiškumas, trykštantis per kraštus?

- Jo turi būti ir per koncertus. Stengiuosi, kad publika pajustų teatro dvelksmą. Kolegos mane papeikia: ko tu čia tą ariją dainuoji kaip teatre. Bet jei tai operos arija, ji gali būti atliekama kaip operoje - visavertiškai. Taip, pastaruoju metu pagalvoju, kas man labiau prie širdies: teatras ar koncertai. Vis dėlto pastarieji. Čia esi laisvesnis rinktis, geriau atsiskleidi ir išreiški save.

- Kokia muzika jums artima?

- Giuseppe Verdi. Aš emocingas žmogus, man reikia dramatinio sukauptumo, kad klausytojui pateikčiau emocinį smūgį, tuo pačiu gaučiau atgal. Mėgstu tokią atatranką, o G.Verdi muzika tikrai gali ją užtikrinti. Kai vykstu į mažesnius miestus, renkuosi Gioachino Rossini, George'ą Gershwiną. Don Bazilijaus arija iš "Sevilijos kirpėjo" tapo mano vizitine kortele.

- Kas padeda ruoštis koncertams, sudaryti programas?

- Daug talkina dėstytojos - aš vis dar studijuoju. O šiaip prisėdu prie kompiuterio, ir pagrindiniu mokytoju tampa jis. Vėliau pasikviečiu pianistą ir pasižiūriu, ar tikrai išmokau taip, kaip reikia.

- Kas bus jūsų Siuzana "Figaro vedybose"?

- Asmik Grigorian! Su ja teko koncertuoti vieną kartą gyvenime. Druskininkuose atlikome Don Žuano ir Cerlinos duetą. Tai kaip ji mane čiupo galingų emocijų šuoru! Maniau, duok Dieve atsilaikyti prieš tokią ekspresiją ir charizmą. Regis, ir aš nesu tas minkštutėlis aukselis, kuris lengvai pasiduotų, bet teko iš kailio nertis. Asmik tikrai netaupo savęs scenoje. Žiūrėsim, kaip čia bus. Man pačiam įdomu.

- Pirmą sykį scenoje susitiksite su Sigute Stonyte (Grafiene), per "Triumfo arką" prisakiusia jums gražių žodžių ne mažiau nei prisiekusios gerbėjos.

- Nuostabi asmenybė. "Triumfo arkos" laikais buvo įkvepiančių pokalbių su ja. Su daug kuo susitiksiu pirmą kartą. Nacionalinėje operoje visai kitas darbas nei čia, Kaune. Labai mėgstu Kauno teatrą, jaučiu senąją gerąją jo dvasią - dėl to nežadu niekur išeiti. Vilniuje - kitoks buvimas: tarp asmenybių, į kurias lygiuotis - svajonė, su kuriomis kartu dirbti - didžiulė mokykla.

- Esate etatinis Kauno teatro solistas?

- Užtenka pusės etato. Daug koncertuoju Lietuvoje ir užsienyje, man reikia laisvesnių rankų. Darbas šiame teatre - tikrai ne dėl uždarbio.

- Ar dainuosite atnaujintame "Vienos kraujyje"?

- Nuo operečių kaip galėdamas bėgu. Matyt, ne mano žanras. Labai mėgstu miuziklą. Nors Panevėžio muzikiniame teatre sutikau dainuoti pirmąją savo gyvenime operetę.

- Priimate pasiūlymus, daug jų sulaukiate. Ko pats siekiate?

- Nesiimu, ko nenoriu. Tokia dovana - kad galiu rinktis. Darbų daug, o apsiimu, jei matau, kad man su tais žmonėmis bendrauti ir dirbti malonu. Galbūt niekada nebūčiau nuvykęs į Panevėžio teatrą, jei ne režisierius Nerijus Petrokas. Prisimenu, kaip į Panevėžį nuvežėme jo pastatytą "Tarnaitę ponią". Žiema, aš - be balso, užkimęs. Prinešė man arbatos, į sceną atbogino fotelį - guliu apklostytas, kone su termometru pažastyje, o orkestras išsirikiavęs aplink mane - repetuojame. Smagu prisiminti, kokias man jie sąlygas sudarė.

- Negalavimai nelabai smagu.

- Būna, neprakalbi, o dainuoti gali. Šiemet, per operetės festivalį, pirmą kartą teko atsisakyti koncerto prieš jam prasidedant. Čia pats baisiausias dalykas - kai nepajėgi dainuoti. Pasidarau siaubingai nervingas, šokdinu aplinkinius kaip įmanydamas. Nors žinai, kad pasveiksi, kirba mintis, kad viskas, daugiau nieko nebus. Jautiesi nevisavertis.

- Jeigu Kauno muzikinis teatras pasiūlytų išsirinkti veikalą, ką imtumėt?

- (Dainuoja) "Jau išsirinkau!" Prisimenu, eidavau į šį teatrą klausytis Charles'io Gounod "Margaritos" ("Fausto") ir galvodavau: o, kad man duotų Mefistofelį! Jeigu jį sudainuočiau iki dvidešimt penkerių, galėčiau ir mirti. Spalį man sukanka dvidešimt penkeri, sausį turėčiau debiutuoti kaip Mefistofelis - Ch.Gounod opera atnaujinama. Svajonė išsipildė. Ir mirti nereikės, nes man jau daugiau metų. (Juokiasi.) Galbūt dar Arrigo Boito "Mefistofelis" būtų siekiamybė.

- Pernelyg neįsijauskite su tais demonais.

- Ne, aš labai tikintis žmogus. Iš tiesų jau pradėjau daug apie šį personažą galvoti, kokį jį reikėtų parodyti. Juk tai - puolęs angelas, kažkada savyje turėjęs daug sakralaus. Bet laukia dar ilgų apmąstymų laikotarpis.

- Ar tik nesate paliekamas vienas kurti vaidmenį? Sulaukiate režisierių pagalbos?

- Daugiausia buvo vadinamųjų įvedimų. Kodėl aš juos pamėgau? Kai vyksta naujo pastatymo darbai, diena iš dienos, rytą vakarą tris mėnesius eini eini, brūžini brūžini tas pačias tris eilutes... O įvestas buvau gal į dvylika vaidmenų - per vienerius metus. Būdavo taip: išmoksti partiją, viena repeticija scenoje, viena su orkestru ir - spektaklis. Šiame teatre dirbti su režisieriais praktiškai neteko. Gintas Žilys, atnaujinsiantis "Faustą", bus pirmasis. Kai jis dirbo Muzikinio teatro meno vadovu, tarsi kertinis akmuo čia laikė operą. Dabar kai kurie spektakliai yra įgavę savą režisūrą, nuėję savieiga, pakitę tekstai, mizanscenos. Galbūt jie turėtų būti labiau prižiūrimi. Taigi vienintelis mano režisierius - N.Petrokas, mes vienas kitą suprantam iš pusės sakinio.

- O kompaktinė plokštelė - kada?

- Žmonės už galvų susiėmę klausinėja, kodėl jos nėra. Buvome pradėję įrašinėti, o studijos akustika netinkama, pritaikyta popmuzikos atlikėjams. Tuo ir pasibaigė. Visko sulaukiau, manau, ir šitam ateis laikas. Buvo minčių įrašyti vien lietuvišką muziką: operų arijas ir dainas, bet ne Juozą Gruodį, Stasį Šimkų ar Juozą Tallat-Kelpšą, o Zitą Bružaitę, Vytautą Barkauską, Giedrių Kuprevičių. Lietuviško repertuaro sukaupiau į valias, tarp kitko, jis labai vertinamas užsienyje.

- Honorarais?

- Nesiskundžiu, atlygis ten geresnis nei Lietuvoje. Dabar ruošiuosi į Gdanską - pasiūlė tokį honorarą, kad negalėjau atsisakyti, teko net atidėti keletą koncertų čia.

- Ar gerai, kad boso pedagogės - moterys?

- Sakyčiau, man pavyko. Labiausiai atlikėjas tobulėja scenoje, sulaukdamas publikos atsako, o ne klasėje. Mano dėstytojos nuo pat pirmųjų studijų dienų mane stūmė į sceną. Pirmąjį koncertą dainavau pasimokęs akademijoje dvi savaites. Kojos drebėjo. Nuolatinis buvimas scenoje išmokė artistiškumo, juk reikia žinoti, ką ten veiksi. Kažkaip neatkreipiau dėmesio, ar pedagogės dirba su manimi kaip bosu - jos ugdė vokalistą.

- Jūsų tembras - bosas-baritonas ar bosas?

- Dabar esu pristatomas kaip bosas. Ateityje, manau, turėčiau būti baritonas-bosas. Visavertis bosas susiformuoja, kai atlikėjui apie keturiasdešimt. Kas bus, kai tiek sulauksiu, sunku pasakyti. Būna laikotarpių, kai tesitūra (diapazonas) praplatėja, būna, kai susiaurėja.

- Kiek šitie procesai valdomi?

- Yra kas duota Dievo - gražus tembras ir artistiškumas. Tai labai sunkiai įgyjama. O techniniai dalykai - kaip visose specialybėse. Turi būti įdirbis.

- Jums jūsų tembras gražus?

- Aš savo įrašų klausyti negaliu! Mane visą sukausto. Tokia rėžianti, "neskani" spalva. Sako, dažnam atlikėjui taip būna, reikia pratintis. Žmonės tvirtina, kad jiems gražu. Nemoku net apsakyti, kokių pagyrų prisiklausau. Vakar viena moteris, sustabdžiusi gatvėje, komplimentus žarstė gal dešimt minučių. Kai prasidėjo "Triumfo arka" (man rodės, kad niekas to projekto nežiūri), Vytauto bažnyčioje gavau dovanų iš popieriaus išlankstytą angelą. Tarp kitko, jį ir dabar vežiojuosi automobilyje - saugo mane kelyje. Per vieną interviu kalbėjau, kaip vertinu šią dovaną. Ir pradėjo man nešti angelus - per kiekvieną koncertą! Negaliu skųstis, kad mane apkalbinėja. Myli, tikrai myli. Tuo labiausiai džiaugiuosi - kad nėra šmeižto, paskalų, kad nesu įtraukiamas į skandalus. Kur nuvykstu - salės pilnos. Duok Dieve, kad taip ir būtų. Šmeižtai kaip toje Don Bazilijaus arijoje: vienas žodis išauga į frazę, frazė - į pastraipą, žiūrėk, ir sužlugdo žmogų... Yra net mano gerbėjų klubas. Jo narės važiuoja paskui mane į koncertus. Kartais drauge pasėdime, surengiame kokį pikniką.

"Triumfo arka" išpopuliarino klasikinę muziką, dabar galime vaikščioti iškėlę galvas ir nesivaržyti, kad esame operos solistai. R.Novikaitė prisipažino buvusi maloniai nustebinta, kad į jos koncertą Filharmonijoje susirinko pilna salė. Kaip dabar mus visur kviečia, kaip gerbia! Mano koncertai suplanuoti iki sausio. Kitų metų žiemą žadu vykti į Ameriką.

- Jau reikia vadybininko?

- Kol kas susitvarkau. Pats tariuosi, važiuoju pažiūrėti salės. Buvo čia tokia istorija: Vaidas Vyšniauskas organizavo koncertą Palangoje, viename salūne. Nuvažiavau išsiaiškinti, kokia ten aplinka - pasibaisėjęs apsisukau ir išvažiavau. O vadybininkas, ko gero, būtų nusprendęs už mane.

- Už didelius pinigus būtumėt sutikęs?

- Ne. Užtenka tų koncertų. Man didelių pinigų nereikia. Patys mieliausi ir šilčiausi koncertai tie, kurie būna už nedidelį atlygį ar visai už dyka.

- Kam jums dvi magistrantūros: dainavimo ir pedagogikos?

- Norėčiau dirbti ir pedagoginį darbą. Kai dėstytojos su savo studentais išvykdavo į konkursus užsienyje, padirbėdavau su vienu kitu. Man regis, užkibau.

- Kas čia per fenomenas - balsas? Iš kur jis?

- Iš širdies, iš kurgi dar. (Juokiasi.)

- Kaip tokio palyginti smulkaus sudėjimo kūne glūdi toks galingas bosas?

- Kai per furšetus manęs klausdavo, kodėl nevalgau, juokdavausi, kad laikausi dietos - noriu būti liekniausias pasaulyje bosas. Buvau jau beveik tokiu tapęs - šokdamas televizijos projekte svėriau apie šešiasdešimt kilogramų. Dabar priaugau iki septyniasdešimties - pagerėjo sveikata. (Juokiasi.)

- Tokie svyravimai daro įtaką balsui?

- Sakau, didžiausią įtaką balsui daro širdis. Kai ji nelaiminga, tai gali pasijusti.

- Šiuo metu jums tai negresia.

- Tikrai ne.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"