TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Lyg medumi teptas gyvenimas

2014 07 19 6:00
Bitininkas apžiūri sodybos liepas. Rasos Pakalkienės nuotraukos

Pusryčiams - keli šaukštai medaus. Jei susergi ar netyčia susižeidi, gydaisi bičių pikiu. Aplink namus - avilių miestelis. Visą dieną dūzgia bitės. Su jomis - ir darbas, ir laisvalaikis. O stebint bičių gyvenimą galima įsivaizduoti tobulos bendruomenės modelį. Tokia yra Jono Balžeko kasdienybė.

Vidurio Lietuvoje, Akademija vadinamo miestelio pakraštyje – jauki Angelės ir Jono Balžekų sodyba. Prie jos užrašas "Balžeko bitės". Centre - keli žmonėms skirti pastatai. O didelės erdvės pakraščiuose išsimėtę bičių nameliai. Didesni, mažesni, įprasti, įdomesnių formų... Tai lyg avilių miestelis. Šioje teritorijoje bičių - galybė.

Sodybos šeimininkas Jonas Balžekas apsilankiusiai "Lietuvos žinių" žurnalistei pasakojo apie šio savito miestelio gyventojus. Jai pajuokavus, kad užrašas galėtų būti "Atsargiai! Piktos bitės!", šeimininkas patikino, kad niekada nebuvo įgėlusios nė vienam sodybos svečiui. Taip, bitės nepiktos. Tačiau lentelė reikalinga. Pasak šeimininko, čia atkeliaujantys žmonės turi žinoti, kad yra bitynas. Kai kurie gali užsukti atsitiktinai ir, tarkime, būti alergiški įgėlimui. "Todėl tokį ženklą turėti privaloma, - teigė J. Balžekas. - Juk rašoma "Piktas šuo". Jei užrašo nebūtų, gal žmonės nesusimąstydami eitų tiesiai."

Jonas Balžekas nebijo, kad bitės įgels.

Ataka

Pats šeimininkas nebijo bičių įkandimų. Jis gerai pažįsta savo augintines. Vien sodybos teritorijoje yra per 20 bičių šeimų. Įvairiose Lietuvos vietose iš viso stovi 80 J. Balžekui priklausančių avilių. "Dauguma jų išmėtyta pamiškėse, - sakė bitininkas. - Ant platformų stovi po 8 avilius. Jie yra tose vietos, kur bitės turi didesnį nektaro ir žiedadulkių pasirinkimą." Kiekviename avilyje gyvena maždaug 60-80 tūkst. bičių. Tad bendras skaičius - per šešis milijonus. J. Balžekas juokėsi, kad tokio didumo bandos karvių, avių ar kitų gyvūnų niekas neturi. Iš tiesų nepaprastai didelis bičių ūkis. Šeimininkas žino, kaip su jomis elgtis. Vis dėlto netikėtumų kartais neišvengia. "Daugiau kaip keturis dešimtmečius su bitėmis gyvenu, - sakė jis. - Per tą laiką yra buvę visko."

J. Balžekas prisiminė atsitikimą, kai jį sugėlė daugiau kaip 100 bičių. Tai buvo seniai, dar sovietmečiu. Vienas iš sunkvežimio kėbule vežamų bičių avilių pakeliui išvirto. "Kraudavome juos dviem aukštais. O sunkvežimio užpakalyje borto nebuvo. Važiuojant į kalniuką, vienas avilys išslydo", - pasakojo jis. Kartu keliavo trys studentai iš Gruzijos, jie buvo atvykę į Lietuvą rašyti diplominių darbų. Pamatę, kas nutiko, jauni gruzinai nubėgo tolyn nuo įvykio vietos. Ant kelio atsidūrusiu išvirtusiu aviliu teko rūpintis J. Balžekui. Keliautojai nebuvo pasiėmę nieko, kas galėtų apsaugoti nuo sunerimusių bičių - nei dūminių, nei pirštinių, nei tinklinių gaubtų. Tačiau bičių "avarijos" vietą reikėjo sutvarkyti ir krovinį vežti toliau. Kol J. Balžekas dirbo, išvirtusio avilio bitės jį puolė. "Net nebejaučiau, kur gelia, nebeskaudėjo, o viską perštėjo", - prisiminė bitininkas. Klausiamas, kokiais atvejais gali mirtinai sugelti, jis sakė, kad tada, jei tai daro per 600 bičių. O jautriam, alergiškam žmogui kartais užtenka ir vieno įgėlimo.

Po erdvią sodybos teritoriją išdėstyti aviliai.

Tėvas ir sūnus

Vis dėlto kasdienis J. Balžeko gyvenimas ramus. Daug metų jis augina ir tyrinėja bites. Kodėl pasirinko tokią veiklą? "Taip susiklostė, - pasakojo vyras. - Iš tikrųjų įtakos padarė ir tėvelis." Vyriausiasis Jonas Balžekas buvo Lietuvos bitininkų sąjungos prezidentas, mokslininkas, žemės ūkio mokslų daktaras. Baigdamas Žemės ūkio akademiją sūnus Jonas buvo lyg kryžkelėje, svarstė, kuriuo keliu eiti. "Galima buvo dirbti agronomu, tapti kolūkio pirmininku, bet manęs žemės ūkis netraukė, - aiškino pašnekovas. - Dar Akademijoje tyrinėjau bites. Mano diplominis darbas taip pat buvo apie jas. Taip ir įsisukau į bitininkystę."

Baigęs studijas, J. Balžekas įsidarbino Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės institute. Tačiau pasistengė tapti savarankiškas ir nepriklausomas nuo vadovaujamą darbą ten dirbusio mokslininko tėvo. Šis sūnui duodavo gerų patarimų, bet bičių tyrinėjimo srityje jiedu dirbo atskirai. "Pasidarėme lyg kolegos. Tėvas atvažiuodavo, kartu diskutuodavome, - pasakojo J. Balžekas. - Viskas gerai susidėliojo į savo vietas." Beje, vienas jo sūnus - taip pat Jonas, baigęs tarptautinio verslo studijas. Kokią veiklą rinksis, dar nežino. Pirmiausia jis norėtų pakeliauti po pasaulį. Kitas sūnus Nerijus dirba žiniasklaidoje.

Bičių bendruomenė

Paruošti mažieji aviliai.

O kaip gyvena J. Balžeko bičių šeimos? Vienos bičių šeimos 80 tūkst. gyventojų - nemažas miestas. J. Balžekas pasakojo, kad tokia vieno avilio bičių bendruomenė pasidalijusi darbais bei pareigomis ir niekada nesiblaško. Bitės instinktyviai žino, ką daryti. Panašu į tobulos bendruomenės modelį. Tarkime, yra lizdo sargybinių, vaikštančių ant lakos ir stebinčių, kad į avilį nepriskristų plėšikių, siekiančių ką nors nugvelbti. Jaunos bitės pirmas dienas valo, taiso korių akeles, paskui medumi ir žiedadulkėmis, o dar vėliau - ir pieneliu, kuris gaminasi jų liaukose, maitina lervutes. 14-20 dienų amžiaus bitės išskirdamos vašką siuva ir taiso korius, vaškuoja medų ir lėliukes. Būdamos trijų savaičių jau skrenda rinkti nektaro. Labiau patyrusios keliauja į žvalgybą ieškoti, kur jo galima rasti. Tada grįžusios per šokį paaiškina, kaip orientuotis aplinkoje ir pasiekti reikiamą vietą. Pasak J. Balžeko, bitė gali nuskristi iki keturių kilometrų ir lyg niekur nieko rasti kelią namo. "Už Dotnuvos bažnyčios buvo nemažas grikių laukas. Vienintelis šiose vietose. Bitės ten nuskrisdavo ir parnešdavo nektaro", - pasakojo jis.

Žiemą bites tenka maitinti sirupu, jo galima nusipirkti arba pačiam pasigaminti iš pusantro kilogramo cukraus ir litro vandens. Kiekvienas J. Balžeko avilys po stogu turi pagalvę. Žiemą ji kiek apsaugo nuo šalčio, vasarą - nuo karščio. Beje, kai karšta, vėdintojų pareigas atliekančios bitės, jos prie lakos labai greitai mojuoja sparneliais. Kitos bitės į avilį neša vandenį. Avilio bendruomenė turi savo monarchę - motinėlę. O tranai - tai būsimų bičių tėvai.

Ne tik medus

Kaip su bitėmis elgtis avilius laikantiems žmonėms? "Prie jų dera eiti nusiteikus drąsiai ir geranoriškai, bet be reikalo nelįsti. Kiekvienas įsibrovimas į avilį yra tas pats, kaip kad į jūsų namus kas nors bandytų veržtis. Patiriamas stresas. - sakė J.Balžekas. - Eiti prie bičių galima su konkrečiu tikslu joms padėti arba ką nors iš jų gauti. Palaikyti kontaktą su bitėmis reikia kuo trumpiau."

Žmonės mėgsta ne tik medų, bet ir įvairius produktus - bičių duoną, pikį, pienelį, jų surinktas žiedadulkes, korius. LŽ žurnalistės paprašytas J. Balžekas vardijo, kuo jie naudingi. Medus teikia energijos, turi antibakterinių savybių, yra geras konservantas, juo ir žaizdas galima gydyti. Kai kuriems žmonėms patinka medus su koriais. "Korių vaškas naudojamas elektronikoje, kosmetikoje, gaminamos žvakės ir kiti produktai, - aiškino bitininkas. - Žmonės mėgsta korių vašką pakramtyti, o jis, tikrai geriau negu kramtomoji guma, kartu su medumi padeda nuo peršalimo ligų." Žiedadulkės - tai daug vitaminų turintis vertingas produktas. Tam tikromis priemonėmis- žiedadulkių rinktuvais bitininkai jas nubraukia nuo į avilį parskrendančių bičių. Kai bitės žiedadulkes užsikonservuoja avilyje, pasidaro vadinamoji bičių duona. Šią valgyti labai sveika. Pasak bitininko, duona net geriau nei žiedadulkės. Bičių pienelis vertingas dėl baltymų ir kitų veikliųjų medžiagų, stiprina imuninę sistemą. Iš pumpurų surinktų medžiagų bitės daro pikį. "Turbūt tai - pats geriausias produktas, - teigė J. Balžekas. - Bičių pikis naudojamas įvairiems medicinos tikslams. Turi labai daug antimikrobinių savybių. Žmonės vis dažniau jį naudoja. Visą gyvenimą bičių pikis man yra pagrindinis vaistas. Jis žaibiškai gydo viską: jei gerklę paskausta, iššoka spuogas, atsiranda kokia nors žaizda ir taip toliau."

Savo laboratorijoje.

Po du šaukštus

J. Balžekui netiktų posakis apie batsiuvį be batų. "Medų valgau kiekvieną rytą. Mano pusryčiai būna tokie: žalioji arbata, du šaukšteliai medaus ir koks nors sausainis. Ir iki pietų valgyti nenoriu. Medus yra labai didelis energijos šaltinis", - tvirtino sportiškai atrodantis žinomas bitininkas. Bitės atima daug laiko, ypač šiltojo sezono metu. 80 avilių įvairiose Lietuvos vietose, mokslinis darbas ir taip toliau. "Visą mano gyvenimą - "parduotos vasaros". Tokiu metu dirbu labai daug", - sakė J. Balžekas.

Bitininką galima vadinti mokslininku ir verslininku. Jis tebedirba institute, bet šiuo metu turi ne visą etatą. Kita veikla - bitininkystė. "Išlaikau Krajinos bičių uždarą populiaciją, neleidžiu jai daugintis natūraliai, nes noriu išlaikyti gryną bičių rasę, - aiškino J. Balžekas. - Tai medunešių bičių rūšis." Jis pasakojo, kaip įprastai dauginasi bitės. Tranai renkasi tam tikroje susibūrimo vietoje, ten atskrenda motinėlės, ir jie poruojasi. Mokslininkas savas bites veisia dirbtiniu būdu. Sodyboje jis turi laboratoriją, ten bitės apsėklinamos, o teritorijoje stovi daug aviliukų su motinėlėmis.

"Prie bičių reikia eiti drąsiai ir geranoriškai", - patarė Jonas Balžekas.

Jaunesnis Jono brolis yra žinomas teniso treneris Remigijus Balžekas. "Jis visada buvo gabus sportui, muzikai, - sakė vyresnėlis. - Ir aš kadaise žaidžiau tenisą, bet tik kaip mėgėjas. O Remigijus turi talentą ir iš šeimos avilio išskrido į teniso laukus." Beje, pastaruoju metu R. Balžekas, kaip ir priklauso tokios dinastijos atstovui, pradėjo domėtis bitėmis, turi avilių kaip tėvo palikimą.

"Nežinau, ar žmonės žino, iš kur kilę žodžiai "bičiulis", "bičiulystė". Ar jie susimąsto?" - pokalbio pabaigoje svarstė J. Balžekas. Jis priminė, kad senovėje bites laikę žmonės su kitais dalydavosi medumi, spiečiais. Tokie buvo vadinami bičiuliais. O gerumas ir dosnumas - bičiulyste.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"