TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

M.Mikutavičius: drovus ir švelnus

2009 01 31 0:00
Marijaus mama nuoširdi kaip ir sūnus.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

"Neduosiu sūnui skaityti šio straipsnio - išpirksiu visą tiražą", - skardžiai juokiasi Vida Mikutavičienė. Tad jei skaitote laikraštį, jums pasisekė - galbūt pardavėja paslėpė vieną kitą "Lietuvos žinių" šeštadienio numerį, kuriame mama pasakoja apie sūnų, populiarųjį Marijų Mikutavičių.

"Mažyti, gležnas ir trapus daigeli, vadinamas žmogum, o kaip tave apsaugoti, apginti, išauginti", - šiuos poeto Justino Marcinkevičiaus žodžius užrašė mama ant sūnaus Marijaus nuotraukos, kai tik jis gimė. Dabar "daigelis" užaugo, o mes kalbamės su V.Mikutavičiene ir domimės, ar sunku buvo auginti tokį vaiką ir kokie jų santykiai šiandien. Moteris atskleidžia, kad sūnus gana uždaras, tačiau už Marijų kalba jo kurtos dainos, kurių klausydama mama kartais braukia ašaras.

Įgimtas smalsumas.

Marijaus mama pasakoja, kad vaikystėje sūnus, kaip ir dauguma kitų vaikų, buvo beprotiškai imlus ir smalsus, mėgo skaityti knygas. Nuo devynerių vasaras leisdavo Lazdijų rajone pas senelius, kurie jam suteikdavo trokštamų žinių. Moteris nuostabos kupinomis akimis prisimena, kaip vos grįžęs iš kaimo Marijus imdavo pasakoti tokių istorijų apie jos tėvus, kokių nė pati nežinojo. "Mano tėvukas Jurgis Sušinskas buvo didis politikas, tremtas į Sibirą, ten kalėjo kartu su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Ir nors buvo vyresnis, eidavo pas jį išpažinties. Mamytė Albina Sušinskienė buvo labai daininga, turėjo užrašiusi per tris šimtus savo mamos ir močiutės dainų", - pasakoja V.Mikutavičienė. Iš čia - ir sūnaus polinkis į muziką.

"Žinoma, negalime bėgti nuo atsakomybės ir sakyti, kad namie Marijus nesiformavo", - kvatoja V.Mikutavičienė. Mama teigia, jog sūnus muzikalus ne vien močiutės, bet ir tėčio, Juozo Mikutavičiaus, dėka. Jis mokėsi Konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademija), baigė neakivaizdines choro dirigavimo studijas. Tad namie pianino garsai netildavo. Moteris prisipažįsta - abu tėvai troško, jog vienturtis sūnus taptų "muzikontu". "O aš dar norėjau, kad jis šoktų, nes pati buvau šokėja", - šypteli vis dar žavi ir energinga V.Mikutavičienė.

Po pamokų - į operą

V. ir J.Mikutavičiai dirbo organizacinį kultūrinį darbą, tad jų sūnui nuo mažens teko lankytis įvairiuose renginiuose: tėvų repeticijose, koncertuose, minėjimuose. Kai jam buvo devyneri, šeima iš Lazdijų persikėlė į Vilnių. Čia prasidėjo kitas gyvenimas: muziejai, koncertai, teatrai - viską norėjosi aplankyti. "Visur tempėmės ir Marijų", - šypsosi jo mama. Dabar sako, kad mąstytų kitaip ir nebeverstų mažo vaiko po pamokų eiti į Operos ir baleto teatrą. Jame berniukas paprasčiausiai... miegodavo. "Reikėtų pasidomėti, ar nuo tada jis nors kartą ten buvo. Manau, jog ne", - juokiasi V.Mikutavičienė.

Marijus turėjo ir savų pomėgių. Niekam ne paslaptis jo aistra futbolui. Marijus baigė "Žalgirio" futbolo mokyklą. Tuo pat metu lankė ir Balio Dvariono muzikos mokyklą. Grįžęs po alinamos treniruotės sėsdavo prie fortepijono ir skambindavo. V.Mikutavičienė su šypsena prisimena valandas, kai Marijus su tėčiu sėdėdavo prie pianino: "Gaila, kad tais laikais nebuvo ausų kamštukų..."

Vėliau kilo problemų dėl Marijaus sveikatos, tad jam teko rinktis, ko atsisakyti. Ir muzika liko antroje vietoje. Studijuodamas žurnalistiką jis - nuo tada Marijonu pradėtas vadinti vaikinas grįžo prie muzikos - tapo grupės "Bovy" vokalistu.

Pasiūlymas mamai

Ar sūnus nėra minėjęs, kad norėtų broliuko arba sesutės? "Nuolat apie tai kalbėdavo", - šypteli moteris. Ji prisimena Marijaus žodžius per šeimos pietus: "Mamyt, skaičiau knygą, kurią radau tavo lentynoje, ir žinau, jog dar gali turėti vaikų. Jei turėtum - užauginčiau." Vis dėlto vaikučio nebuvo. Ne todėl, kad tėvai nenorėjo ar negalėjo, tiesiog Marijus į šį pasaulį atėjo gana sunkiai, tad jo mama pabijojo. "Gimdymas buvo itin sunkus. Esu bailė, - prisipažįsta V.Mikutavičienė. - Dabar moterys daug kam ryžtasi. O ir medicina kitokia nei anuomet."

Nemėgsta pasipūtėlių

"Daviau sau žodį, kad nebūsiu nuoširdi, o matot, kaip viskas išėjo", - kvatoja V.Mikutavičienė, prieš interviu vyrui žadėjusi nebūti su manimi atvira. Anot jos, toks pat ir Marijus - nuoširdumas beribis. Kita teigiama savybė - ištikimybė ir atsidavimas draugams. Pasak V.Mikutavičienės, jei atsirastų žmogus, kritikuojantis sūnaus draugus, jis taptų "ežiu" ir mėgintų aiškinti, jog negalima kritikuoti to, kurio gerai nepažįsti. Marijus nemėgsta pasipūtėlių. Mama cituoja jo mintį apie tokius žmones: "Išdabinta trisdešimt dviejų dantų šypsena su parištu kaklaraiščiu ir treningu dvasioje."

Tobulybė su trūkumais

Tada, kai nesišypso prieš kameras, nedainuoja "Blemba, juk aš tave myliu", nevaidina namo grįžtančio kareivio, M.Mikutavičius yra nedrąsus. Taip, taip - nedrąsus. Ir švelnus. Taip sako mama. Ji dar teigia, jog abu turi bendrą savybę visko norėti ir viskuo domėtis: "Skiriamės tuo, kad Marijus įgyvendina tai, ko trokšta, ką pradeda - tą ir baigia. Man taip nepavyksta." Ir iliustruoja savo žodžius: norėjo sūnus būti žurnalistas - tapo, muzikantas - irgi. O jos norai neišsipildė: svajojo fotografuoti - užmetė, šokti - šoko, bet trumpai, bandė tapti rašytoja - netapo, bet rašo savo malonumui.

"Gal per gerai čia apie jį kalbu?" - sutrikusi klausia moteris.

Anot V.Mikutavičienės, sūnus turi ir trūkumų: yra šiek tiek pažadukas ir dažnai nespėjantis ateiti laiku. Visi šeimos nariai itin vertina punktualumą, bet sūnui nepavyksta - vėluoja.

Marijus mokėsi gerai, tačiau jo tėvas vis tiek neišvengė vizito į mokyklą. Mama pasakoja, kad sūnaus klasės auklėtoja labai rūpinosi mokiniais, tad vos tik jie prasižengdavo arba gaudavo blogesnį pažymį, iškart skambindavo tėvams ir kviesdavo į mokyklą. "Tėveliui yra tekę ten nueiti", - prisimena V.Mikutavičienė. "Kas nutiko?" - klausiu. "Marijus futbolo kamuoliu išdaužė langą", - atskleidžia jo išdaigą mama.

Dar vienas prisiminimas - iš sūnaus studijų metų. Tada Marijus tapo vienu televizijos laidos jaunimui "Tangomanija" vedėjų. Anksčiau, sovietinėje visuomenėje, kurioje augo jis ir bendraamžiai, buvo aiškiai nurodyta, kas galima, o kas - ne. V.Mikutavičienė pasakoja: "Marijus su kolegomis išsiskyrė iš minios - mūvėjo plėšytus džinsus, net ir žiemą nešiojo ant kaktos "akuliorius" nuo saulės. "Tangomanija" jam suteikė erdvės pasireikšti." Tačiau tėvams būdavo sunku. Po kiekvienos transliacijos skambindavo bičiuliai ir klausdavo: "Ar negalėjote jam pasakyti, kad padoriau apsirengtų?" "Negalėjome, jis jau buvo suaugęs žmogus", - šypsosi V.Mikutavičienė. Moteris prisipažįsta, jog turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol apsiprato. Marijaus tėtis dar gali jį pabarti, bet mama eina "tiesiai per aplinkui". "Marijus mane perpratęs - vos pradedu kalbėti, o jis: "Mamyt, nevažiuok į Lazdijus per Maskvą, sakyk tiesiai", - pasakoja pašnekovė.

Išsikraustęs nenutolo

Marijus prieš 17 metų paliko tėvų namus, bet iki šiol su jais artimai bendrauja. Ir tądien, kai lankiausi pas V.Mikutavičienę, sūnus jai paskambino pasigirti, jog išlaikė egzaminą. Mama netvėrė džiaugsmu sužinojusi, kad Vilniaus universiteto politologijos magistrantūroje studijuojantis Marijus iš egzamino gavo devynetą.

Į namus Šeškinės mikrorajone, kur praleido vaikystę, jis užsuka retokai - ne taip, kaip norėtų tėvai. Vis dėlto mama laiminga: "Paprastai sūnus ne užvažiuoja, o atvažiuoja. Kai paskambina ir sako: "Mamyt, atvažiuoju", žinau, kad pabus ilgėliau... Porą valandų." Jam iškeliavus, tėvams lieka sūnaus dainos. Kiekviena - lyg Marijaus gyvenimo dienoraštis. "Tad ir "skaitau", klausausi, kartu dainuoju, kartais ir ašaras šluostau", - prisipažįsta V.Mikutavičienė.

Ko sūnus nežino

Marijus su mama nėra toks artimas, kaip ji norėtų. V.Mikutavičienė persako sūnaus žodžius, kad jam gera vienam lindėti savo kiaute. Ji iš pirmų žodžių telefonu gali pasakyti, ar Marijui viskas gerai.

Sūnus turi paslapčių nuo mamos, ši irgi kai ko jam nesako. Pavyzdžiui, Marijus nustebtų sužinojęs, kad namie yra 31 albumas nuotraukų, miuziklų, kuriuose jis vaidina, įrašų, visi muzikos albumai, rašteliai tėvams ir nuo tėvų, paauglystės sąsiuviniai, kuriuose rinko ir klijavo informaciją apie muziką, futbolą, nusirašinėjo žinomų žmonių citatas, taip pat piešiniai, dienoraščiai ir, žinoma, merginų laiškai. Viena gerbėja net knygutę apie Marijų yra padariusi - širdelės formos kūrinyje aprašytas muzikantas, priklijuota įvairiausių jo nuotraukų.

Neatplėšti laiškai

Taip nejučia pradedame kalbėtis apie merginas ir jų dėmesį Marijui. Mama prašo nebevadinti sūnaus svajonių jaunikiu, mat jis -suaugęs vyras. "Mokykloje Marijus turėjo ir mylėjo merginą, bet paskui ji ištekėjo", - su liūdesiu prisimena žavaus vyro mama. V.Mikutavičienė mano, kad sūnus nelikdavo nepastebėtas merginų. "Iš ko sprendžiu? - šypteli moteris. - Paslaptingi skambučiai po pamokų, naktiniai skambučiai studijų metais ir laiškai laiškeliai, nuspalvinti širdelėmis, gėlelėmis, įvairiais simboliais. Dalis laiškų, gautų jau vėliau, taip ir liko neatplėšti."

V.Mikutavičienė sako, kad ypač blogai jaustis verčia viena gerbėja. Moteris pažįsta jos balsą bene septynerius metus. Gerbėja keliskart per metus skambina Marijaus mamai ir klausia, kaip šis laikosi, domisi jo asmeniniu gyvenimu. V.Mikutavičienė stengiasi pasikalbėti, remdamasi patirtimi pamokyti, kad jaunystėje dažnai įsižiūrime žinomą žmogų, bet vėliau viskas praeina, ir reikia gyventi savo gyvenimą. Tačiau mergina teigia, jog myli Marijų ir jos jausmai neišblės.

Laiminga korta

Marijus buvo radęs savo moterį. Ir mamai ji patiko. Regina gera, graži, protinga - tokį įspūdį paliko V.Mikutavičienei. "Tegul abiem sekasi - jie puikūs atskirai, o kartu nieko neišėjo, - jautriai kalba moteris ir priduria: - Štai ir netikėk horoskopais, kuriuose rašoma, jog būtent jų ženklams kartu būti nevalia. Kaip netikėti, kad Avinas ir Mergelė - nesuderinamiausi ženklai?"

V.Mikutavičienė prisimena savo jaunystės laikus. "Anuomet plačių užmojų nebūdavo, tad ir minčių kur nors bėgti nekildavo. Turėjai šeimą, lipdei vienas kitą, o ką nusilipdydavai, tą ir turėdavai", - pabrėžia moteris. Ir psichologinių knygų apie santykius nebuvo - reikėjo mokytis iš tėvų arba tiesiog daryti taip, kaip liepė širdis. V.Mikutavičienė neseniai suskaičiavo, kiek metų yra kartu su vyru, ir nustebo! Nuo tada, kai susipažino per šokius, bendru gyvenimo keliu jie žengia daugiau kaip keturis dešimtmečius. "Juozas - laiminga korta. Niekada nesu suabejojusi ar pasigailėjusi dėl savo pasirinkimo", - teigia mylinti moteris.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"