TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Lyrikė kūrinius brandina kaip obuolius

2006 09 09 0:00
Literatei kiekviena erdvė turi savo įtaigą.
Autorės nuotrauka

Penktą poezijos knygą "Amžiai ir mirksniai" rugpjūčio mėnesį išleidusios marijampolietės poetės Česlovos Jakštytės nuomone, kūryboje, kaip ir sode, "obuolys nuo obels šakos turi nukristi prinokęs savaime, o ne nudaužtas"

Kamerinių vakarų ilgesys

Vienuolika dvasiškai produktyviausių Česlovos Jakštytės gyvenimo metų prabėgo buvusiame Marijampolės Jono Bendoriaus memorialiniame muziejuje. Tuometinių pareigų poetė negalėjo "sutalpinti" į siaurus rėmus - režisavo kamerinius vakarus, vedė ekskursijas, tvarkė aplinką, gėlynus, žiemą rūpinosi malkomis, buvo kaminkrėtė. "Mėgau šį kampelį, džiaugiausi, kai kamerinius ir literatūrinius vakarus gausiai pamėgo žmonės, kuriems senovinių romansų, eilių klausytis kartais tekdavo stovint muziejaus koridoriuje", - sakė pašnekovė. Jos atmintyje dar išlikę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Aleksandro Puškino, Sergejaus Jesenino, kitų iškilių menininkų garbei rengti jubiliejiniai vakarai. Pakviesti profesionalūs atlikėjai klasikos kūrinius galėdavo groti šiame mediniame namelyje gyvenusio ir kūrusio kompozitoriaus, profesoriaus Jono Bendoriaus asmeniniu pianinu, kurio klavišus buvo lietusios paties muziko rankos. Ženklus jo įnašas kaip gabaus vargonininko, chorvedžio, kartu su bendraminčiais įkūrusio muzikos, literatūros ir dramos draugiją "Gabija". "Manau, tokių žmonių kaip Bendorius tauta neužmiršta, nes jie gimtojoje žemėje palikę per daug gilias pėdas", - apie kraštiečio kompozitoriaus indėlį sakė poetė, pridurdama, jog dabar likusi tik memorialinė lentelė prie buvusio muziejaus namo.

Jau tik prisiminimuose išlikusi įtaigi, kamerinė, kiek paslaptinga retro stiliaus muziejaus vidaus aplinka - su koklių krosnimi, senu pianinu ir už lango boluojančiais bažnyčios bokštais. Į Marijampolės kraštotyros muziejų perkeltas kompozitoriaus pianinas, anot čia kraštotyrinį darbą dirbančios Jakštytės, dabar stovi gana

vienišas. Neatsitiktinai apie praeities ilgesį poetė prabyla naujos poezijos rinktinės "Amžiai ir mirksniai" pirmame skyriuje, pavadintame "Kažkas šaukia iš amžių anų".

Ankstyvosios eilės pateko į krosnį

Poetė prisimena, kad eidama penktus metus pačios sueiliuotą ketureilį vieną žiemos vakarą ji padeklamavo vyresniam broliui. Tuomet dar nemokėjo jo užrašyti. Vėliau vis kurdavo, bet niekam nesakydavo, o tekstus padėdavo į slėptuvę namo kertėje po sija. Anot Jakštytės, ankstyvųjų eilių jai nepavyko išsaugoti - kapitalinį remontą namuose pradėjęs tėtis nieko nežinodamas krosnyje sudegino viską, ką rado po sijomis. Tarp jų ir būsimos poetės literatūrinius bandymus.

Ne vieną poezijos knygą išleidusios moters teigimu, yra išlikusios tik tos eilės, kurias kūrė būdama paauglė, nuo 14 metų. Mat jas su klasės draugėmis rašydavo vienos kitoms į albumus. Net per matematikos pamokas neiškęsdavo. Jei nebūdavo kontrolinio darbo, sąsiuvinio paskutiniame lape liedavosi posmai, ypač kai už lango šviesdavo pavasaris ir žydėdavo kaštonai.

"Augau Šakių rajone ūksmingame viensėdyje, kur buvo daug paukščių čiulbesio. Gamtos prieglobstyje visada jaučiausi tarsi protėvių lopšyje - "nuplaukdavo" negerumai, pasisemdavau energijos. Turėjau Sutkuose dėdę, gyvenusį girioje, ten atostogaudavau", - prisiminė poetė.

Išvaikščioti takai

Vėliau kūrybingos dvasios moteriai teko prisiderinti prie gyvenimo daugiabučiame name Marijampolėje. Pasak Česlovos, nebuvo miško, ežero ar jūros, kad regėtum tai, ko nori, bet prisitaikyti pavyko. Ji niekada nenorėjusi išvažiuoti į gražesnį ar didesnį miestą. Prie Marijampolės, poetės žodžiais tariant, jos širdies šakos stipriai pririštos jau 37 metai.

"Jaunystėje pamačiau miesto sodą, kai žydėjo liepos. Jau tada nujaučiau čia savo likimą, nors Marijampolėje net negyvenau. Atvažiavau mokytis režisūros tuometinėje Kapsuko kultūros mokykloje. Džiaugiuosi, kad čia ilgam apsistojau, - atviravo literatė. - Sutikau talentingų žmonių. Be to, prisirišau prie takų, kuriais vaikščiojau... Dar yra ir praeitis, kuriai nesu abejinga, kurią jaučiu. Kiek čia asmenybių pabuvojo. Tame pačiame miesto sode tuometinis Marijampolės mokytojų seminarijos auklėtinis Kazys Boruta prie didžiosios tuopos skirdavo pasimatymus gimnazistei Michalinai, kuriai buvo neabejingas. Tuo metu jis jau buvo žinomas kaip poetas. Gilų įspūdį paliko po Marijampolę vaikščiojusi Šatrijos Ragana, jos

asmenybės taurumas, paslaptingumas, gili moteriška siela. Ji čia keletą metų mokytojavo. Ir pati Žemaitė! Jos buvimas. Ar gali nedaryti įspūdžio?"

Plunksna - didžiausia patikėtinė

Jakštytė yra girdėjusi savotiškai jai artimą posakį, kad vedybinė meilė negali skelti kūrybinės fantazijos kibirkščių. Jos nuomone, gal gyvendamas santuokoje per daug būni šalia, o kūrėjui reikia ilgesio, dramatizmo. Į atmintį įsirėžusi prieštaringa Juozo Baltušio frazė: "Aš labiausiai dėkingas tiems, kurie manęs nemylėjo".

"Jei Juza būtų buvęs laimingas, Baltušis nebūtų parašęs šio kūrinio. Puškinas, Jeseninas, Blokas tiek daug ant lyrikos aukuro žiežirbų įskėlę, meilės srityje jie nebuvo laimingi. Manau, svarbiausia - sutikti didžiąją iškilią meilę, nebūtina ją turėti. Bent jau menininkui to užtenka", - kalbėjo meilės tema eilėraščius rašanti poetė.

Paviršutiniškų ryšių nemėgstančiai kūrėjai meilė turi būti dvasinga, gili, pasiliekanti dešimtmečiams. "Galėtum išsikalbėti, bet kartais save atiduodi ne žmogui, o kūrybai. Plunksna - didžiausia patikėtinė, nors ir jai neišsakai visų savo jausmų, - įsitikinusi literatė. - Kūryba tam tikra prasme yra tik tikrovės šešėlis. Rašymas apie praėjusią dieną - jau ne ta valanda, kada raudojai arba nėra taip linksma, kaip buvo tą dieną. Kartais lyg karuselėje taip įsisuki į kūrybos procesą, trunkantį mėnesius, kad sustot negali net sapne". Pasak Jakštytės, išvargini save, kaip Baltušis sakydavęs, kad "net plaukai nuo smilkinių slenka".

Pristatymas - rudenį

Šią vasarą už brandžią kūrybinę veiklą poetė Jakštytė apdovanota Marijampolės savivaldybės padėka. Visuomenei jau žinomos jos išleistos poezijos knygos "Lygumų liepsnos", "Ką man mena alyvos", "Nukirptos kasos", "Sonetai".

Naują rinktinę "Amžiai ir mirksniai" poetė plačiajai visuomenei žada pristatyti po atostogų, rudenį. Ją paįvairino rubajais ir sonetais. Taip pat minėjo, kad jau rašo lyrinės eseistikos knygą. "Du grybai į barščius būtų jau per daug", - sakė šioje srityje niekad neskubanti marijampolietė. - Turiu sumanymų sieloje. Žinau, kad ir toliau kursiu, bet nežinau, ar kita knyga išvys dienos šviesą, ar taip ir liks gulėti stalčiuje. Kūriniai, kaip ir žmonės, kiekvienas turi savo likimą".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"