TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Luko Geniušo maršrutas: Rusija-Lietuva

2009 06 13 0:00
Lukas puikiai sutaria su tėčiu - garsiu pianistu P.Geniušu.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Maskvoje gimęs ir užaugęs jaunasis pianistas didžiuojasi savo lietuviška kilme. Virtuozu vadinamas 19 metų muzikantas dažnai kviečiamas koncertuoti tėčio gimtinėje. "Nenorėčiau gyventi kur nors kitur, tik Rusijoje ir Lietuvoje", - sako garsių pianistų lietuvio Petro Geniušo ir rusės Ksenijos Knorre sūnus Lukas.

L.Geniušą galima pavadinti sėkmės vaiku: jaunasis pianistas yra trečios kartos muzikantas, mat net močiutė prof. Vera Gornostajeva - pianistė - viena žymiausių ne tik Maskvoje, bet ir visoje Rusijoje. Tėvas P.Geniušas sūnui yra draugas ir autoritetas, mama K.Knorre - artima, tvirto būdo bei suteikianti stabilumo jausmą, o močiutė - griežta nelyginant policininkas, bet anūko labai gerbiama ir mylima.

Lietuviškai ir rusiškai.

Lukas gimė ir augo Maskvoje. Nors tėtis dažnai lankydavosi Rusijoje, berniukas visą laiką gyveno su mama K.Knorre. Tačiau tai nesutrukdė Lukui puikiai išmokti lietuvių kalbą. Ja šneka beveik be akcento. "Nuo vaikystės su tėčiu kalbėdavome tik lietuviškai. Buvome taip susitarę", - pasakoja vaikinas. O su mama kalba tik rusiškai. Tiesa, ji jau gali suprasti lietuviškai, bet kalbėti vis nesiryžta. "Galėtų kažką pasakyti, bet padarys klaidų", - šypsosi Lukas. Anot jo, bendraudamas su tėvais, visada mąstydavo dviem kalbomis.

Paklaustas, kokie santykiai su tėčiu, Lukas atsako, kad labai geri: "Jie yra ne kaip tėvo ir sūnaus, o kaip dviejų - vyresnio ir jaunesnio - draugų. Tėtis nėra mano auklėtojas, jis man - autoritetas." Kadangi sūnus augo Maskvoje, o P.Geniušas gyveno Lietuvoje, nebuvo galimybių nuolatos auklėti Luką. Vaikinas tokius santykius vadina neįprastais. Tačiau džiaugiasi, kad "vyresnysis draugas" jį puikiai supranta ir palaiko.

"Iš tėčio mokausi tiek muzikine, tiek kitomis prasmėmis, - prisipažįsta L.Geniušas. - Mane žavi jo impulsyvumas, temperamentas, kad neturi kategoriškų įsitikinimų ir yra visada pasiruošęs ieškoti kitokių požiūrių, nuolat dairosi ko nors nauja, yra lankstus. Šias savybes veikiausiai perėmiau iš jo." Pianistė K.Knorre - kitokia. Lukas sako, kad iš mamos gavo tvirtą charakterį ir stabilumo jausmą. Vienturčiui ji visuomet buvo artimiausias žmogus Maskvoje. "Mūsų santykiai su mama nėra ypatingi. Tiesiog viskas gerai - neturime visuotinių problemų", - šypsosi pianistas.

Močiutė - it policininkas

Berniukui augant, tėvai jam stengėsi nieko nedrausti, o sudaryti galimybes kur nors nueiti ar susitikti su draugais. "Nesusipratimų buvo mažai", - prisimena Lukas. Kiek griežtesnė buvo močiutė, garsi Maskvos konservatorijos pedagogė prof. V.Gornostajeva. "Ji turbūt yra pagrindinis mano gyvenimo policininkas", - juokiasi vaikinas. Lukas pasakoja, kad su tėvais visada buvo paprasta ir lengva, "nes jie labai geri ir nieko nedrausdavo." Atsvara tapo senelė. Ji anūką auklėjo kitaip. "Būdavo net tragiškų situacijų. Vaikystėje močiutė daug ką drausdavo ir versdavo groti. Ji - pagrindinė auklėjimo figūra mano gyvenime", - sako muzikantas. V.Gornostajeva buvo itin griežta - augantis berniukas negalėdavo jai paprieštarauti. Šiuo metu santykiai kitokie: "Taip lengvai ji man nieko nebeuždraus." Kad ir kaip būtų, močiutė anūkui autoritetas ir dabar. Lukas pasakoja, kad senelė V.Gornostajeva yra kategoriška ir nelanksti. Pasiteiravus, ar perėmė kokių nors jos savybių, dvejoja: "Nežinau... Turbūt nelabai. Gal ir yra, bet šiuo metu nejaučiu." Pianistui prof. V.Gornostajeva vienu metu yra ir močiutė, ir mokytoja. "Didelio skirtumo nepastebiu", - tvirtina.

Ar jam, kaip anūkui, močiutė darydavo kokių nuolaidų per pamokas? "Tiesiog iš jos sulaukdavau daugiausia dėmesio. Iki šiol gaunu močiutės energiją, valią, jėgą - viską, ką ji turi. Tai yra didžiulė privilegija ir Dievo dovana. Senelė - išskirtinis žmogus. Šito negalima paneigti", - laimingas kalba Lukas.

Dvi tėvynės

Nuo gimimo Rusijos sostinėje augęs ir Lietuvoje viešėdavęs tik per vasaros atostogas ar koncertuodamas, L.Geniušas tvirtina, kad atsakyti į klausimą, kas jis yra - rusas ar lietuvis - sunku. "Nuo pat vaikystės pratinausi savęs nelaikyti niekuo, - prisipažįsta pašnekovas. - Kadangi gyvenau ir Vilniuje, ir Maskvoje, negaliu pasakyti, kas esu." Vis dėlto juokaudamas džiaugiasi, kad turint dvi tėvynes negresia būti nacionalistu. Taip pat priduria, kad savo lietuviškas šaknis labai gerbia ir vertina.

Jaunasis pianistas nemažai koncertuoja, keliauja po pasaulį. Jis sako, kad skambinant bet kurioje šalyje aplanko koks nors jausmas, bet Lietuvoje jis kitoks - ypatingas. "Man gera, kad esu Lukas Geniušas ir Lietuvoje ši pavardė tariama taip, kaip reikia. Užsienyje jiems ištarti sunku, daro tai su akcentu. O Lietuvoje - viskas gražu", - šypsosi virtuozu vadinamas muzikantas. Lukas jaučiasi laimingas ir patenkintas, kad tėvynei Lietuvai jo reikia - kartkartėmis kviečiamas koncertuoti. Praėjusią savaitę jis skambino Vilniaus kongreso rūmuose, liepos mėnesį planuojamas dar vienas muzikanto pasirodymas.

Tėčio gimtojoje šalyje L.Geniušas lankosi ne vien dėl koncertų. Kiekvieną vasarą visa šeima vieši prie jūros, daug laiko praleidžia Neringoje. "Turime butą Juodkrantėje. Tad galiu sakyti, kad Lietuvą šiek tiek pažįstu, atvažiuoju dažnai", - šypsosi ilgiausiai mėnesį čia gyvenęs vaikinas.

Niekada neabejojo

Nors koncertuoja daug ir skirtingoms publikoms, Lukas prieš pasirodymus vis dar jaučia nerimą. "To nenugalėsi niekaip. Gali tik jaustis ramiau, jei žinai, kad kūriniui esi skyręs daug dėmesio ir laiko", - teigia pianistas. Jis sutinka, kad geriausias vaistas - ramybė, tik sako, jog ne visada pavyksta jos pasiekti. Anot Luko, tėtis prieš koncertus užsienyje kelias dienas stengiasi pabūti vienas ir su niekuo nebendrauti. "Aš irgi to norėčiau, - šypsodamasis atsidūsta vaikinas. - Tačiau neturiu kelių laisvų dienų. Tai - didelė prabanga."

Šiuo metu L.Geniušas studijuoja Maskvos konservatorijoje, kai įstojo, sąraše buvo pirmas iš 90 studentų. "Paauglystėje minčių mesti groti nebuvo. To ir nenorėjau. Visada žinojau, kad tai - mano kelias. Žinoma, kartais patingėdavau, bet kas to nedaro? Mano pasirinkimas buvo labai tvirtas, niekada juo neabejojau", - sako Lukas. Tad užtikrintai žengdamas šiuo keliu jis kasdien stiprina savo įgūdžius - skambina mažiausiai po dvi valandas. Kartais prireikia ir penkių, ir šešių. Kad būtų galima kūrinį pristatyti publikai, reikia mėnesio ar dar daugiau repeticijų. "Kūriniui labai gerai išmokti, pritaikius karinį režimą, man reikėtų dešimties dienų, - šypsosi pianistas. - Tada turėčiau su niekuo nebendrauti, vien tik groti."

Studijuodamas konservatorijoje ir nuolat būdamas muzikų aplinkoje, Lukas sako, kad viskas jo gyvenime susiję su šia meno sritimi: draugai studijuoja ten pat, vaikinas metus draugauja su bendramoksle Ana. Prieš trejus metus buvo kitaip - muzika taip nerūpėjo. Jis prisimena tėčio P.Geniušo kadaise pasakytus žodžius: "Kai ateis laikas, tavo hobis taps tavo profesija, tuomet būsi tikras muzikantas." L.Geniušas jaučia, kad galiausiai taip ir įvyko.

Trumpai

* Mokslai. Baigęs F.Chopino kolegiją, močiutės prof. Veros Gornostajevos klasę, Lukas šiuo metu studijuoja Maskvos konservatorijoje. 2004-aisiais L.Geniušui suteikta pasaulinio garso dirigento, violončelininko Mstislavo Rostropovičiaus fondo stipendija.

* Maskva. "Esu konservatyvus. Manau, kad visą gyvenimą gyvensiu Maskvoje. Čia jauku, sava atmosfera ir niekad negalėčiau emigruoti. Lietuva yra antra mano gimtoji šalis, man čia taip pat labai gerai. Visada atvažiuosiu, jei tik mane kas nors kvies. Kitur gyventi tikrai nenorėčiau", - tikina L.Geniušas.

* Pomėgiai. "Domėjausi grafitiniais piešiniais, bet tai jau praeitis. Su vyresne pussesere Marija prieš penkerius metus esame "paišę" Vilniaus sienas", - pasakoja muzikantas.

* Draugai. "Laikui bėgant mano požiūris į draugus keitėsi. Praėjusiais metais turėjau draugų būrelį, su juo bendraujame iki šiol, bet jau kitaip. Kai įstojau į konservatoriją, pasikeitė aplinka, draugų kompanija. Į klausimą, kaip įsivaizduoju idealų draugą, atsakyti vis dar sunku - gyvenimas parodo, kas yra tikrieji draugai. Lietuvių bičiulių, gaila, neturiu. Tai suprantama - gyvenu Maskvoje ir į Lietuvą grįžtu trumpam. Turiu pusseserę Mariją, ji yra mano geriausia draugė", - džiaugiasi Lukas.

* Sodas. "Nuo pat vaikystės daug laiko praleisdavau sode netoli Maskvos. Tai - mano mėgstamiausias kampelis pasaulyje, vertinga vieta. Sode būdavau su vaikystės draugais, gimininėmis, dabar dažnai lankausi su dabartine savo kompanija", - sako pašnekovas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"