TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Lyčių tyrinėtojas renkasi gyventi vienas

2007 07 28 0:00
A.Tereškinas įsitikinęs, kad reikia labai kritiškai žiūrėti į populiariąją kultūrą, tačiau ji yra nepakeičiama mūsų tikrovės dalis.
Nuotrauka: @ "Lietuvos žinios"

Kultūrologas Artūras Tereškinas įsitikinęs, kad kūno malonumai nebūtinai yra valgyti, užsiimti seksu ar važinėti dviračiu.

Madingas ir dažnai provokuojantis mokslininkas tyrinėjimais siekia sumažinti visuomenės ir į jos užribį išstumtų tokių žmonių grupių kaip gėjai, lesbietės ar prostitutės atotrūkį. Jis kritikuoja populiariojoje kultūroje dominuojantį "mačo" vyro įvaizdį, tačiau prisipažįsta, tiesa, juokaudamas, kad ir pats norėtų užsiauginti tokį įvaizdį atitinkančius raumenis.

Iš šokiruojančio užribio

- Ar neprieštaraujate, kai jus apibūdina kaip priešingybę filosofui Leonidui Donskiui ir priskiria vadinamojo paraštinio tipo intelektualams, kurie kalba apie žmones, gyvenančius tarsi mūsų visuomenės užribyje, ir dažnai - gana nemalonius dalykus.

- Kalbu iš tikrųjų skirtingai negu L.Donskis ir tas palyginimas, manau, teisingas, nes mano knygos ir darbai šiek tiek šokiruoja, daug kam nepatinka ir, atrodo, pats rašymo būdas nepriimtinas vien dėl to, kad kalbu apie tokius žmones kaip prostitutės, gėjai, lesbietės arba netipiški vyrai.

- Kaip jus patį veikia tokia tyrinėjimų sritis?

- Dažnai ir aš jaučiuosi marginalizuotas, paraštinis, bet toks paties pasirinkimas. Jei analizuočiau, pavyzdžiui, Lietuvos politinį gyvenimą ar kitus centrinius dalykus, visiems reikėtų mano nuomonės tokiais svarbiais klausimais, bet, manau, intelektualas, jeigu nori ką nors iš tikrųjų įdomaus atverti žmonėms, turi žiūrėti savotiškai iš pakraščių arba būdamas už visuomenės centro. Sociologai taip ir sako, kad kalbi visuomenės kalba, bet kartu ją stebi ir analizuoji tarsi iš šalies, kaip koks vienuolis, stovėdamas už visuomenės ribų. Manau, kad tapatinimasis su marginaliniais žmonėmis kaip tik ir padeda atverti tokius nepastebėtus mūsų visuomenės aspektus. Pats gyvenu Vilniaus senamiestyje netoli stoties ir mano tyrinėjimų laukas tarsi susikerta su Sodų gatve. Jos žmonės kartais ir mane baugina, tačiau kaip mokslininkas išreiškiu tokį požiūrį, kuris yra tarsi siekiamybė bent sumažinti distanciją tarp tų vadinamojo užribio žmonių ir mūsų. Norėčiau, kad pasistengtume bent suprasti juos, suvokti, ką jie jaučia, kaip iš tikrųjų gyvena. Tai kaip ir mėginimas priartinti juos, nors žinau, kad tas atstumas vis tiek neišnyksta.

- Atrodytų, kad sąmoningai siekiate šokiruoti, pavyzdžiui, kad ir naujausios knygos "Esė apie skirtingus kūnus" viršeliu - erotiškos porelės fotografija?

- Galbūt sąmoningai siekiu atkreipti dėmesį, bet nemanyčiau, kad tas viršelis labai šokiravo. Manau, lietuviai jau pripratę prie įvairiausių dalykų. Pirmojoje knygoje "Kūno žymės" buvo mano aktų nuotraukos, darytos buvusios žmonos ir žinomo fotografo Algimanto Kezio Amerikoje, tačiau irgi nieko nešokiravo. Šokiruoja tik konservatyvius politikus.

Taki postmodernistinė tapatybė

- Ar dėl savo minčių nesulaukiate politikų priekaištų ar vadinamųjų tikrų vyrų kaltinimų, kad pats priklausote kuriai nors jūsų ginamų kitos orientacijos žmonių grupei?

- Tiesioginių priekaištų nebuvo, tačiau stebiuosi, kad mano knygą skaitė ir kunigai. Viename straipsnyje esu vadinamas didžiausiu gėjų ideologu. Tai visiška netiesa, nes kalbu apie įvairius žmones ir gėjai yra viena iš tų marginalinių grupių, kurios man rūpi. Sulaukiu, aišku, visokiausių komentarų, nes kai rašai apie tuos žmones, visi mano, kad tapatiniesi su jais, bet tai, manau, neteisinga. Apskritai esu postmodernistinės nuostatos, o ta postmodernistinė tapatybė yra labai taki, kaiti tuo požiūriu, kad gali būti ir gėjus, ir "natūralas", t. y. heteroseksualus, ir vyras, ir moteris, ir lietuvis, ir ne.

- Ar dėl tokios postmodernistinės nuostatos nesijaučiate vienišas Lietuvoje, Vilniuje? Ar turite bendraminčių?

- Turiu. Manau, kad su draugais man sekasi, o dalis mano draugų - buvę studentai ir studentės. Nuostabiausia, kad aš bendrauju su 22-25 metų žmonėmis, kurie iš tikrųjų man padeda suvokti, kas dabar dedasi pasaulyje.

- O kaip jums atrodo, kas dabar dedasi Lietuvoje?

- Blogi dalykai dedasi. Įvairios politinės jėgos nori išbraukti iš viešumos kitokius žmones. Kita vertus, jauni žmonės nėra jokie homofobai ar kitokie "fobai", bijantys kitokių. Jie labai atviri, bent kiek aš pastebiu bendraudamas su studentais Vilniaus ar Vytauto Didžiojo universitetuose. Į jaunąją kartą vis dėlto dėčiau nemažai vilčių.

Su serialų blogiukėmis

- Kiek jums metų?

- Ne metai esmė, o kokio amžiaus esąs pats jautiesi. Įžvelgiu didžiulę diskriminaciją, kai minimas žmogaus amžius. Esu tikras, kad pas mus žmonės diskriminuojami dėl amžiaus. Visi nori atrodyti kuo jaunesni.

- Vadinasi, ir jūs pasiduodate tai srovei? Nesate toks laisvas, kad galėtumėte pasakyti: esu toks, koks esu, ir man nerūpi, ką mano kiti?

- Galiu sakyti, kad noriu priešintis visiems tiems populiariosios ar masinės kultūros dalykams, bet, kita vertus, neišeina. Jaunystės kultas vis tiek labai veikia. Manau, rašymas ar kita veikla ir yra savotiškas išsilaisvinimas. Mėginu griauti daugybę tokių norminių ar standartinių dalykų, tačiau kaip tikriausiai kiekvieną mane labai veikia kitų žmonių ar žiniasklaidos nuomonė ir populiariosios kultūros dalykai, nes vienaip ar kitaip nori būti priimtas, madingas, turėti savo, kad ir nedidelę, auditoriją.

- Nors pats kritikuojate populiariąją kultūrą?

- Reikia labai kritiškai žiūrėti į populiariąją kultūrą, tačiau ji nepakeičiama mūsų tikrovės dalis. Galime priešintis tos kultūros idėjoms skirtingai jas interpretuodami, suvokdami ir naudodami, nes yra toks oponavimo būdas. Pavyzdžiui, kaip rodo atlikti tyrimai, kad moterys, žiūrėdamos tokias patriarchalines muilo operas, pasisemia iš jų feministinių, lyčių lygybės idėjų, tapatindamosi su blogosiomis, maištingosiomis veikėjomis.

Nuo religinių iki paraštinių dalykų

- Kodėl vis dėlto pasirinkote tokią studijų kryptį?

- Baigiau lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete. Vėliau Harvardo universitete JAV studijavau istoriją ir 2000 metais ten apgyniau doktoratą. Prieš metus išėjo mano disertacija anglų kalba "Netobulos bendruomenės: tapatybė, diskursas, tauta XVII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje". Vis dėlto niekados nebuvau tipiškas istorikas. Mane labiau domino tie patys dalykai kaip ir dabar, pavyzdžiui, lyčių ar kūno problemos XVII amžiuje, kaip Lietuvos aristokratai suvokė savo vyriškumą ir kūną - gana paraštiniai klausimai, bet jau plačiai diskutuojami Vakarų istoriografijoje. Dar studijuodamas Vilniaus universitete buvau išspausdinęs kelis straipsnius, kuriuose tyrinėjama XVIII amžiaus kultūra, o mano bakalauro darbo tezės buvo iš XVIII amžiaus pamokslų kultūrinio konteksto. Tad mano akademinis kelias gana įdomus - nuo tokių religinių iki paraštinių dalykų.

- Turbūt įtakos pasirinkti turėjo ir šešeri studijų metai Amerikoje?

- Manau, kad turėjo. Man patinka ten universitetuose, ne istorijos, bet anglų kalbos ir literatūros ar sociologijos departamentuose dirbantys gana radikalūs intelektualai, radikalūs kairieji arba tie, kurie iš tikrųjų prijaučia nuskriaustam, spaudžiamam, ujamam, užguitam žmogui. Aišku, jų mintys dažnai ir lieka utopijos, jie negali pakeisti visuomenės, bet man gražus toks požiūris, kad vis dėlto galima padaryti teisingesnę visuomenę keičiant mūsų pačių mąstymą, pasaulio viziją, suvokimą, kas yra vyras, moteris, prostitutė ir t. t. Keičiant požiūrius šiek tiek kinta ir realybė.

Telšiškių likimai

- Iš kokios šeimos jūs kilęs?

- Mano tėvai paprasti žmonės - buvę "Masčio" fabriko darbininkai, dabar abu išėję į pensiją. Tėvas - rusas, gimęs Žemaitijoje, Sedos mieste. Proseneliai į Lietuvą atvažiavo XIX amžiuje, tikriausiai su sentikiais. Nors mano pavardė rusiška, šeimoje nesu kalbėjęs rusiškai. Kalbame žemaitiškai. Aš gimiau Telšiuose, kaip ir Rolandas Paksas (juokiasi), ir daugelis kitų politikos veikėjų.

- Ar tėvai skaito jūsų knygas ir kaip jas vertina?

- Tėvas visada sako, kad perskaito, nors nežinau, ar viską supranta. Mama nuolat bara mane, kodėl kritikuoju R.Paksą, nes kaimynės ateina ir sako, kad jis juk yra iš Telšių, "Paksas geras" (juokiasi), o aš kritikuoju ir galbūt pats noriu eiti į politiką, užimti jo vietą.

- Gal esate vienturtis sūnus?

- Turiu jaunesnį brolį. Andrius, arba Andrejus, Tereškinas buvo gana žinomas futbolininkas. Bent prieš 10 metų. Žaidė ir "Žalgiryje". Dabar gyvena Norvegijoje ir žaidžia kažkurioje veteranų komandoje.

Santykiai per atstumą

- Minėjote, kad esate išsiskyręs. Ar vaikų turite? Kas buvo jūsų žmona?

- Vaikų nenorėjome turėti. Buvusi žmona, lietuvių kilmės amerikietė Jūra Avižienis, taip pat dėsto universitete Amerikoje. Susipažinau su ja per stažuotę Ilinojaus universitete Čikagoje. Pradėjome draugauti, nors ta mūsų draugystė keista. Labai mažai gyvenome kartu - gal dvejus metus. Aš studijavau Bostone, ji - Čikagoje, vėliau įstojo į doktorantūrą Sietlo universitete.

- Kodėl išsiskyrėte?

- Manau, kad santykiai per atstumą negalimi, tačiau nė vienas nenorėjome pasiaukoti. Metus gyvenusi su manimi Bostone, ji nutarė išvažiuoti į Sietlą. Kiekvienas siekėme savo tikslų ir tai, manau, suprantama. Nebūtinai turi aukotis. 2000-aisiais abu grįžome į Lietuvą. Ji gavo Fulbrigto stipendiją ir pabuvo metus, o aš čia vis labiau įsitvirtinau. Taip ir nebegrįžau į Ameriką. Oficialiai išsiskyrėme tik 2004 metais, nes dar kurį laiką vis važinėdavau pas ją.

- O jūs nenorėjote likti Amerikoje?

- Žinoma, buvo kilusi tokia mintis. Prieš išvažiuodamas į Lietuvą mėginau susirasti darbą. Iš tiesų menkai ieškojau - padaviau prašymus į kelis universitetus, tačiau nieko neatsirado. Kita vertus, dar studentas dėsčiau viename Bostono koledže, tačiau buvau labai nelaimingas, nes supratau, kad negaliu visą gyvenimą dėstyti įvado į Vakarų civilizaciją arba Rusijos istorijos bakalaurams, kurie net nežino, kur yra Rusija. O Lietuvoje atsivėrė visai kitos galimybės ir dėstau daugiausia magistrantams, tikrai įdomiems ir kūrybingiems žmonėms. Aišku, finansiškai ir kitais atžvilgiais Amerikoje tikriausiai būtų buvę geriau, bet reikia pripažinti, kad ten tikrai labai sunku įsitvirtinti normalesniame universitete. Reikia turėti daug pažįstamų arba profesoriai turi smarkiai padėti, nes į vieną vietą universitete, koledže ar kolegijoje net mažiausiame kaime būna 300 ir daugiau prašymų. Tų mokslo daktarų tikrai per daug.

- Kodėl jūsų žmona neliko Lietuvoje?

- Jai čia nelabai patiko, be to, turėjo užbaigti doktorantūrą. Tačiau ji dažnai atvažiuoja į Lietuvą pas gimines. Ir šiemet buvau ją sutikęs.

Kūno malonumai

- Kitos šeimos kurti neskubate?

- Matyt, amžius nebe tas. Kai pagalvoji, vienam lengviau gyventi.

- O ką veikiate laisvalaikiu?

- Nelabai jo turiu. Kartais važinėju dviračiu, einu sportuoti, o šiaip - skaitau, rašau. Bent kartą per du mėnesius važiuoju į konferencijas. Toks tas ir laisvalaikis, kai dirbi penkis darbus, norėdamas normaliai pragyventi. Vienoje vietoje dirbdamas galiu mokėti tik buto paskolą.

- Išeitų, kad tokio madingo, iššūkius mėgstančio žmogaus asmeninis gyvenimas labai nykus? Dirbate ir dirbate.

- Teisingai. Gyvenimas yra darbas. O koks tada gyvenimas yra nenykus?!

- Atrodė, kad jūsų požiūris į gyvenimą hedonistinis ir jūs linkęs pabrėžti kūno malonumus?

- Malonumas nebūtinai yra valgyti, užsiimti seksu ar važinėti dviračiu. Didžiulis hedonizmas yra ir mąstyti, skaityti knygą ar žiūrėti serialus. Matyti, girdėti - taip pat kūniški dalykai ir didelis malonumas. Ir tikrai nepabrėžiu vien malonumų. Kūnas taip pat yra kančios vieta. Apskritai man kūnas yra kaip vizitinė kortelė. Mūsų vartotojiškai visuomenei labai svarbu, kaip tu atrodai, ir kūno aspektas labai stiprus.

- Vaikštote į sporto klubą?

- Labai nedisciplinuotai. Aišku, norėčiau atrodyti kaip tikras "mačo", apaugęs raumenimis (juokiasi), tačiau neįdedu tiek daug pastangų, kad tai pasiekčiau. Tai rodo, kad, viena vertus, kritikuoji tuos dalykus, antra vertus, vis tiek norėtum būti tos kultūros dalimi.

- Ar nemėginote rašyti grožinės literatūros?

- Esu tinginys, tačiau iš tikrųjų norėčiau pradėti. Jau seniai kilo mintis rašyti šiek tiek autobiografinį romaną. Iš tikrųjų turėčiau ką papasakoti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"