TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

M.Mačiulis prie altoriaus susigraudino

2010 01 16 0:00
Aktorių pora Marius ir Alicia amžiną meilę vienas kitam prisiekė iškart po Naujųjų metų.
Asmeninio albumo nuotrauka

Televizijos laidos "Nuodėmių dešimtukas" vedėjas aktorius Marius Mačiulis iš ekrano ironiškai skaičiuoja svetimas nuodėmes. Tačiau gyvenime jis yra kitoks. "Aš, kaip ir dauguma lietuvių vyrų, - kuklus, nedrąsus. Alicia pirmoji mane užkalbino, pasakė "labas", - apie mylimąją pasakoja vyras.

Žvarbią antrąją Naujųjų metų dieną persų kilmės amerikietė aktorė ir režisierė iš JAV Alicia Gian ir televizijos laidų vedėjas, "Elfų" teatro bei populiarių serialų aktorius M.Mačiulis bažnyčioje vienas kitam prisiekė amžiną meilę. Pasak vyro, kai susipažino, nemokėjo vienas kito kalbos, vėliau juodu išskyrė Atlanto vandenynas. Tačiau tai ne kliūtis, jei myli. Įdomu ir tai, kad tekėdama jaunamartė amerikietė pasirinko vyro pavardę, kadangi jai labai patinka mūsiškė "- ienių" tradicija.

Painioja su personažu

- Vedi laidą "Nuodėmių dešimtukas", netrukus pradės rodyti serialo "Nemylimi" tęsinį "Svetimi". Kuo dažniau žmogus matomas per televizorių, tuo labiau atpažįstamas gatvėje, viešose erdvėse. Tavęs tai nevargina? O gal priešingai, net patinka?

- Daugumai žmonių patinka neįkyrus dėmesys, o aktoriams tuo labiau. Tai, kad esu atpažįstamas, manęs nei slegia, nei nervina, nei pykdo. Lietuviai - mandagūs žmonės. Jie neužkabinėja, nebaksnoja pirštais, nepersekioja. Tik vienas kitas yra leptelėjęs pavymui: "Ei, Zyle..." (Marius seriale "Nemylimi" įkūnija Ovidijų Zylę - ambicingą lyderį, nusikaltėlių pasaulio autoritetą - aut.) Visi žino, kad tai - tik vaidyba, bet dauguma nežinia kodėl vis tiek sutapatina ir kalba kaip su personažu. Tiesa, kai "Nekviestoje meilėje" vaidinau žurnalistą Simoną, piktų pamokymų buvo daugiau. Gatvėje močiutės imdavo aiškinti, kaip teisingai gyventi, išbardavo dėl to, kad skriaudžiu savo mergaitę Liną (aktorę Laurą Karvelytę - aut.).

- Kaip reaguoji į žurnalistų atakas, kai žvejojamos asmeninio gyvenimo detalės? Ar jų padaugėjo, kai pradėjai dirbti televizijoje?

- Žinoma, kad interviu dabar daliju dažniau. Suprantu žurnalistų norą iš pašnekovo išpešti kuo daugiau pikantiškų asmeninio gyvenimo detalių - juk tada bus skaitomesnis straipsnis. Tačiau aš žinau, ką noriu ir ką galiu pasakyti. Kol kas nesusipykau nė su vienu spaudos leidiniu, nė vienas neperžengė ribų ir neįlindo ten, kur nereikia. Kita vertus, taip jau nutiko, kad labai svarbus mano gyvenimo momentas visai neseniai buvo paviešintas, nors neketinau to daryti. Galvoje turiu vestuves.

- Nustebai ar suirzai prie bažnyčios išvydęs besibūriuojančius žurnalistus ir fotografus?

- Nesureikšminau to, kas jau įvyko.

- Esi jaunavedys. Koks jausmas turėti žmoną?

- Geras. Kai stovėjau priešais altorių, supratau, kad esu labai jautrus. Pamačiau link manęs žingsniuojančią į tėvo parankę įsikibusią Alicią, pasipuošusią balta suknele - laikėmės prietaro, teigiančio, esą blogas ženklas, jei jaunikis iki vestuvių pamato nuotakos apdarą, - ir susigraudinau. Ji atrodė fantastiškai! Nepaprastai graži. Ir apskritai visos tos akimirkos buvo be galo jaudinančios.

Kas pasikeitė po vestuvių? Nebematau pinigų (juokiasi). Kaip tame anekdote... Ateina vyras pas gydytoją ir skundžiasi, kad po vestuvių nebemato. Tas ir klausia: "Mane matai?" Vyras palinksi galvą. Gydytojas vėl teiraujasi: "O stalą priešais save matai?" Pacientas linkteli. Gydytojui trūko kantrybė, tad uždavė dar vieną klausimą: "Tai ko gi tu nematai?" Vyras atsako: "Po vestuvių nebematau pinigų."

Tarnybinis romanas

- Su Alicia susipažinai prieš trejus metus Lietuvoje - vaidinote tame pačiame spektaklyje. Vestuvėmis baigėsi tarnybinis romanas?

- Tikrai taip (šypteli). Po spektaklio mudviejų keliai išsiskyrė, Alicia išskrido atgal į JAV. Manėme, kad tikrai daugiau nebesusitiksime, juk gyvenome ne tik skirtingose šalyse, bet ir žemynuose. Vėliau pradėjome susirašinėti - kiekvienas turime štai po tokią šūsnį laiškų (ranka parodo nemažą krūvą - aut.). Nors nei aš, nei Alicia nemokėjome vienas kito kalbos, kažkaip susišnekėdavome. Ištisas valandas sėdėdavome prie žodynų, bet tai nebuvo kančia. Priešingai, norėdavosi prisėsti prie kompiuterio ir parašyti patinkančiam žmogui laišką. Galiausiai keletą kartų susitikome Amsterdame - tai mūsų meilės miestas. Galiausiai pajutome, kad nebegalime vienas be kito.

- Kuris buvo pažinties ir draugystės iniciatorius?

- Man Alicia iš karto krito į akį. Tačiau aš, kaip ir dauguma lietuvių vyrų, - kuklus, nedrąsus. Alicia pirmoji mane užkalbino, pasakė "labas".

- Ar vyriškasis ego nenukenčia, jei dėmesį pirmoji parodo moteris?

- Nė kiek (šypsosi). Priešingai, labai malonu matyti, kad kažkas tavimi domisi. Nebuvo taip, kad Alicia priėjo ir pasisiūlė. Mudu tiesiog pajutome abipusę simpatiją. Kuriam pirmam dera rodyti iniciatyvą: vyrui ar moteriai? Taisyklės nėra, kiekvienas siekiame savo tikslo. Nerizikuosi - negersi šampano. Aišku, viską reikia daryti subtiliai, neperžengti ribų.

- Kodėl likote gyventi čia, Lietuvoje? Juk Amerikoje daugiau galimybių.

- Nesakome, kad likome čia visam laikui. Kas žino, kaip bus ateityje, bet kol kas yra gerai taip, kaip yra. Esame kosmopolitiški, tad galbūt kada nors ir pakelsime sparnus.

Nors pastaruoju metu iš Lietuvos emigruojančių žmonių skaičius didėja geometrinės progresijos principu, nors nuo ryto iki vakaro visi keikia valdžią, įstatymus, santvarką, vestuvėse dalyvavę Alicios giminaičiai amerikiečiai liko sužavėti mūsų krašto. Jiems patiko viskas: maistas, aplinka, žmonės.

- Nors dauguma mūsų, užsieniečių akimis, net šypsotis nemokame, esame nuolat surūgę, susiraukę.

- Vis tiek jiems pasirodėme gražūs. Be abejo, amerikiečiai kitokie savo temperamentu, elgesiu. Abu su uošviu tame būryje jautėmės svetimšaliai, nesvarbu, kad jis į Ameriką iš Irano gyventi atvyko prieš kelis dešimtmečius, kad toje šalyje pritapo, išmoko kalbą. Visi svečiai aplink krykštauja, sveikinasi, juokauja, o Alicios tėtis man šypsodamasis sako: "Americans are too loud" (amerikiečiai per daug triukšmingi - angl.)." Taigi kiekvienai tautai - savo.

Nuodėmė ir dorybė

- Ar tave dažnai "nupaparacina" - vakarėliuose, gatvėse?

- Nesu žvaigždė, manęs tikrai niekas netyko krūmuose. O į aukštuomenės vakarėlius nevaikštau. Neįdomu, be to, ir laiko tokiems nelabai yra. Einu tik ten, kur liepia prodiuseris (šypsosi).

- Tačiau jei tave (ne)tyčia "nupaparacintų", neturėtum supykti. "Nuodėmių dešimtuke" gausu "nupaparacintų" kadrų.

- Esu tik laidos vedėjas, nekuriu reportažų, tekstų - tai atlieka žurnalistai, redaktorius. Tačiau kaip komandos narys prisiimu atsakomybę už tai, ką rodome. Taip, tu teisi. Turbūt tikrai nepykčiau. Kaip sakoma, dantis už dantį.

- Ilgai svarstei prieš sutikdamas vesti laidą, kuri atstovauja pačių negatyviausių visuomenės vertinimų susilaukiančiai vadinamajai geltonajai žiniasklaidai? Galbūt susiviliojai dėl pinigų?

- Laidos formatas puikiai atspindi lietuvišką charakterį - smagu skaičiuoti svetimas nuodėmes, pasidžiaugti tautiečio bėda. Ne veltui, matyt, liaudyje sakoma, jog kito akyje ir krislą pamato, o savoje net rąsto nepastebi.

Kalbant apie pinigus, papildomas uždarbis dar nė vienam nepatrukdė. Antra priežastis, paskatinusi sutikti vesti laidą, ta, kad anksčiau niekada nedariau nieko panašaus. Norėjosi įgyti ir tokios patirties. Pabandžiau ir galiu pasakyti, kad teatre ar seriale vaidinti daug sunkiau. "Nuodėmių dešimtuko" vedėjas - labai konkretus personažas, čia mažai vietos saviraiškai. Rankos sunertos, akys primerktos - neva kiaurai aš jus visus matau, balsas - prislopintas, kostiumas - baltas.

- Tavo kostiumo balta spalva turbūt simbolizuoja tai, kad tu pats - be nuodėmės?

- Kažin ar jau toks ir be nuodėmės. Sakoma, kad katalikas į bažnyčią išpažinties turi eiti bent du kartus per metus: per Kalėdas ir Velykas. Aš einu trissyk daugiau (juokiasi). Vadinasi, tikrai nesu šventas.

- O kaip dar galima nuplauti nuodėmės paliktą dėmę? Kiekvienas jų turime ryškesnių ar blankesnių, nes neklystančiųjų juk nėra.

- Vargu ar atsirastų universalus, visiems tinkantis receptas, kaip tai padaryti. Pasielgei blogai? Privalai gailėtis, atsiprašyti tų, kuriuos įskaudinai, pabandyti suprasti, kodėl taip nutiko, ir pasižadėti, pirmiausia sau, kad tai nepasikartos. Manau, blogiausius dalykus žmogus padaro būdamas piktas. O pyktį lengviausiai neutralizuoja geros emocijos, džiaugsmas. Vadinasi, reikia kuo daugiau bendrauti su gerais, linksmais, maloniais žmonėmis.

- Kokia didžiausia tavo žmonos nuodėmė ir dorybė?

- Alicia be galo drąsi ir stipri - ne kiekvienas sugebėtų atvykti gyventi į absoliučiai svetimą kraštą. Gal čia genai tokie, juk tėčio pėdomis pasekė? Dar mane labai žavi jos pasiaukojimas, pagarba kitiems, draugiškumas.

Kokia didžiausia žmonos nuodėmė? Turbūt ta, kad ji gana dažnai namo grįžta apsikrovusi krepšiais, kupinais pirkinių, ir paaiškina, esą parduotuvėse radusi labai daug nuolaidų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"