TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Lyriškas fizikas, tapęs politiku

2007 09 14 0:00
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Andrius Kubilius, 1988 metais įsitraukęs į Sąjūdžio veiklą, metė fiziką, liovėsi rašyti eilėraščius, negrįžtamai puolė į politikos verpetus. 1992 metais tapo Seimo nariu, 2003-iaisiais išrinktas opozicinės Tėvynės sąjungos pirmininku. 1999-2000 metais teko būti dešimtosios Vyriausybės vadovu - atsakomybės adrenalinas, pasak paties A.Kubilius, tiek jį užgriebė, kad savo gyvenimo be politikos jau neįsivaizduoja.

Opozicijoje nuobodoka

- Merfologijos pirmasis politikos dėsnis skelbia: "Būkite opozicijoje". Dar vienas tvirtina, kad kuo daugiau domiesi politika, tuo labiau įsitikini, kad viena partija yra bjauresnė už kitą. Ar pritartumėte šiems teiginiams?

- Merfio dėsnius anksčiau labai mėgdavau. Šalia jų būdavo skelbiamos ir Simpsono paskaitos. Pamenu vieną - apie vyriausybės stabilumo priklausomybę nuo jos narių skaičiaus. Jei šis skaičius viršija 23, tai posėdžių stalas pasidaro toks didelis, kad viename gale nematyti, ką veikia kitas. Tokia vyriausybė pasmerkta žlugti. Gerai, kad Lietuvoje šie rodikliai kol kas neviršijami.

Buvimas opozicijoje turi ir pranašumų, bet galiausiai tai pabosta. Tam tikras atsakomybės adrenalinas yra labai sveikas dalykas. Esant opozicijoje atsakomybės tenka gerokai mažiau.

Kita vertus, kalbant apie partijas akivaizdu tai, kad kiekviena jų yra blogesnė už konservatorius.

- Propagandos čia mums nereikia.

- Gerai, sutariam kalbėtis be propagandos.

- Ar būti dešinėje - jums įgimtas ar įgytas bruožas? Gal irgi kaip Povilas Malakauskas mąstote tik dešiniuoju smegenų pusrutuliu?

- Manau, kad mąstymas iš tikrųjų turi tam tikrų genetinių priežasčių ir prigimčių. Juk politinės pažiūros pirmiausia įgyjamos šeimoje. Tad politinis prisirišimas, socializacija nulemiama būtent tokių aplinkybių. Ta frazė apie mąstymą dešiniuoju pusrutuliu yra savotiškai graži, drąsi ir garbinga. Manau, kad ir tas mano mąstymas labiau vieno pusrutulio nulemtas.

Kiek pamenu iš sovietinio laikotarpio, tėvas visada būdavo kokioje nors to režimo nemalonėje, nors aš pats nebuvau joks aktyvus rezistentas, net perdaug nesidomėjau politikos reikalais nei Lietuvoje, nei pasaulyje. Tačiau tam tikros nuostatos, matyt, formuojasi net pačiam nejuntant.

Dviejų F veikiamas

- Užaugote bibliotekoje, žymių intelektualų, literatūros mokslininkų Janinos Žėkaitės ir Vytauto Kubilių šeimoje. Tačiau tėvo dėka pasukote į fiziką. Po netrumpo laiko politikoje tos dvi F - filologija ir fizika - jums dar ką nors reiškia?

- Nuo pat vaikystės buvau knygius, skaitantis viską. Su knygomis taip ir augau. Tėvai dar atnešdavo knygų iš bibliotekų. Ir atnešdavo tokių, kurių kiti neturėjo, pavyzdžiui, "Vinetu". Kultūrinį akiratį kūrė šeima, tėvų draugai, visas tas filologijos žiedas aplinkui. Tėvo draugai buvo Donatas Sauka, Kazys Grigas, Vladas Žukas, Vanda Zaborskaitė. Ir vasaros prabėgdavo tokioje draugijoje.

Kiemas irgi turėjo savą specifiką - Vilniuje, Antakalnio g. Nr. 8, pagarsėjęs rašytojų namas netoli Lietuvių kalbos ir literatūros instituto, kur dirbo tėvai, priešais Petro ir Povilo bažnyčią. Ir mano draugai buvo iš filologiškų šeimų: Saulius Baltakis (jau miręs), abi Marcinkevičiūtės, Pociaus sūnus Giedrius, Baltrūno sūnus Gintaras. Mūsų didelė draugija turėjo ne tik puikų didelį kiemą, bet ir Neries pakrantę, kuri terasomis leidosi į upę. Neries šlaite - indėnų žaidimai. Per Antakalnio gatvę - Sapieginė su visais kalnais ir miškais. Čia vėl erdvė žygiams ir nuotykiams.

Be abejo, didelę įtaką darė mokykla. 1974 m. baigiau 22-ąją Vilniaus vidurinę, dabar M.Daukšos, mokyklą. Buvau pasinėręs į literatūrą. Mūsų mokykla buvo garsi dėl sustiprinto lietuvių kalbos ir literatūros dėstymo. Čia dirbo daug garsių mokytojų. Buvau literatų vaikas ir pats rašiau rašinėlius, analizavau Salomėją Nėrį, laimėdavau prizus respublikiniuose konkursuose. Kupinas romantizmo, esu parašęs "tobulų" eilėraščių (žinoma, niekur nespausdintų). Mama sielojosi dėl tokio mano atsidavimo literatūrai, nes žinojo, kad einu į ideologinį barą: persekios, nebus gyvenimo.

Mat 1972 metais tėvas parašė ir "Nemuno" žurnalas išspausdino straipsnį "Talento mįslės". Tuo metu jis jau buvo apsigynęs daktaro disertaciją. Prasidėjo žiaurus jo persekiojimas. Gal devyneriems metams buvo sustabdytas disertacijos tvirtinimas. Tvirtino Maskva, o skundai ėjo iš Lietuvos. Prisimenu, kaip tėvas išgyveno. Komunistų partijos CK reikalavo mesti iš instituto.

Keisčiausia, kad jį gynė instituto direktorius Kostas Korsakas, nors pats buvo komunistas. Tėvas jau svarstė, ką darys, kai jį su vilko bilietu išmes iš instituto. Tuo metu buvo dorojamas Jonas Jurašas, ir jis vieniems metams buvo nuėjęs į paminklų dirbtuvę akmenų skaldyti. Tėvas sakė, kad išmestas iš instituto eitų dirbti taksistu, kadangi mokėjo vienintelį, be rašymo, darbą - vairuoti automobilį.

Gana netikėtai tapau fiziku. Tėvas man neskaitė moralų, kodėl į literatūrą eiti neverta, bet suprasdamas, kad esu knygius, iš Mokslų akademijos bibliotekos atnešė kelias knygas. Viena jų buvo apie garsų britų fiziką Ernestą Rutherfordą, XX a. pradžios Nobelio premijos laureatą. Tai labai smagiai parašyta knyga, kaip garsus mokslininkas darė atradimus. Skaitai tą knygą beveik kaip Vinetu nuotykius ar kaip T.Main Ridą. Kaip įdomu, kokia romantiška ta fizika, kokie nuotykiai.

Nuėjau į fiziką ir niekada to nesigailėjau. Fizika iš tiesų man buvo įdomi. Tuo metu Sovietų Sąjungoje fizikų vardas skambėdavo: fizikai-lyrikai, romantikai. Čia buvo tikrai daug ypatingų žmonių ir veiklos. Ką reiškė Vilniaus universitete Fizikų dienos! O "dinozauras", kuris iki šiol fizikų dieną vežiojamas Vilniaus gatvėmis, buvo mūsų kurso kūrinys. Fiziko įpročiai virto loginio mąstymo įpročiu.

Baigęs Vilniaus universitetą, dešimt metų ten pat ir dirbau. Įstojau į aspirantūrą, rašiau disertaciją, bet atėjo Sąjūdis, kuris mane įtraukė į politiką, ir fizikai, deja, beveik neliko vietos.

Tie fizikos pradai kartais trukdo net bendrauti su kolegomis, kuriems priežasties-pasekmės loginės jungtys ne visada yra įkandamos. Lieku prisirišęs ir prie knygų, be to, ir rašyti nesibaidau.

"Vyriausiasis meteorologas"

- Ar dėmesys projektams 2K, 2V - irgi tiksliųjų mokslų palikimas?

- (Juokiasi.) 2K yra žurnalistų nuopelnas. O 2V kadaise būta. Tas projektas pavadintas šiek tiek kopijuojant JAV politikos ypatumus, nes gana svarbu įvairiems politiniams projektams suteikti suprantamą, aiškų, skambų pavadinimą. Pamenu, kai buvau premjeru, mane buvo praminę "vyriausiuoju meteorologu", nes buvome prikūrę Saulėlydžio, Saulėtekio komisijų, partijos programa buvo "Naujasis vėjas". Tam tikri aiškaus kalbėjimo dalykai gal ir sietini su filologiniais bei fizikiniais pradmenimis.

- Filosofas Arvydas Šliogeris, lygindamas Lietuvos ir Didžiosios Britanijos politikus, teigė, kad aristokratas britų politikas niekada nesės prie vieno stalo su kokiu proletaru, nes paprasčiausiai nesusikalbės. Kada, jūsų manymu, susiformuos solidus, tęstinumo tradicijas turintis Lietuvos politikų luomas? Kada jis pradės rasti bendrą kalbą su tauta?

- Apie tai galima būtų daug kalbėti. Ir tokius dalykus sunku, jei apskritai įmanoma, prognozuoti. Juk postkomunizmas turi unikalių bruožų, kurių net nėra su kuo lyginti. Ką gali politikoje spėlioti? Gali tik palyginti su kažkokiais kitais, jau buvusiais atvejais. Perskaičiau vieną žinomo amerikiečių filosofo, rašytojo Samuelio Huntingtono...

- Šis filosofas yra jūsų mėgstamiausias...

- ...taip (juokiasi), todėl, kad jo darbe "Trečioji banga" iš esmės aprašyta mūsų situacija: iš pradžių rinkimus laimi revoliucionieriai, vėliau ateina buvusieji, dar vėliau vėl revoliucionieriai, bet jau tapę normalių partijų atstovais. Tačiau studijuodamas kitus jo darbus supratau, kad patirtis rašant apie "naująsias demokratijas" remiasi Lotynų Amerikos istorija. Tada pamatai, kiek visokių analogijų gali atsirasti pas mus. Taigi dar didelis klausimas, su kuo mums reikėtų save lyginti - su Vakarų Europos aristokratais ar Lotynų Amerikos demokratijos želmenimis.

O politikos santykių su visuomene kaita turi begalę dėsningumų, kuriuos net būtų galima pavadinti savotiškais Niutono dėsniais, kurių net sunku išvengti.

Gali daug kalbėti, kad ką nors keisi į gera, bet nieko negali pakeisti, nes tie dėsningumai užkoduoti pačios visuomenės genetinėje sandaroje. Ją lemia sovietmečio palikimas, tad keisimės tik pasikeitus generacijoms. Tačiau net išėjus posovietinei generacijai naujoji karta nebus visiškai kitokia, nes jai dar didelę įtaką daro tos posovietinės kartos. Ekonomiką, teisę pakeisti daug lengviau nei tą genetinį kodą.

Politikos priešai ir draugai

- Priešai ir draugai politikoje vartotinos kategorijos?

- Vartotinos, kodėl ne? Nors aš nemanau, kad kam nors būčiau priešas. Lygiai taip pat negalėčiau labai jau rimtų savo priešų politikoje įvardyti. Yra žmonės, su kuriais gali, smagu bendrauti. Yra tokių, su kuriais net ne dėl pažiūrų, o žmogiškų dalykų tai daryti nemalonu. Seimo salėje gali su oponentu ginčytis labai karštai, matyti skirtingą kokios nors problemos sprendimą, kartais net supykti, bet tai netrukdo vėliau su tuo žmogumi draugiškai išgerti kavos. Tačiau yra tokių, su kuriais net nesiginčiji, bet matai, kad asmuo neskaidrus, neaiškus. Kam su tokiais bendrauti?

- Pastaraisiais metais didžiausiose šalies partijose vyko natūrali lyderių karta - Vytautą Landsbergį ir Algirdą Brazauską keitė A.Kubilius ir Gediminas Kirkilas. Ar jaučiate savo pirmtako politinę priežiūrą? Bendra(darbia)vimas su G.Kirkilu yra lengvesnis nei su A.Brazausku?

- V.Landsbergio žodis, mintis, mąstymas buvo, yra ir bus mums svarbus. Tai didžiulės patirties ir intelektinio potencialo žmogus, ir mes su dideliu džiaugsmu tą potencialą panaudojame. Kitas dalykas - tai, ką pasakiau, dar nereiškia, kad mes ar konkrečiai aš pats su viskuo sutinkame. Būna labai aštrių diskusijų ir ginčų. Juk ir pati partija keičiasi. Kai tapau jos pirmininku, tai sakiau, kad viena didesnių mums krintančių atsakomybių - žiūrėti į dar vieną kartų kaitą.

Apie A.Brazauską esu kalbėjęs ir gerai, ir kritiškai, bet neabejotina, kad jis atliko svarbų vaidmenį pastarajame Lietuvos istorijos etape. Tačiau su G.Kirkilu man bendrauti yra gerokai paprasčiau. Tai nereiškia, kad su juo sutariame absoliučiai visais klausimais, kaip buvo bandyta "paišyti". Tiesiog jam paprasčiau pasakyti tiesiai šviesiai, ką galvoju. Tai natūralu - esame beveik bendraamžiai, toje pačioje politikos valtyje Seime esame jau nuo 1992 metų, tad galimybių vienas kitą pažinti buvo pakankamai. To nematyti, to neafišuojame, tačiau tenka paskambinti premjerui ir pasakyti, kad baigtų kokias nors "nesąmones" daryti.

- Nutarėte neberemti mažumos Vyriausybės, tačiau kai prieš kelias savaites kalbėjomės su premjeru, jis sakė, kad po Seimo rinkimų gali būti sudaryta didžioji socdemų ir konservatorių koalicija?

- Kai mes laimėsime rinkimus, tai ir spręsime, ką pasikviesti į koaliciją (juokiasi). O iki rinkimų vargu ar bus kokių nors ypatingų naujų politinių konstrukcijų. Žinoma, gavome daug naudingos patirties bendradarbiaudami su socialdemokratais, tačiau yra ir labai daug nusivylimo - ir Vyriausybės veiksmais, ir paties G.Kirkilo laikysena.

- Prieš metus konservatoriams buvo visiškai nepriimtinas Albino Januškos darbas premjero patarėju. Ilgainiui apsipratote? Jūsų manymu, ar šis asmuo kiek mistifikuojamas, ar mes tikrai užvaldyti klano?

- Kai vengiama atsakyti į labai aiškius klausimus, kurie natūraliai susiformulavo VSD tyrimo metu, kai yra trukdoma į juos atsakyti, viskas dar ir papildomai mistifikuojama. Be realių problemų ir neskaidrumų, atsiranda ir papildomų įtarimų. Ne vieną kartą sakiau premjerui, kad stručio laikysena šiuo atveju nėra tinkama. Tokie dalykai, apie kuriuos sužinojome, neužsimiršta. Tikrai sunkiai suvokiu, kodėl socialdemokratų partija ir G.Kirkilas elgiasi būtent taip. Kodėl jie neranda, kaip spręsti tą problemą? O tai kenkia ir Lietuvai, ir pačiai socialdemokratų partijai, kad ir kaip keistai atrodytų toks mano rūpestis. Kai aš nesuprantu tokios elgsenos logikos, turiu įtarinėti, kad yra kas nors galingiau ar ypatingiau veikiantis ir neigiantis sveikos logikos principus. Ir čia iš svetimų klaidų nepasimokysi - viską reikia patirti savo kailiu.

- Palikime tuos socialdemokratus. Teko girdėti skundžiantis ne vieną konservatorių, kad šią partiją valdo savotiška "troika" - Kubilius, Juknevičienė ir Razma, kurie sprendimus priima uždarame rate, neatsižvelgdami į kitokias nuomones? Savotiškas autoritarizmas?

- Man atrodo, kad yra kitaip, bet gal ko ir trūksta, jei žmonės taip vertina. Kartais atrodo, kad įvairios diskusijos net būna per ilgos. Prieš rinkimus žmonės reitinguojami, tad niekam nuomonė ar vieta sąraše nėra primetama.

Natūralu, kad partijoje yra skirtingų nuomonių, bet jos turi remtis ne kumščio, o argumento logika. Tai gyvas organizmas, gal kažkam ir atrodo, kad į jo argumentus neįsiklausoma, bet tai natūralu. Politikoje ir gyvenime vertinu iniciatyvą ir veiksmingumą tas iniciatyvas įgyvendinant. Ir Lietuvos politiniame gyvenime, ir partijoje pasigendu pastangų dominuoti su savo iniciatyvomis (žinoma, jos turi būti protingos), idėjų dominavimo prieš asmenybės chaosą. Visą laiką bandau ieškoti ir formuluoti ilgalaikius dalykus, nes manau, kad to labai trūksta dabartiniame mąstyme ir politiniame gyvenime. Tos intelektinės pastangos gal kam ir gali pasirodyti pastangomis dominuoti... Ką čia bepridursi.

- Ar politikoje būsite tol, kol neišneš?

- (Juokiasi.) Politika - tai gyvenimo būdas, kuris įtraukia ir nebepaleidžia. Nors kartais net keikiuosi iš nusivylimo. Iš pinklių nepaleidžia tas atsakomybės adrenalinas. Šiemet žmonai Austrijos kalnuose rodžiau gana garbaus amžiaus dviratininkus ir juokavau, kad taip ilgai pedalus ir mums dar teks minti...

Grįžti į fiziką jau neturiu jokių galimybių, nes mokslas per daug nuėjo į priekį. Jei nepavyktų likti politikoje, imčiausi dalykų, susijusių su inovacijomis, nes tai mane visada domino.

- O Kubilius prezidentas?

- Svajojau nuo vaikystės. Rimtai kalbant, man tos mintys dar nėra susidėliojusios, nelabai įsivaizduoju prezidento darbo, bet apie tai iki 60-ies metų geriau ir negalvoti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"