TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

M.Burgessas prieš pedofilus

2010 02 25 0:00
Rašytojas, kuriam pavyko prikaustyti įvairių pasaulio šalių paauglių dėmesį.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

"Pedofilai labai gudrūs. Pedofilai charizmatiški. Dažniausiai jie išsisuka. Pamatysite, kad šiuo metu Lietuvoje tiriama pedofilijos byla yra tik ledkalnio viršūnėlė ir joks ne išimtinis, retas atvejis", - dėstė britų rašytojas Melvinas Burgessas, Vilniaus knygų mugės svečias.

"Kas nors iš jūsų turėtų parašyti knygą apie Kauno įvykius, - paragino jis. - Beje, tai puikus filmo scenarijus."

Didžiulius būrius skaitytojų (dauguma jų - moksleiviai) į susitikimus sostinėje ir Kaune pritraukęs M.Burgessas pristatė dvi naujas į lietuvių kalbą išverstas savo knygas: "Saros veidas" ir "Nikas Deinas" (leidykla "Alma littera"). Pastarasis romanas parašytas remiantis Mančesterio pedofilijos byla. Skaitytojai jau įprato, kad socialinio realisto M.Burgesso knygos šokiruoja, gniaužia kvapą, laužo tabu. Seksas, narkotikai - Didžiojoje Britanijoje vilnijo ne viena polemikos banga: ar galima taip rašyti. O skaitytojai M.Burgessą graibstė. Jo "Heroinas", išverstas į beveik tris dešimtis kalbų, tebėra viena skaitomiausių paauglių knygų Europoje ir Amerikoje (Lietuvoje išleistos net septynios šio romano laidos). "Nikas Deinas" vėl suglumino. Ši knyga "intoksikuoja", prisipažino vienas skaitytojas internete. Autoriui būtų galima prikišti pigaus populiarumo vaikymąsi, sensacingų temų eskalavimą, tačiau ir šis jo kūrinys - tiesiog gera literatūra.

Rašytojas neslepia, kad pats yra vartojęs narkotikus, tačiau "gana protingai": jokių švirkščiamų nei uostomų kvaišalų. Jo personažai vieni išgalvoti, kiti turi prototipus. "Rašydamas įsivaizduoju, kad tas paauglys, kuris skaitys knygą, esu aš", - sakė M.Burgessas.

55 metų britas Lietuvoje viešėjo antrą kartą. "Kaip ir prieš penkerius metus, čia gražu ir šalta, - juokėsi jis. - Atskridau tiesiai iš Indijos, todėl ir atrodo šalta. Gana varginanti, bet įdomi kelionė, dvi absoliučiai skirtingos valstybės."

"Apie šią viešnagę parašysiu savo tinklaraštyje", - pažadėjo M.Burgessas. Draugams Lietuvą jis pristato kaip šalį, kurios sostinėje stovi vienintelis pasaulyje paminklas Frankui Zappai. O šie užsiprašė jo nuotraukų. "Taigi esu įpareigotas aplankyti F.Zappą, mielai tą padarysiu, aš jo gerbėjas."

Pakviestas dar kartą atvykti į Vilniaus knygų mugę, M.Burgessas nesakė: "Taigi jau buvau!" Sutiko, nes "būtų tiesiog kvaila atsisakyti tokios kelionės. Gal ir ne per daugiausiai galiu pamatyti, bet man svarbiausia bendrauti su žmonėmis, su savo skaitytojais. Jaučiu, kad lietuviai mano kūrybą mėgsta gal net labiau nei kitų šalių atstovai. Skaitytojų laiškų iš Lietuvos sulaukiu bene daugiausia, nors mano knygos gerai perkamos ir Prancūzijoje, ir Vokietijoje, ir kitur."

- Gal pagal tuos laiškus galima apibūdinti jaunąjį Lietuvos skaitytoją?

- Turbūt galima. Dažniausiai rašo merginos. Sakyčiau, jos labai radikalios, neretai besąlygiškai palaiko tam tikras mano kūrybos idėjas, kalba apie dalykus, apie kuriuos ne visi ryžtųsi prabilti arba prabiltų visai kitaip. Paprastai skaitytojai man rašo, kad vienas ar kitas veikėjas - jo atspindys, o lietuviai labiau aptaria pačią knygą, kūrinį kaip visumą.

- Jie tikisi jūsų atsakymo.

- Stengiuosi atsakyti visiems - elektroniniu paštu ir socialiniuose tinkluose. Ne visada pavyksta, nes laiškų prieina krūvos.

- Ar "Nikas Deinas", pernai pasirodęs Didžiojoje Britanijoje, sukėlė išskirtinę reakciją?

- Reakcija tikrai neįprasta. Anksčiau dėl mano kūrybos susikirsdavo du priešingi požiūriai. Konservatyvusis: jaunimą reikia saugoti nuo neigiamų įtakų, todėl tokios knygos, kaip "Heroinas" ar "Darant tai", gali būti žalingos. Ir kitas: jaunimui reikia kalbėti apie viską, tiesiog supažindinti su gyvenimo įvairove ir leisti patiems rinktis.

Dėl "Niko Deino" visai kitaip. Abu šie požiūriai lyg ir nebegaliojo. Buvo sunku iš anksto nuspėti, kam knyga patiks, kam ne. Žmonės apie smurtą ir lytinį išnaudojimą vaikų ugdymo ir globos įstaigose žino labai mažai arba visai nežino. Viename interneto puslapyje aptikau komentarą: "Ką tik perskaičiau naują M.Burgesso romaną. Reikia eiti praustis". Šalia - kitas: "Jokia knyga nebuvo manęs taip sukrėtusi." Viena aišku, skaityti apie tokius dalykus itin nejauku. Apie tai nebuvo kalbama, o dabar taip giliai užgriebta.

- Ar Didžiojoje Britanijoje iškeliama daug baudžiamųjų bylų dėl pedofilijos? Lietuvoje kaip tik nagrinėjamas vienas toks atvejis...

- Žinau! Nepaprasta istorija! Kas nors turėtų parašyti apie tai romaną ar scenarijų. Pas mus tokių bylų tikrai daug, vieną jų ir aprašiau. Per pastaruosius penkiolika metų vienas po kito į viešumą kilo vaikų tvirkinimo įvairiose ugdymo įstaigose atvejai. Iš pradžių atrodė, kad pirmosios bylos - išimtys. Greitai paaiškėjo, kad tai panašu į epidemiją. Kur yra pažeidžiamų, menkai apsaugotų vaikų, ten visada atsiras grobuonių, kurie bandys jais pasinaudoti. Todėl reikia apie tai kalbėti. Kodėl tai nesiliauja, argi niekas nemėgino tų grobuonių sutramdyti? Tarkime, kai mokykloje paaiškėdavo, kad mokytojas tvirkina vaiką, niekas neskubėdavo jo duoti į teismą, netgi nepranešdavo teisėsaugai. Įstaiga saugodavo savo reputaciją, o tėvai irgi nenorėdavo, kad viskas iškiltų į viešumą - vaikas būtų tarsi "pažymėtas". Visiems gėda. Taigi - tyla. Pedofilas tiesiog būdavo perkeliamas į kitą mokyklą ir toliau skriausdavo dešimtis ar net šimtus vaikų. Pedofilas yra labai gudrus, jis niekada nesirinks aukos iš stabilios, darnios šeimos, bet nusižiūrės silpną, kuo nors nepritapusį, laikomą sunkiu, turintį problemų šeimoje. Kitaip sakant, kai toks pasiskųs, nelabai kas juo tikės.

- Iš kur žinote apie Kauno pedofilijos bylą?

- Sužinojau atvykęs, daug apie ją klausinėjau. Ir ši byla daug kuo tipinė: teisėsaugos neveiksnumas, grobuonies apsauga, aukos bejėgiškumas. Neįprasta tik tai, kad aukos tėvas pradėjo šaudyti.

- Britanijoje, tiriant tokias bylas, teisingumas triumfuoja?

- Labai ilgai niekas nieko nedarydavo. Tik praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio viduryje policija pradėjo tokius atvejus tirti. Neretai patys policininkai būna su tuo susiję. Dažniausiai tai senų laikų bylos, nes nukentėjusieji ryžtasi prašnekti po dešimtmečio ar kelių, jeigu iš viso ryžtasi. Daugeliui grobuonių pavyksta išsprūsti, išsisukti. Labai daug pedofilų yra žinomi, visuomenės gerbiami žmonės. Beje, labai charizmatiški. Teisėjai tiesiog nepatikėdavo, kad jie būtų galėję taip elgtis. Ne vienam tvirkintojui, iškėlus bylą, būdavo jau gerokai per septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt, į teismo sales juos įstumdavo invalido vežimėliuose, ir jie nebūdavo nuteisiami.

- Romane "Nikas Deinas" itin ryškios smurto ir prievartos scenos. Ar tai ne asmeninė patirtis?

- Ačiū Dievui, savo gyvenime nesu patyręs smurto. Ši knyga remiasi konkrečia rezonansine Mančesterio byla. Susitikau su jos tyrėju, jo padedamas susisiekiau su aukomis. Visi "smurtingi" epizodai neišgalvoti, parašyti remiantis autentiškais pasakojimais. Nuo savęs nepridėjau nieko, išskyrus vieną sceną, kur Džonsas nužudo Stelą. Ją pasiskolinau iš Charleso Dickenso "Oliverio Tvisto nuotykių".

Tiesa, kad prievarta gimdo prievartą. Dauguma Britanijos garsių praeities nusikaltėlių yra "praėję" vaikų namus ar kitas globos įstaigas, patyrę smurtą ir prievartą.

- Ar jūsų šaltiniai perskaitė romaną?

- Kai pamačiau, kad į knygos pristatymą atėjo mano pagrindinis šaltinis, nutirpau. Ir šiaip jaudinausi, o čia dar papildomas nervas. Jei, pavyzdžiui, jis būtų atsistojęs ir pareiškęs: "Tu čia priskiedei", man būtų buvęs galas! Romaną perskaitė ir jis, ir jo draugė, mačiau, kad jiems padarė įspūdį.

- Nekilo pagundų sukurti kitokią pabaigą - vaizdingą ir kruviną kaip trileriuose, kur aukos efektingai atkeršija?

- Tai būtų per paprasta ir nelabai tikroviška. Tokio žmogaus, kaip Nikas Deinas, ateitis galėjo būti trejopa. Jis galėjo nueiti tokiais keliais kaip Džonsas (nusikaltėlių pasaulio atstovas - aut.) ar net kaip Krilas (rafinuotas prievartautojas - aut.). Taip, ir kaip Krilas, nes tas, kurį prievartavo, vėliau neretai prievartauja pats. Trečias kelias - tas, kuriuo ir pasuko Nikas. Jis pasirinko gerąjį kelią, ir tai yra labai svarbu. Kalbėdamasis su vaikystėje lytinę prievartą ilgą laiką kentusiais vyrais, pastebėjau, kad ne vienas jų - labai stipri asmenybė. Nors sąmonėje randai liko visam gyvenimui.

- Lietuvių kalba išleista jau dešimt jūsų knygų - kone pusė kūrybos. Ar mes keistuoliai rekordininkai?

- Jau dešimt?! O, geras skaičius, apvalus. Tikrai, gana netikėta ir smagu, kad tiek daug mano kūrinių išversta į kalbą, kuria kalbančių gyventojų šalyje stovi paminklas Frankui Zappai. (Juokiasi.) Kai kurių šalių leidėjai stengiasi išleisti visas mano knygas.

- Jūsų frazė: "Mes visi esame savo praeities kūriniai." Kas iš jūsų praeities lėmė, kad esate rašytojas? O gal atsitiktinumas?

- Ne atsitiktinumas. Vaikystėje buvau tikras svajoklis, gana ryškaus ir turtingo vidinio pasaulio. Labai mėgau knygas, pasakojimus, istorijas. Mokykloje tik literatūra ir sekėsi. Rašė mano tėvas: ne vien mokyklinius vadovėlius, bet pjeses ir apsakymus.

- "Saros veido" herojė siekia bet kokia kaina išgarsėti. Ar jums pažįstamas toks troškimas?

- Nemanau, kad man tai būdinga. Kai esi rašytojas, sėkmės ir sublizgėjimo mechanizmas toks: parašai knygą, kelioms dienoms atsiduri dėmesio centre, paskui viskas nuslopsta. Man toks variantas tinka ir patinka. Saros siekis išgarsėti - būdas išreikšti save, o aš rašau knygas, man tokio išgarsėjimo kaip jai nereikia.

- Jaunų žmonių siekis išgarsėti dabar toks dažnas, pastebėjote?

- Nedrįsčiau tvirtinti, kad tai visuotinė tendencija. Tas noras būdingas įvairaus amžiaus žmonėms. "Saros veidas" - labiau apie kūno įvaizdį, nes mes dabar grožį suprantame labai iškreiptai. Šiais laikais žmonės apskritai yra gražūs, bet tokie nesijaučia. Paklausinėkit aplinkinių, ar jiems patinka jų kūnas - išgirsite vien aimanas ir verkšlenimus. Top modeliai atrodo kaip ligoniai, tačiau kažkodėl jie tapatinami su grožiu.

- Ar jūsų knygos dar skatina neigiamas reakcijas, protestus? Galbūt jūsų statusas - žinomumas ir populiarumas - jau apsaugo nuo didelės kritikos?

- Ne, ne, ne. Iki šiol pasitaiko itin kritiškų vertinimų. Kaip ir anksčiau, vieniems labai patinka, ką rašau, kiti įsitikinę, jog renkuosi būtent tokias temas bandydamas pigiai pasireklamuoti. Dėl rašymo technikos dažniausiai esu giriamas.

- Gal jums padeda žmona - literatūros mokytoja?

- Mes nebegyvename kartu. Kartais ir ji pagirdavo. Mano dabartinė partnerė dirba televizijoje. Ji tikrai nevynioja į vatą - išrėžia viską. Tiesą sakant, tai, kas jai nepatiko, ir nėra išspausdinta. Jos labai gera akis.

- Jūsų vaikai jau nebe paaugliai. Kaip jie šiandien vertina jūsų knygas apie paauglius?

- Sūnui dvidešimt vieni, dukrai devyniolika. Panašaus amžiaus yra ir mano skaitytojai. Viena vertus, vaikai manimi didžiuojasi (bent jau tikiuosi) - kad esu žinomas, kad man sekasi, kita vertus, mano kūrinių temos juos dažnai glumina. Šiaip ar taip jie jas skaito ir mėgsta. Žinot, už ką esu jiems ypač dėkingas? Kad visada mane pamoko, kaip rašyti geriau.

- O kaip?

- Jie sako: gal tu pabandyk rašyti kaip, pavyzdžiui, Philipas Pullmanas?

- Pabandysite kaip Ph.Pullmanas?

- Ne, Ph.Pullmanas tegu rašo kaip Ph.Pullmanas, aš rašysiu kaip aš.

- Ar jus patį glumina tos temos: smurtas, narkotikai, seksas? Viskas sklandu ir natūralu ar vis dėlto turite įveikti tam tikrą vidinį barjerą?

- Paprastai imdamasis kokios nors temos, gerokai į ją pasigilinu, ištyrinėju. Nėra taip, kad vieną dieną nusprendžiu: "O! Rašysiu apie smurtą ar dar ką nors sensacingo." Neglumina, kadangi viskas apmąstyta, išnagrinėta ir susidėliota.

- Ką rašote dabar?

- Nauja knyga beveik baigta, netrukus agentai bandys ją pardavinėti. Aprašiau vaikus, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių iškrenta iš mokyklos. Medžiagos prisirinkau moksleivių perkėlimo centre. Visuomenė į tokius vaikus žvelgia kaip į antrarūšius, tiesiog nenori jų matyti. Betgi tarp jų pasitaiko ir tikrų didvyrių! Tarkim, mergytė mokinukė, kurios motina neįgali ar alkoholikė, atsikelia kuo anksčiausiai ir rūpinasi namais. Ant jos pečių gula didžiulė našta. Aišku, ji neparuoš pamokų, mokytoja ją bars. Iš tiesų ta mergaitė turi pateisinamą priežastį, ji yra teisi. Tokių istorijų, kai vaikai nuo mažų dienų yra priversti rūpintis kitais, savo artimaisiais, - daugybė. Mokykloje jiems nesiseka, todėl jie nurašomi į niekam tikusių kategoriją, nors iš tiesų jie gal daug labiau tikę nei bet kuris pirmūnas.

Pastaruoju metu rašiau ilgus kūrinius. Dabar savo malonumui baigiu trumpą, niūrų ir baisų - siaubo apsakymą. Galbūt ir mano leidėjai Lietuvoje susidomės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"