TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

M. Leknickas: „Rašytojas turi rašyti. Ir nesubanalėti“

2014 12 13 6:00
Mantvydas Leknickas kasdien skiria laiko rašymui, bet skaitytoją pasiekia tik maža dalis jo eilių. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Mantvydas Leknickas, išleidęs savo poezijos knygą „Kniedytos mintys“, visą tiražą pardavė vos per savaitę. Pažadėjęs pirmiesiems skaitytojams knygoje įrašyti eilėraštį ranka, jis nesitikėjo, kad tai reikės daryti ir po pakartotinio leidimo.

M. Leknicko gerbėjos – moterys, tarp jų jis fenomenaliai populiarus. Politikos mokslų absolventas, dirbantis reklamos agentūroje, savęs menininku nelaiko, mat šis žodis jam – banalus. Kasdien laikinosios sostinės kavinėse rašantis vaikinas sako, kad paprasti jo žodžių junginiai geriausiai atskleidžia sudėtingas emocijas.

Rašančiojo darbas

- Sėkmė tave užklupo per pusę metų. O juk poezija šiais laikais nėra populiarus žanras...

- Pats savęs klausiu, kaip tai nutiko? Gal žmones sužavi mano atvirumas, tekstus nesunku interpretuoti, pritaikyti sau. Nebuvau didelis poezijos mėgėjas. Mokykloje analizuoti eilėraščius man atrodė keista – juk ten arba nėra nieko užšifruota, arba yra, bet mes niekada neišaiškinsime, kas. Mokoma ne pajausti emociją, o suprasti poeziją techniškai, ir ji netenka savo paslapties.

Daugiausia skaitau užsienio autorius, kaip ir aš – nežinomus. Patinka Charlesas Bukowskis, kuris nerimuoja. Manau, rimas gadina kalbą, ji suskamba banaliai, girdėtai. Visuomet eilėraščius sieju su biografija ir ieškau, kaip gyvenimo įvykiai atsiskleidžia eilėmis.

- Ir save vadini nežinomu autoriumi?

- Sunku kalbėti apie žinomumą, atrodo, tarsi įkritau į vandenį ir nebežinau, kas vyksta. Jaučiu konfliktą tarp jaunų kūrėjų ir senosios kartos – nerandu poreikio būti bohemoje, rašytojų bendruomenėje. Sako, jei sugebi būti vienas sau, gali viską pasaulyje pakelti. Bet poetas turi būti tarp žmonių, kitaip jis neturės apie ką rašyti.

- „Apsivilk gražiausią savo suknelę – laisvę. / Vienintelę, kurios tikrai neprašysiu nusirengt.“ „Išduok man savo paslaptis, nes Tu esi manoji.“ Romantiška, bet banalu...

- Tai – mano viršelio nuotraukų pavyzdžiai, kurie turi būti trumpi. Jei skaitytume ilgą romaną ir ištrauktume vieną sakinį iš konteksto, jis taip pat gali nuskambėti banaliai. Tačiau jei svarstysime apie poeziją tiesiogiai – kas buvo mėginta pasakyti, pritaikyti sau – tampa daug sunkiau nubrėžti banalumo ribas.

Galbūt žmonės manęs nesupranta arba supranta paprasčiausia forma. Tačiau mes ir norime gyventi paprastomis emocijomis – jos geriausiai atskleidžia sudėtingas. Gyvenime viskas ir paprasta, ir žiauriai sudėtinga.

Knygas plunksna pasirašinėjančiam poetui rašalas atrodo tikresnis nei spausdinimas kompiuteriu. / Asmeninio albumo nuotrauka

- Mano nuomone, poezija nebanali tuomet, kai autorius sugalvoja naują žodį, originalių jo junginių, derinimo būdų arba formų.

- Sakyčiau, kad tai – inovatyvu. Bet ar suprantama žmogui? Man banalus atrodo kūrėjų bandymas išspausti kuo sudėtingesnį žodį. Ar romantika šiais laikais banali? Ne, žmonės stengiasi išvengti klišių... Galiu vardyti daug banalių dalykų, bet kartu ir save paneigti.

- Rašai trumpai. Netaikai rimo, nes jis supaprastina žodžius. Nemanai, kad atsiranda pavojus rašyti per greitai ir pernelyg paprastai, kitaip tariant – banalėti?

- Galbūt čia yra tiesos. Tačiau skelbiu nedidelę dalį to, ką esu parašęs. Kasdien dienotvarkėje skiriu laiko rašymui. Kad ir kaip norėtum, lieka tik dalis, kuri tau atrodo gera. Rašytojo darbas yra rašyti. Ir nesubanalėti.

- Savo eiles vadini menu?

- Savęs niekada nevadinau menininku. Menas suartina žmones, suspiečia, priverčia kalbėti. Tai gali būti baltas taškas juodų dažų dėžėje, kuris privers paklausti: „O kodėl?“ Tačiau dauguma tų, kurie supranta kuriančius žmones, save taip pat pradeda tokiais laikyti. Nemėgstu žodžio "banalus", bet žodis "menininkas", man atrodo praradęs savo vertę.

Skaito ne tik moterys

- Sunku neatkreipti dėmesio, kad tavo publikuojamus eilėraščius komentuoja išimtinai vien moterys. Bet jie ir skirti moterims.

- Gaunu daug laiškų, pastebėjimų, klausimų ir iš „bičų“. Likęs stereotipas, kad vyrai negali atvirai reikšti savo jausmų – paspausdami „like“ ar pakomentuodami pasirodys, jog irgi skaito poeziją, išgyvena. Tai jie man ir rašo, - lyg norėtų rašyti, bet jų nesuprastų draugai.

- Viena mergina sakė išsitatuiruosianti tavo parašytą eilutę.

- Radikalu? Ne, žmonės tatuiruojasi įvairius dalykus. Tai būdai, kuriais bandome pateikti save visuomenei – parodyti galbūt net neegzistuojantį savo vidinį „aš“. Feisbuko nuotraukomis, drabužiais, šukuosena, automobiliais, knygomis, kurias nešiojamės, transliuojame savo įvaizdį ir stengiamės būti išskirtiniai. Bandydami save pateikti vis įdomiau kaip švyturiai rodome šviesą, o priplaukę arčiau suprantame, kad tai yra tik kito švyturio atspindys. Pirmi įspūdžiai greitai išblunka, o žmogų tampa vis sunkiau pažinti.

Asmeninio albumo nuotrauka

- Pagiriamąjį laišką tau parašė net septintą dešimtį perkopusi moteris, septynių anūkų močiutė. Gal šiais laikais moterys nusivylusios?

- Septyniasdešimties metų moteris įsijungia feisbuką, parašo komentarą, kuriame pasidžiaugia savo gyvenimu, – ji net man įkvėpė laimės! Jau kurį laiką neigiamai nebevertinu žmonių ir žvelgiu tik pozityviai. Buvau kritiškas muzikai. Bet reikia pripažinti, kad muzikantas, sugebantis suburti žmones, yra fenomenalus ir akimirką jam pavydi tas, kuris brązgina gitarą požeminėje perėjoje.

- Kol kas dar nematau, kad rašytum kita tematika nei apie meilę. Gal tave domina ir globalesnės temos? Politika?

- Rašydavau publicistinius straipsnius, juos rašysiu toliau. Noriu užsibrėžti tikslą parašyti ilgos apimties istoriją – esu pradėjęs, tačiau kiekvienas žmogus – didžiausias savo kritikas. Nerašau vien apie meilę – mane domina vienatvės, tuštumos temos. Gali nebūti vienas, bet toks esi ir negali nieko pakeisti. Rašymas man padeda užkišti tuštumą.

- Jauni rašytojai retai publikuoja savo pirmąjį kūrinį. Kiek leidyklų atmetė tavo knygą?

- Bandžiau rašyti leidykloms, bet jei atvirai - tingėjau viską susisteminti ir nusiųsti. Savo kūrinių leidykloms atiduoti nepatariu – redakciniai taisymai keičia stilių, rinkodaros planas galbūt ne visai tau priimtinas, knygynuose užkeltos kainos, o autoriaus honorarai – juokingi.

- Kartais nesijauti per jaunas rašyti?

- Nuo dešimtos klasės svajojau išleisti knygą. Vakar pamaniau, kad man – dvidešimt penkeri ir aš tai padariau. Žinoma, iškyla vidiniai kompleksai: ar esi per jaunas, ar jau per senas? Tai – sovietinis palikimas, per daug leidžiamės būti formuojami aplinkos. Galima save lyginti ir su kitais žmonėmis: Aleksandras Makedonietis mano amžiaus jau buvo užkariavęs trečdalį pasaulio, bet nelabai ilgai jo tas džiaugsmas truko.

Viešini kūrybą – paviešini save

- Kiek tavo darbuose yra talento, o kiek – gyvenimiško pastabumo?

Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

- Geras klausimas. Pastabumas nereiškia, kad mokėsi jį perteikti. Turi akį, bet gali nemokėti nufotografuoti. Man patiko tavo pasakymas, kad reikia ieškoti naujų žodžių – nebuvau apie tai pagalvojęs, nes neturiu intencijos įsiteikti skaitytojams ar literatūrologams. Tiesiog sudėlioju tuos žodžius, kurie yra mano galvoje. Parašau iš pirmo karto ir beveik niekada netaisau – tokia momentinė emocija.

- Geriausia rašyti, kai apima lengvas liūdesys ir melancholija. Dažnai esi tokios būsenos?

- Kai rašau, nuotaika nebūna gera, nors man būna gera. Nesistengiu sukelti skaitytojui neigiamų asociacijų ar minčių. Skaitydamas jis supranta, kad visi gyvename tame pačiame pasaulyje ir anksčiau ar vėliau esame jautę tą patį.

- Rašai ranka ir tik vėliau perrašai į kompiuterį. Ne veltui ir „Kniedytų minčių“ viršelyje – spausdinimo mašinėlė. Rašalas atrodo tokia senovinė technika!

- Parkeriu pasirašinėdamas knygas išnaudojau dešimt kapsulių. Man patinka plaukiantis plunksnos rašymas. Turiu nusipirkęs ir spausdinimo mašinėlę, tad mano stalčiuose – popierių netvarka. Staiga prisimenu, kad kitados esu ką nors parašęs ir bandau surasti. Tiksliai atsimenu dieną, akimirką ir ji tokia tikra, nes rašei ranka.

- Nesusiduri su privatumo problema – beveik 33 tūkst. nepažįstamų skaitytojų ir visi tave supantys žmonės žino, ką ir kaip mąstai?

- Svarsčiau apie tai. Žmonės mane skaito, nes rašau tai, ką išgyvenu. Jie gali lengvai mane pasiekti, pagirti arba kritikuoti. Kuriančius žmones lengva pažeisti, nes, kai paviešini savo kūrybą, paviešini ir save. Kartais jaučiuosi nuogesnis nei kiti, bet net mano draugai manęs iki galo nepažįsta, nes ir aš savęs dar nepažįstu.

- O jei kada išgyvensi totalią, afektišką ir nenumaldomą laimę?

- Irgi apie tai rašysiu. Nerašau, kad mane perskaitytų kuo daugiau žmonių. Padedu jiems atrasti save, spręsti problemas. Tad kai pajuntu laimę, rašau, kad parodyčiau jiems, jog džiaugsmas egzistuoja.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"