TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

M.Baužys: aštuoneri metai svetur

2009 09 02 0:00
Prie namų Amerikoje su žmona Vilija ir dukra Izabele.
Asmeninio albumo nuotrauka

Primarijus Mindaugas Baužys - palyginti retas svečias tėvynėje. Pastarąjį kartą lankėsi, kai buvo švenčiamas Lietuvos baleto 80-metis. Dalyvavo iškilmingame koncerte ir buvo labai šiltai sutiktas jo pasiilgusios publikos.

Prieš aštuonetą metų į JAV išvykusio baleto šokėjo iš pradžių labai trūko ir gerbėjams, ir Lietuvos baleto trupei. Laikas bėga greitai, primarijų vietos tuščios nelieka, bet M.Baužio pasigendame iki šiol.

O jo dukrai Izabelei jau dešimt. Neseniai ir ji pradėjo mokytis baleto. Šįkart kelias vasaros atostogų savaites M.Baužys su žmona balerina Vilija Putriūte praleido Lietuvoje - kad dukra, jau penktokė, išsprūstų iš amerikietiškos aplinkos ir turėtų galimybę kalbėti tik lietuviškai.

Vilniuje ir Klaipėdoje lankęsis šokėjas susitiko su draugais, viešėjo pas artimuosius ir giminaičius. Po sostinę vaikščiojo su fotoaparatu, kad įamžintų akį patraukusius kampelius. Važiuodamas iš pajūrio į Vilnių, nuliūdo pro autobuso langą pamatęs sumenkusį Kryžkalnį, apšiurusį Kauną.

Pirmiausia jo klausėme, ar yra patenkintas karjera anapus Atlanto. "Taip, patenkintas, - labai susikaupęs pasakojo šokėjas. - Mano akiratis gerokai prasiplėtė. Prasiplėtė ir šokio samprata, nes teko padirbėti su įvairių stilių choreografais. Manau, patirtis kada nors ateityje man pravers."

- O kas ten nelabai patinka?

- Kartais privalai būti tik atlikėjas, labai tiksliai atliekantis nurodytus veiksmus. Ne visada trupės vadovui ar choreografui patinka tavo asmeninis įnašas, reikalaujama tik to, kas numatyta choreografijoje.

- Į Arlingtono trupę iš Lietuvos turbūt ir buvote pakviestas dėl savo individualybės, gebėjimo pateikti asmeninį požiūrį?

- Taip, jie žinojo, koks aš šokėjas. Jiems patiko mano savybės. Ne tik aš ir mano žmona Vilija buvo pakviesta.

- Po Arlingtono - Bostonas, viena pajėgiausių JAV baleto trupių.

- Arlingtone išbuvau dvejus su puse metų, paskui keturi su puse sezono Bostone. Net nesitiki, kad jau aštuoneri metai prabėgo. Iš Lietuvos aš išvykau šiek tiek anksčiau už žmoną, prieš 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją, o ji ir mūsų kelių metukų dukrelė turėjo skristi kaip tik tą dieną. Paskui dar ne vieną savaitę visur tvyrojo nežinia ir panika.

- Kokioje trupėje šokate dabar?

- Visą pastarąjį sezoną dirbau "Festival Ballet Providence" (FBP) trupėje. Tai Rod Ailando valstija, Providence miestas. Nelabai toli nuo Bostono, trupė gana pajėgi. Ir gyventi persikėlėme arčiau, nes važinėti būtų nepatogu. Amerikoje tai jau trečias didelis mūsų kraustymasis.

- Ką šokote?

- Šį sezoną rodėme "Žizel", "Spragtuką", be kurio Amerikoje neapsieina nė viena trupė. Šaunus spektaklis - "Tūkstantis ir viena naktis", kurį statė Eldaras Alijevas, buvęs Marijos (Sankt Peterburgas) teatro pagrindinis solistas. Buvo labai įdomu su juo dirbti, o spektaklis turėjo didelį pasisekimą. Su žmona šokome pagrindinius vaidmenis. Visiems buvo kur pasitikrinti, rodėme jį penkis kartus iš eilės, choreografija gana sudėtinga ir tik viena pagrindinių atlikėjų sudėtis. Maloniai nuvargino. Sezono pabaigai parengėme tris vienaveiksmius baletus: "Donizetti variacijos" (George'o Balanchine'o choreografija), "Pachita" ir "Sundust". Pastarąjį specialiai mūsų trupei sukūrė Viktoras Plotnikovas. Man be galo smagu dirbti su Viktoru, teko bendradarbiauti ir anksčiau, jis visada pilnas įdomiausių idėjų - tik spėk paskui. Rugsėjį pradėsime ruoštis naujam sezonui.

- Ar jūsų dabartinėje trupėje yra šokėjų gradacija, ar visi lygiomis teisėmis?

- Būtent šioje trupėje oficialaus skirstymo nėra. Bet yra neoficialus, tai matyti iš vaidmenų paskirstymo.

- Ar su Bostono trupe išsiskyrėte gražiai?

- Taip, draugiškai. Nėra prasmės pyktis. Visai neseniai bostoniečiai pastatė "Miegančiąją gražuolę". Premjeros vakarą pagrindinio vaidmens atlikėjas patyrė traumą. Sulaukiau netikėto skambučio: "Gal galėtum mums padėti?" Sutikau, per kelias dienas išmokau jų "Miegančiosios gražuolės" variantą - šiek tiek skyrėsi nuo to, prie kurio esu įpratęs. Smagu buvo susitikti su kolegomis, dar smagiau šokti su nuostabia balerina Larisa Ponomarenko, ukrainiete, dirbančia JAV. Maloni sezono pabaigos staigmena.

- Ar daug Amerikoje baletomanų?

- Žinoma, yra. Yra tikrų baletomanų, kurie ir puoselėja šį meną. Amerikoje baletą išlaiko ne valstybė, o rėmėjai. Ypač džiugu, kad jie tai daro ir dabar, sunkiais laikais.

- Ar rėmėjai siekia asmeninių draugysčių?

- Jie visada domisi, kaip gyvena šokėjai, kaip jaučiasi. Bendrauja labai noriai.

- Yra neapšviestoji baleto pusė, susijusi su kruvinu darbu, su traumomis. Ar jie mato ir ją?

- Jei ir nemato, apie ją žino. Mūsų trupė rengia tokius projektus - spektakliai kamerinėje aplinkoje, mūsų studijos patalpose. Žiūrovai - jų telpa nedaug - šokį mato iš labai arti. Visai kitaip nei teatre, visai skirtingi pojūčiai. Keista, bet daugumai žmonių tai labai patinka, jie būna sužavėti. Nežinau, kaip kitiems šokėjams, bet man tokioje aplinkoje sunkiau, aš esu pratęs, kad publika sėdėtų truputį atokiau, nekvėpuotų į veidą, nematytų, kaip tyška prakaito lašai.

- Ar žinote, kad Vilniuje jūsų labai trūko?

- Sakydavo, kad žiūrovai pasiilgsta.

- O kad dabartiniams trupės šokėjams esate pateikiamas pavyzdžiu?

- Ne, nežinau. Jei pateikia kaip pavyzdį, gal darbo kultūra buvo reikiamos kokybės? Pačiam sunku vertinti. Visada geriau matyti iš šalies.

- Ar griežta drausmė Amerikos trupėse?

- Profesionalai visada ruošiasi profesionaliai - viskam, kad ir ką jie darytų.

- Dar tikitės esminių karjeros pokyčių?

- Atvirai pasakius, negaliu nesitikėti, bet gal nebenorėčiau. Jau norėtųsi stabilumo. Tačiau supratau, kad artisto gyvenime jo nelabai gali būti.

- Tiesa, kad 40 metų baleto šokėjui - jau tam tikra riba?

- Paklauskite, kai tiek sulauksiu. (Juokiasi.)

- Amerikoje yra vienas kitas šokėjas iš Lietuvos. Ar bendraujate, žinote, kaip kam sekasi?

- Žinau save, savo žmoną Viliją, kuri ten vadinasi Vilia Putrius - kad amerikiečių publikai būtų lengviau ištarti. Girdėjau, kad Neli Beliakaitė ten tai šokdavo, tai grįždavo į Lietuvą, tačiau susitikę nebuvome. Ten pat, kur ir mes, dirba Jolanta Valeikaitė, drauge repetuojame, ji veda pamokas, yra pedagogė repetitorė. Kartais labai smagiai pasiplepame susiėję.

- Ko labiausiai buvo gaila išvykstant?

- Dabar kartais pritrūksta draugų. Bet išvažiavau su šeima, ji man buvo labai stipri atrama, padėjusi įveikti visus sunkumus. Juk vis tiek - svetima šalis, daug kas čia kitaip, reikia nemažai perprasti, išmokti, priprasti.

- Ar išvažiuodamas kėlėte sau kokių nors konkrečių tikslų: šokti tą ir tą, dirbti su tuo ir tuo?

- Mano noras buvo pabandyti ką nors, ko tuo metu Lietuvoje dar nebuvo. Pavyzdžiui, G.Balanchine'o choreografiją. Be to, pasižiūrėti, kaip gyvuoja šokis ir baleto menas kitoje šalyje. Lietuvoje per tą laiką daug kas keitėsi, Vilniaus teatro repertuare atsirado ir G.Balanchine'as. Esu laimingas, nes man teko padirbėti ne su vienu įdomiu žmogumi, kuris tiesiogiai matė, kaip kuria G.Balanchine'as, ir dirbo drauge.

- Ir kokia tai technika?

- Tiesiog yra greitis ir, sakyčiau, gal kiek mechaniškai atliekami tie judesiai. G.Balanchine'o žinovai tvirtina, kad viskas po truputį keičiasi, nes prieš 20-30 metų jo stilius buvo kiek kitoks nei dabar. Keičiasi kaip ir viskas gyvenime.

- Kaip Amerikos trupės sudaro repertuarą?

- Žiūrima, kad būtų balansas tarp klasikos ir visų kitų baleto stilių. Žinoma, klasikos spektakliai kainuoja brangiau: dekoracijos, kostiumai ir t.t. Viskas gula ant rėmėjų pečių. Manau, sudėtinga ekonominė padėtis turės įtakos repertuarui.

- Vieni šokėjai labai mėgsta kalbėti šiuo klausimu, kiti griežtai atsisako. Tai traumos. Kokia čia jūsų patirtis?

- Mūsų profesija tokia, kad vargu ar kas iš profesionalų galėjo išvengti traumų. Jeigu tokių yra, jie patys laimingiausi žmonės. Deja, be traumų neapsieinama, vieniems tenka daugiau, kitiems mažiau. Žinoma, visada reikia stengtis jų išvengti.

- O jūs - laimingasis?

- Gana laimingas. Bet pasitaikė, tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje. Kūnas yra kūnas - reikalauja, kad jį pailsintum, bet ne visada tai įmanoma ir tada atsitinka kokių nors bėdų.

- Ar čia gandas, ar tikras dalykas, kad sykį Vilniuje šokote praskelta galva?

- Tada buvome grįžę į Lietuvą, važiavau iš Klaipėdos į Vilnių šokti Romeo. Pakliuvome į avariją, ir stiklai supjaustė man kaktą. Galva nebuvo praskelta. Ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai. Kai paskui dienos šviesoje pamatėme automobilį, kilo klausimas, kaip juo važiavusieji galėjo likti gyvi. Vertėmės porą kartų.

- Kada vėl pamatysime jus šokantį Lietuvoje?

- Negaliu atsakyti. Galbūt sulauksiu kvietimų.

- Kelsite kokių nors ypatingų reikalavimų?

- Nesu ta persona, kuri keltų, nors gal kartais reikėtų. Esu visiškai atsidavęs šiam menui. Man malonu susitikti su savo publika.

- Kodėl rinkotės šį kelią?

- Ačiū mamai. Turėjo ji tokią svajonę - šokti, bet dėl tam tikrų aplinkybių neįgyvendino. Tačiau noras vis tiek ruseno. Į tą reikalą įpuoliau ir svajonę išpildžiau aš.

- Sklandžiai?

- Gana nuosekliai.

- Kaip tikras užsispyręs žemaitis?

- Tai gal ne užsispyrimas, o charakterio tvirtumas. Žmona irgi žemaitė - žinau, ką tai reiškia. Čia ne vien žemaičių savybė, bet juos kažkodėl dėl to išskiria.

- Gimėte ypatingą dieną - vasario 29-ąją.

- Gimtadienis pasitaiko taip retai, kad pastarąjį kartą apie jį iš viso pamiršau.

- Ar turite šokėjo idealą?

- Kai pradėjau karjerą, mane įkvėpdavo Farukas Ruzimatovas, Marijos teatro šokėjas, žiūrėdavau jo įrašus, paskui pamačiau šokantį Vilniaus teatro scenoje: jis buvo puikios formos, didžiulį įspūdį darė tas kūno linijų ilgumas, "ištemptumas". Didžiausias mano ir turbūt daugelio šokėjų idealas - Michailas Baryšnikovas. Nepaprastas menininkas! Teko jį pamatyti, buvo apsilankęs mūsų trupės repeticijoje Bostone, tiesiog atėjo į salę, atsisėdo ir stebėjo. Tąkart jo laukė kamerinis vakaras, deja, jame nedalyvavau, nes irgi turėjau šokti.

- Ar daug svajonių liko neįgyvendintų?

- Net jei ir liko, nėra jokios graužaties. Visada įmanoma tvirtinti, kad galėjo būti geriau, daugiau, tačiau savo karjerą laikau visaverte.

- Renkate recenzijas, fiksuojate pagyras?

- Rinkome medžiagą apie save Lietuvoje, nes prieš išvykstant jos reikėjo pateikti kuo daugiau. Paskui nebe. Man maloniausia, kai po spektaklio susitinki su žiūrovu, visų smagiausia, jeigu tai nutinka netyčia, ir jis išsako, ką jautė žiūrėdamas šokį. Tai didžiausia padėka.

- Lietuvoje sulaukdavote puikių įvertinimų. Pavyzdžiui, baleto kritikas Helmutas Šabasevičius apie jūsų Bazilį rašė: "artistiniai sugebėjimai ir vyriška, santūri ir drauge virtuoziška šokio maniera", "šokėjiška elegancija, uždeganti energija ir tobulos plastinės formos".

- Negaliu komentuoti, žiūrint iš šalies matyti geriau.

- O ką apie jūsų techniką ir artistiškumą sako žmona? Giria ar pataria: štai čia dar reikėtų tobulinti?

- Kai galime, padedame vienas kitam. Kai tenka kartu šokti, abudu stengiamės pasiekti geriausią rezultatą. O kritikuoti? Nekritikuojame, nes mes žinome, kaip tai nelengva. Kas nėra ragavęs šios duonos, gali sau leisti "lengva ranka" kritikuoti. Bet kokį darbą dirbant, jei jį išmanai, jei pats esi savo kailiu išbandęs, visada mažiau kritikuosi. Aš taip manau, gal klystu.

- Kaip reaguojate į neišmanėlišką, piktą kritiką?

- Šypsausi sau viduje.

- Turite laisvalaikio pomėgių?

- Dabar mes pradedame dėstytojauti. Po truputį dėstėme ir anksčiau, o šiemet FBP trupėje kartą per savaitę vedu pamoką šokėjams vyrams. Dar keletas pamokų vyksta prie trupės veikiančioje šokio mokykloje, beje, joje mokytis pradėjo ir mūsų dukra Izabelė. Krūvis nemažas. Norint ką nuveikti, reikia daugybės laiko, taigi laisvalaikiui - tik atostogos. Mes mėgstame keliauti. Jei tik yra galimybė, tą ir darome. O šalis didelė ir labai įvairi, yra kur nuvykti, ko pamatyti.

- Kaip savo kailiu patyrėte krizę Amerikoje?

- Jautėme įtampą, kai buvo svarstomos FBP trupės išlikimo galimybės. Mūsų meno vadovas serbas Mihailo Djuričius įtikino rėmėjus, kad galima dar pasispausti, pataupyti, bet trupės nepaleisti, sezono neatšaukti, nenutraukti. Ir pavyko - viskas gyvuoja. Pasiduoti - lengviausias kelias. Sunkumai labai sutelkė trupę. Man patinka dirbti su M.Djuričiumi, nes jis nevaržo kūrybinės laisvės, labai palaiko individualią artisto raišką ir apskritai yra kūrybingas žmogus. Buvo nerimo dėl ateities, mes irgi baiminomės, paskui nusiraminom: jei kas ir atsitiks, juk vis tiek toliau gyvensim, kvėpuosim, ką nors veiksim. Netekti darbo trupėje nėra baisiausias dalykas, ne tai gyvenime svarbiausia.

- Bepigu jums taip kalbėti, galbūt jau susikūrėte tvirtą materialinį pagrindą.

- Niekas nėra susikūręs tvirto pagrindo - viskas iliuzija. Tvirtas pagrindas yra tada, kai šalia tavęs mylimi žmonės. Štai čia tikras pagrindas, visa kita laikina. Reikia džiaugtis gyvenimu, ir tiek, reikia mokėti atsipalaiduoti, tada viskas bus lengviau, visada.


Mindaugas Baužys gimė 1972 m. vasario 29 d. Ylakiuose (Skuodo r.). 1990 m. baigė Vilniaus baleto mokyklą. 1990-2001 m. - Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas. 1993 m. tapo IV tarptautinio baleto konkurso Niujorke diplomantu. 2001 m. buvo pakviestas į Arlingtono (JAV) baleto trupę kaip pagrindinis solistas, 2004 m. perėjo į Bostono baleto trupę, nuo 2008 m. "Festival Ballet Providence" trupės šokėjas. 1997 m. apdovanotas Jurgio Žalkausko, 1999 m. - Baltijos Asamblėjos meno premija. Pelnė Šv. Kristoforo prizą (Metų baleto solistas). 2001 m. apdovanotas LDK Gedimino ordinu (Riterio kryžius).

1998 m. buvo pakviestas dalyvauti M.Pliseckajos ir P.Cardino mados ir šokio iškilminguose koncertuose Maskvoje ir Sankt Peterburge, 2000 m. šoko V.Vasiljevo jubiliejiniame vakare Maskvos didžiajame teatre.

JAV dirbo su įvairiais choreografais: P.Mejia, V.Caniparoli, J.Elo, H.Pickett, P.Martinsu, V.Plotnikovu, J.Kudelka, L.Childs, M.Morisu ir kt. Arlingtone sukūrė vaidmenis baletuose: "Apollo", "Allegro Brillante", "Divertimento No.15", "Romeo ir Džuljeta", "Metų laikai", "Sarasatė", "Šopeniana", "Carmen", "Spragtukas". Bostone šoko spektakliuose: "Gulbių ežeras", "Spragtukas" (M.Nissineno choreografija), "Užsispyrėlės sutramdymas" (J.Cranko choreogr.), "Pelenė" (J.Kudelkos choreogr.), "Divertimento No.15", "Serenada" (G.Balanchine'o choreogr.), "Carmen" (J.Elo choreogr.), "Raimondos" III veiksmas (M.Petipa choreogr.), "Les Noces" (B.Nijinskos choreogr.), "Miegančioji gražuolė", "Dama su kamelijomis" (V.Caniparoli choreogr.).

Žmona Vilija Putriūtė (Vilia Putrius), Vilniaus baleto mokyklos auklėtinė, nuo 2001 m. dirba Amerikoje. FBS trupėje ji šoks jau ketvirtą sezoną.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"