TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

M. Jančius išsigydė kategoriškumą

2014 06 07 6:00
Marius Jančius tikina, kad niekada nedavė kyšio. "Atsidėkodamas galiu įteikti dovanėlę, bet tokie atvejai buvo tik keli", - patikslina jis. Justino Stacevičiaus nuotrauka

„Lietuvos ryto“ televizijos informacinių laidų „Žinios“ ir „Reporteris“ vedėjas Marius Jančius nelinkęs dalyti interviu. Susitarti prireikė pusės metų. Pašnekovas kalba apie džiazuojančias TV žinių tarnybas, malonumą pranešti geras naujienas ir galimybę ginti Lietuvą ginklu.

- Objektyvumas yra siekiamybė, bet ne realybė, nes „Lietuvos ryto“ televizijos „Žinių“ ir „Reporterio“ kūrėjai yra žmonės, kurie taip pat klysta, o informacijos atranka yra subjektyvus dalykas. Paneikite arba patvirtinkite.

- Galima ilgai atsakinėti, bet aš nenoriu postringauti. Žurnalistikos mokyklose moko, kad klasikinė žinių laida – tarsi klasikinės muzikos koncertas, į kurį visi susirenka pasipuošę frakais, žinantys, kada ploti, ir t. t. Tokių žinių pavyzdį rodo BBC. Tačiau daugelis informacinių lietuviškų TV tarnybų gyvena kitaip – vietoj klasikos koncerto žiūrovams rodomas lengvesnis ar sunkesnis džiazas. Reikia skoningo artimesnio kontakto su auditorija, todėl beveik visų kanalų žinių vedėjai, išskyrus LRT televizijos „Panoramą“, džiazuoja, o tai yra gerai. Kiekvienas turi savo stilių, kiekvienas parenka savo žodžius. Man tai patinka.

Mūsų televizijų žinios tikrai neprastos, jų kūrėjai į savo darbą įdeda daug širdies. Labai didžiuojuosi savo kolektyvu.

- Sakoma, kad žurnalistui gera naujiena yra bloga naujiena, nes negatyvi informacija reiškia reitingus…

- Nesutinku. Yra labai daug pasenusių klišių. Šis teiginys – viena jų. Žmonės mėgsta ne vien blogas naujienas – jiems įdomūs ir kiti dalykai, ypač mieli gyvūnai. Su jais susijusi informacija populiaresnė už bet kokį kriminalą. Auditorija domisi ir puikiais, optimistiškais žiniasklaidos herojais. Jie kelia daug simpatijų. Be to, klausytojams, žiūrovams ir skaitytojams įdomios istorijos apie asmenybes, įdėjusias pastangų ir išlipusias iš duobės.

Neįsivaizduojate, kaip malonu pranešti geras naujienas. Kažkodėl vyrauja nuomonė, kad žurnalistai – skandalistai, sukuriantys konfliktus ten, kur jų nėra. Netiesa.

- Tiesioginiame eteryje patiriate streso?

- Jo visada yra. Jeigu laidos struktūra visiškai aiški iki eterio likus dvidešimčiai minučių ir nereikia verstis per galvą, lauk netikėtumų: lūš sufleris arba kas nors pasikeis transliacijos metu.

Sunku paaiškinti, kas yra tiesioginio eterio stresas. Sunku jį su kuo nors lyginti. Jei neklystu, BBC portale buvo paskelbtos daugiausia streso keliančios profesijos. Žinių vedėjai ir reporteriai sąraše netoli astronautų. „Žiniukai“ dirba tikrai daug, jų darbas reikalauja žaibiškos orientacijos.

Man malonus darbo stresas, ypač rinkimų naktimis, kai yra intriga ir daug pašnekovų, kai gali su jais diskutuoti žiūrėdamas į akis.

- „Žinias“ vedate šešiolika metų: trylika dirbote BTV, o 2011 metais perėjote į „Lietuvos ryto“ televiziją. Nejaučiate dirbantis Sizifo darbą?

- Nejaučiu. (Mąsto.) Man labai patinka mano darbas, nes jis neleidžia sustabarėti. Svarbiausia, kad dirbant būtų smagu, o su mūsiške komanda linksma ir darbe, ir po jo – pradedant plaukimu baidarėmis ir baigiant pasivaikščiojimu Vilniaus stogais.

- Jums, rimtam „Žinių“ veidui, prodiuseriai kada nors siūlė pereiti į pramoginį žanrą?

- (Mąsto.) Nesiūlė. Tiesą sakant, aš ir nesiveržiu į pramogas. Tiesa, man patinka vesti renginius. Vilniaus kardiochirurgai paprašė vesti vieną vakarėlį. Žinomi, visame pasaulyje nusipelnę žmonės, Vilniaus universiteto teatro salė, televizijos kameros ir t. t. Mano uždavinys buvo sukurti šiltą renginį. Jiems patiko, man – taip pat.

Marius Jančius pabrėžia, kad žinių vedėjai ir reporteriai sąraše tarp daugiausiai streso keliančių profesijų - netoli astronautų. „Žiniukai“ dirba tikrai daug, jų darbas reikalauja žaibiškos orientacijos. / Renato Neverbicko nuotrauka

- Ar klysčiau sakydamas, kad komercinėje televizijoje daug tuštybės?

- Nenoriu nei smerkti, nei ginti. Kiekvienas žiūrovas turi savo galvą ir širdį. Miesto jaunimas išjuokia ir nuvertina LRT televizijos konkursą „Duokim garo!“, kuriame skamba liaudies muzika. Bet kartą junginėdamos kanalus mano dukros Vilnė ir Smiltė pamatė šį projektą. Nuo tada joms tai – geriausia laida. Žiūrėdamas ją gali pašokti, išgirsti naujų žodžių, aptarti kostiumus ir instrumentus. Labai smagu. Nepatinka – nežiūrėkite, bet nemenkinkite žmonių, kurie dalyvauja šiame šou arba jį žiūri.

- Skirtingai nei daugelis, nesate kategoriškas.

- Nesu. Kategoriškumas – vienas didžiausių žmogaus priešų. Ši savybė niekada niekam nepadėjo. Aišku, gali būti kategoriškas, kai gini pamatines savo vertybes. Bet net ir tokiu atveju reikalinga diskusija. Kai buvau jaunesnis, pasižymėjau kategoriškumu. Nuo to išgydo amžius.

- Ar mažoje šalyje, kurioje žaidžiama pagal rinkos ekonomikos taisykles, gali egzistuoti nepriklausoma, nešališka ir manipuliacijomis neužsiimanti žiniasklaida?

- (Mąsto.) Nesileisiu į ilgas diskusijas. Pasakysiu taip: nereikia nuvertinti klausytojų, žiūrovų ir skaitytojų. Jie atsirenka ir padaro savo išvadas.

Mes galime rinktis žiniasklaidos priemones, nes jų nemažai. Tuo tarpu tai, ką daro Rusijos kanalai, yra net ne propaganda. Tai – įžūlus melas. Rusiška žiniasklaida savo vartotojams kibirais pila „samagoną“. Kremlius vis labiau akcentuoja rusų išskirtinumą. Jie esą turi tai, ko niekada neturės amerikiečiai, – ypatingą sielą. Kas tai yra? Kalbame apie labai pavojingus dalykus, nes tokios ideologijos pumpuojama visuomenė nesusivokdama gali padaryti baisių dalykų. Kai žmonės susivoks, prasidės pagirios.

- Papasakokite apie pirmąjį savarankiškai nudirbtą darbą.

- Vaikystėje sodo kaimynui surenčiau tvorą iš akmenų. Kroviau, kroviau juos, nusidaužiau pirštus… Nesitarėme dėl atlyginimo, bet gavau tris rublius.

Prieš abitūros egzaminus dirbau prekybos agentu. Labai sunkus darbas. Pardavinėjau biuro baldus. Mėnesio alga buvo šimtas litų neskaičiuojant komisinių. Jau antrą mėnesį atlyginimas pakilo iki poros šimtų litų. Išėjau iš šio darbo, nes nuolat iškildavo vadinamųjų atkatų klausimas. Tiek respektabiliame banke, tiek užsienio firmos atstovybėje, tiek lietuviško kapitalo įmonėje sprendimus priimantis žmogus ne visai tiesiai, dviprasmiškai užsimindavo, kad baldų pasirinkimas didelis, todėl iš sandorio jis tikisi asmeninės naudos. Man nesiversdavo liežuvis siūlyti kyšį. Matyt, buvau prastas pardavėjas.

- Esate davęs kyšį?

- Ne. Atsidėkodamas galiu įteikti dovanėlę, bet tokie atvejai buvo tik keli. Nuoširdus padėkos ženklas, ir tiek. Radikalus politikas pasakytų, kad kalbu apie kyšininkavimo skatinimą, tačiau aš neįžvelgiu čia nieko blogo. Blogai, kai močiutės kur nors atvažiuoja į ligoninės palatą ir atiduoda daktarams paskutinius pinigus.

- Su žmona Gintare auginate penkiametę Vilnę ir dvejų Smiltę. Bus daugiau vaikų?

- Bus tiek, kiek duos Dievas. Atžalos suteikia labai daug džiaugsmo. Kodėl gi neturėti jų daugiau? Tiesa, su vaikais nelengva – jiems reikia laiko ir noro. Niekada negali atsipalaiduoti. Aišku, jei turėtume daugiau atžalų, liktų mažiau laiko sau. Nesumažėtų ir atsakomybė. Bet kalk geležį, kol karšta. (Juokiasi.)

- Turite auksaspalvę retriverę Hermę. Ji teikia vien džiaugsmą?

- Tikrai taip. Hermė – gera šeimos draugė. Ji – vienas geriausiai išauklėtų Lietuvos šunų. (Juokiasi.) Įdėta labai daug darbo ją dresuojant. Iš jos nesulauksi jokių akibrokštų – iš vaikų Hermė niekada neatima šokolado, ji su visais nori žaisti.

- 2010-aisiais jūsų iniciatyva pasirodė partizanų dainų albumas „Už Laisvę, Tėvynę ir Tave“. Eitumėte Lietuvos ginti ginklu?

- Dažniausiai pažadus lengvai dalija tie, kurie nenori jų tesėti. Per keliolika metų nėra buvę atvejo, kad aš ko nors nepadaryčiau ar padaryčiau ne laiku. Užuot mušęsis į krūtinę, pasakysiu štai ką: aš – pareigos žmogus. Daryčiau tai, ką reikėtų daryti, ir vadovaučiausi sąžine. Manau, kad ginčiau Lietuvą, bet nenoriu tuo spekuliuoti.

- Marius Jančius pasakoja draugams nešvankius anekdotus?

- Pasakoju visokius anekdotus. (Juokiasi.) Juk tai – anekdotai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"