TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

M.Bičiūnienė: tapyba atvėrė pasaulį

2009 08 10 0:00
M.Bičiūnienė prie V.Ciplijausko tapyto jos portreto.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

"Aš ir pasikalbu su tuo paveikslu. Tarytum visą pasaulį tada matau, visą jo grožį. Tokios geros mintys gulas. Visas bėdas užmirštu, viską", - yra sakiusi viena garsiausių Lietuvos liaudies tapytojų Monika Bičiūnienė.

Kai ji, įžengusi į šeštą dešimtį, pradėjo tapyti, spaudoje buvo palyginta su Žemaite. Žurnalistų klausiama apie ateities planus dailininkė pažadėdavo: "Tai da aš jums, mielieji, daug ką nutapysiu." Ir iš tiesų nutapė labai daug. "Darbų - lavina", - sako sūnus profesionalus dailininkas Rimas Bičiūnas. Šiuo metu keli didžiuliai jos paveikslai, parinkti iš esančiųjų sūnaus dirbtuvėje, rodomi Vilniuje, Radvilų rūmuose, veikiančioje liaudies meno parodoje.

Stipri asmenybė.

Šimtuosius einanti M.Bičiūnienė dar prieš porą metų piešė. Tapyti jau nepatarė artimieji - kad pasaugotų sveikatą. "99-eri - tikrai fantastiškas amžius, - sutinka R.Bičiūnas. - Beje, gydytojai mėgo mamą ir globojo. Ir ji mėgo su jais bendrauti, vieną kitą yra nutapiusi, pavyzdžiui, Stasę Mičelytę."

Tapyti M.Bičiūnienė pradėjo gyvendama Pandėlyje (Rokiškio r.), nusižiūrėjusi į sūnų Rimą, tuomet M.K.Čiurlionio meno mokyklos moksleivį - buvo įsitikinusi, kad jai pavyks "ne blogiau".

"Dėstytojai pamatė mano atsivežtus mamos darbus ir labai palankiai įvertino: Vincas Kisarauskas, Birutė Žilytė, Vytautas Ciplijauskas, Antanas Garbauskas, - pasakoja sūnus. - Visi tvirtino, kad ji - labai įdomi tapytoja, skatino mane raginti, kad dirbtų: "Rimai, vežk mamai dažų". Apie ją parašė "Kultūros barai", kita spauda, kuriai tada rūpėjo mūsų meno lietuviškumas. Taigi aš buvau dar studentas, o ji jau garsi. Taip, jai patiko, kaip aš derinu spalvas, bet iš manęs kažin ar mokėsi, ji turi įgimtą spalvų derinimo talentą - duotą iš aukščiau. Iškart matyti, kad koloristė - yra pustonių įvairovė. Yra ir potėpio aistra. Liaudies menininkai paprastai labai vertina siužetą, svarbus jis ir mamos darbuose, tačiau spalva jai niekada nebuvo antraeilis dalykas. Man įdomiausi tie tapytojai, kurių "didelė" spalvinė klausa. Kartais pasitardavom. Mama klausdavo: kaip tau šis darbas? Sakydavau, kad jau užbaigtas, ji sutikdavo, bet paskui vis tiek prie jo dar dirbdavo, dirbdavo, dirbdavo. Prisodrindavo, kaip pati sakydavo, primargindavo. Kartais man parodydavo, kad savo darbą pernelyg užjuodinau ar panašiai. Sykį Jonas Čeponis, niekaip negalėjęs užbaigti tapomo peizažo, paklausė: "O kaip tau, Monika, atrodo?" Ji pasakė keletą sakinių apstulbindama profesionalų dailininką. Paprastais žodžiais išsakė esmę, ką menotyrininkai dėstytų ilgai, sudėtingai ir ne visada taikliai. J.Čeponis sutiko su visomis jos pastabomis. Va tau ir liaudies menininkė! Ji mėgo kartoti: jūs, profesionalai, darykit savo, o aš darysiu kaip man atrodo. Stipri asmenybė."

Reikia rodyti pasauliui

"Viską daugiausia semiu iš kaimo. Man kaimo praeitis, tas grožis jo buvęs - vis akyse. Viską prisimenu, iš naujo viską išgyvenu", -kalbėjo M.Bičiūnienė apie savo darbus. "Paveikslais ji man daug papasakojo apie senojo kaimo buitį, senuosius papročius, - prisipažįsta R.Bičiūnas. - Atsikraustymas į Vilnių ir gyvenimas mieste, aišku, turėjo įtakos. Liaudies žmogus visada atsispiria nuo aplinkos ir įspūdžio. Taip paveiksluose atsirado Kaziuko turgus, cirkas, Lazdynai, kur ilgą laiką gyvenom. Aplinka formavo ir Niko Pirosmanį, ir kitus primityvistus. Niekas neskaičiavo darbų - jie griuvo kaip lavina. Skiautė popieriaus, kartoniukas: kai žmogus pilnas idėjų ir entuziazmo, tinka viskas, kas po ranka pasitaiko. Tiesa, visada stengiausi jai parūpinti geresnių medžiagų. Pavyzdžiui, Jadvyga Nalivaikienė tapė ant klijuotės, šiandien reikia restauruoti. Kas iš mamos darbų ne muziejuose, ne išdovanota, yra mano dirbtuvėje. Šimtai piešinių sudėti į aplankus. Ji - tikrai neeilinė liaudies dailės figūra. Mamos paveikslų turi muziejai: Lietuvos dailės, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės, Rokiškio krašto, taip pat Lietuvos tautodailininkų sąjunga. Kai kurie puikūs darbai šiandien nežinia kur. Būdavo, koks nors kolūkis rengia plenerą, autoriai palieka ten savo darbų, paprastai geriausiai pavykusius. O kur jie dabar? Gerai, kad pas žmones, kuriems patinka, kurie supranta ir kurie saugos. O būna, kad paveikslai per neišmanėlius nukenčia ar pražūva. Mamai artimiausias gimtasis Rokiškio kraštas. Rokiškio muziejininkai iškart susidomėjo jos darbais, kai tik ji pradėjo tapyti. Galbūt rokiškėnai rodys iniciatyvą įrengti nuolatinę M.Bičiūnienės ekspoziciją. Būtų labai įdomu, šalia - kitas liaudies talentas, medžio drožėjas Lionginas Šepka. Jie vienas kitą pažinojo, gyveno tame pačiame Pandėlyje."

"Mėgstame pabrėžti, kad turime įdomią liaudies tapybą, - sako R.Bičiūnas. - Iš tiesų, nei latviai, nei estai tokios neturi. Tai kodėl neįsteigiame primityviojo meno muziejaus? Nebūtinai Vilniuje. Ir tai nebūtų sudėtinga - kelios ekspozicijų salės ir saugykla. Kad ir Kernavėje, kur dideli turistų srautai ir neišnaudotos visos galimybės juos sudominti. Autoriai dar patys pridovanotų darbų tokiam centrui. Dažnai girdžiu: oi, reikia rodyti pasauliui mūsų meną. Tai organizuokit tą parodymą! Anksčiau M.Bičiūnienės paveikslai nemažai keliavo po pasaulį. Sovietiniais metais Maskvoje mama buvo gana gerai žinoma figūra. Nes ten buvo žurnalistų, kurie žavėjosi mūsų liaudies menu ir jį propagavo, rašė apie Stanislovą Riaubą, J.Nalivaikienę, M.Bičiūnienę ir kitus. Laikas jau būtų vėl vežioti, plačiau rodyti mūsų meną. Trūksta noro." 


M.Bičiūnienė gimė 1910 m. balandžio 28 d. Baublių kaime (Rokiškio apskrityje, Panemunio valsčiuje). Nuo 1969-ųjų gyvena Vilniuje. Pirmą personalinę tapybos parodą surengė 1960 m. Rokiškyje. Nutapė per du tūkstančius paveikslų, kurie buvo rodyti liaudies meno parodose Lietuvoje ir užsienyje. Jos kūrinių saugoma Lietuvos muziejuose ir privačiuose rinkiniuose įvairiose šalyse. 1984 m. du M.Bičiūnienės paveikslai pristatyti Belgrade išleistoje Pasaulinio naiviojo meno enciklopedijoje. 2004 metais Lietuvos tautodailininkų sąjunga išleido albumą "Monika Bičiūnienė". Įžanginiame jo straipsnyje menotyrininkė Marija Kuodienė rašė: "Kūrybinė aistra, atvirumas, primityvi, paprasta ir spontaniška, gyva ir veržli meninė kalba sieja M.Bičiūnienę tiek su savo krašto, tiek su pasaulio primityvaus meno atstovais."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"