TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

M.Žiedas: vyresnis atrodo patikimesnis

2013 09 06 6:00
M.Žiedas stengiasi, kad jo vaikai žiūrėtų LRT televiziją ir LRT kultūros kanalą. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

LRT televizijos „Panoramos“ vedėjas Marijus Žiedas atrodo linksmas, atsipalaidavęs ir geranoriškas. Jis pasakoja apie eterio adrenaliną, gimtosios kalbos svarbą ir vieninteles muštynes.

- 2000-2006 metais TV3 eteryje vedei „Teleloto“. 2007-aisiais atėjai į LRT televizijos „Vakaro žinias“, paskui klestelėjai į „Panoramos“ vedėjo kėdutę. Kodėl kaitaliojai tokius skirtingus TV žanrus?

- Viską suverčiu atsitiktinumui. Į LNK „Ryto ratą“ mane pakvietė, ir aš priėmiau šį iššūkį. Praėjo metai, ir kanalas atsisakė mano paslaugų. Po kelių mėnesių pakvietė į TV3 „Teleloto“. Pats lyg ir nieko nedariau – reikiamu laiku atsidūriau reikiamoje vietoje. (Juokiasi.) Į „Panoramą“ ėjau kryptingai ir skambinau LRT televizijos žmonėms, nuo kurių sprendimų priklausė mano ateitis. Tai buvo valingas žingsnis, ir man jis pavyko.

- Tiki likimu?

- Viskas yra atsitiktinumai. Kai kurie jų laimingi, kai kurie – ne. Mano gyvenime daugiau laimingų. Galima tai vadinti ir likimu. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Sąvokų klausimas.

- Septintus metus vedi LRT televizijos „Panoramą“ – ilgiausiai TV eteryje rodomą žinių laidą. Tiesioginiame eteryje tebejauti stresą?

- Seniai nebejaučiu streso, jei viskas vyksta pagal planą. Normalus, įprastas darbas, kurį dirbant nejauti jaudulio. Į „Panoramą“ atėjau jau ragavęs eterio – 1999-2000 metais vedžiau rytinę informacinę LNK laidą „Ryto ratas“. Tai mane užgrūdino. Tiesioginis eteris baisus, kol jis neprasideda. Jei suklysti, pasitaisai ir eini toliau. Eteryje nieko nepakeisi – negali sustoti, perfilmuoti iš naujo. Kai tai supranti, dirbti paprasčiau.

Ne visada viskas „Panoramoje“ vyksta taip, kaip planuota – pasitaiko, kad įvykiai gena įvykius ir nepavyksta visko numatyti iš anksto. Būna, kad keičiasi reportažų išdėstymo tvarka, arba turi tiesioginį pokalbį su reporteriu įvykio vietoje ir staiga nutrūksta ryšys.

- Vesdamas laidą gauni adrenalino?

- Bet kokiu atveju jo gauni, tačiau sunku pamatuoti adrenalino kiekį. Niekada nebuvau jo fanatikas. Kartais eteryje pakyla kraujospūdis, kartais skauda galvą. Tiesa, taip nutinka retai.

- Ką gero galėtum pasakyti apie šiuolaikinę komercinę televiziją?

- (Juokiasi.) Jinai yra jaunų žmonių kalvė. Tai šansas išbandyti TV eterį. Ne kiekvienas tuo pasinaudoja, kai kuriuos jaunus žmones komercinė televizija sugadina. Vieniems televizija tampa darbu, kitiems – ne.

- Užsienyje žinias veda solidesnio amžiaus žmonės. LRT televizijos „Panorama“ turi Eglę Bučelytę, LNK „Žinios“ – Gintarą Deksnį. Kitų informacinių laidų vedėjai už juos jaunesni. Ką manai apie lietuvišką jaunimo kultą?

- Televizijos eina lengviausiu keliu – naudojasi jaunų žmonių maksimalizmu. Pakviesk jaunuolį vesti pramoginės laidos – jis ateis vos ne už dyką, nes norės pasinaudoti galimybe išgarsėti. Žinių srityje vyresnis amžius yra pranašumas. Gražus jaunas veidas yra gerai, bet informacinės laidos turi spinduliuoti solidumą ir patikimumą. Vyresnis žmogus atrodo patikimesnis.

Mūsų komercinės televizijos gana jaunos. Kai jos atsirado, dirbti atėjo jaunuoliai – jie kūrė kanalus. Vyresniems neliko vietos, jie buvo nepelnytai nuvertinti ir palikti už borto. Gaila, bet, matyt, reikėjo tokios permainos.

"Viskas yra atsitiktinumai. Kai kurie jų laimingi, kai kurie – ne. – Mano gyvenime daugiau laimingų", – filosofuoja M.Žiedas. / Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

- Įsivaizduoji save penkiasdešimtmetį ir tebevedantį „Panoramą“?

- Įsivaizduoju. Kai vedžiau „Teleloto“, ir atsirado galimybė pereiti į žinias, ilgai svarsčiau, ką daryti. Klausiau savęs, ar įsivaizduoju save, po dešimties metų vedantį loteriją, ir nebuvau tikras. Dėl „Panoramos“ nekilo jokių abejonių – taip, aš tai įsivaizduoju. Vesti informacinę laidą buvo mano svajonė. Man tikrai patinka tai, ką darau. Galiu dėkoti likimui ar džiaugtis atsitiktinumu.

- Kas yra geriausias žinių vedėjas Lietuvoje?

- Mhm… Reikia pagalvoti. Išskirčiau G.Deksnį ir savo kolegę E.Bučelytę. Gintaras spinduliuoja patikimumu, solidumu ir šiluma. TV veidai yra mūsų šeimų nariai. Šis vyras yra toks, kurio atėjimu į tavo namus džiaugiesi. Eglė – legendinė figūra ir LRT televizijos ikona, įsirėžusi į atmintį.

- Kai kurie mano draugai sako žiūrintys žinias, nes nori sužinoti, kas vyksta Lietuvoje. Tačiau ar įsijungęs informacinę laidą tikrai tai sužinosi? Juk naujienas, kurias gauni, atrenka ir surūšiuoja žurnalistai.

- Objektyviai tikrai nesužinosi visko, kas įvyko. Turbūt nėra tokio dalyko kaip objektyvumas. Galima jo siekti, bet niekada nepasieksi absoliutaus objektyvumo - tai siekiamybė, bet ne realybė. Yra daugybė niuansų ir veiksnių. Kiekviena televizija turi savo politiką. Kai kurie kanalai nori pritraukti kuo daugiau auditorijos, todėl per žinias rodo dalykus, kurie labiausiai veikia emociškai. Bet kai kurie įvykiai, esą labiausiai kabinantys, nėra svarbiausios tos dienos naujienos. Jei nori žinoti daugiau, turi peržiūrėti visų televizijų žinias. Jei pažiūrėjai „Panoramą“ ir įsijungei LNK, TV3 arba BTV žinias, gali nustebti, nes pasirodys, kad žiūri skirtingų dienų informacines laidas. Visuomeniniame kanale ir komercinėse televizijose akcentuojami visiškai kiti įvykiai.

- Turi vienuolikmetį sūnų Pijų Vakarį ir dukras - septynmetę Elzę bei Gilę, kuriai aštuoni su puse mėnesio. Leidi savo vaikams žiūrėti lietuviškus kanalus?

- Leidžiu – nėra kito pasirinkimo. (Juokiasi.) Stengiuosi, kad jie žiūrėtų LRT televiziją ir LRT kultūros kanalą – ne tik per šias televizijas rodomus animacinius filmukus, bet ir dokumentiką apie gamtą bei istoriją. Tai plečia mano vaikų akiratį. Nepripratinome jų prie komercinių kanalų rodomų spaidermenų ir transformerių. Tokie filmukai vaikui nieko neduoda – tik atima. Juose nerasi jokių vertybių, kurių vaikas galėtų išmokti. Tokiuose „multikuose“ svarbiausia - nugalėti bet kokiomis priemonėmis, dažniausiai trenkiant į veidą arba ką nors susprogdinant. Skambėsiu kaip senas niurgzlys, bet mažiesiems netinka tokia animacija. Negalima jiems rodyti tokių dalykų. Mūsų laikais, jei vaikas neturėdavo ką veikti, eidavo į lauką. Ten visada susirasdavai kuo užsiimti. Televizija formuoja vaikus. Ekrane viskas mirga, tau linksma, liūdna, vėl linksma, tačiau pats nieko nebedarai – tiesiog žiūri į ekraną ir siurbi suformuotą produktą. Kai išjungia televizorių, prasideda pykčiai ir nepasitenkinimas. Nežinai, ką veikti, nes nemoki pasitelkti vaizduotės, kad susikurtum užsiėmimą. Ačiū Dievui, Pijus Vakaris ir Elzė skaito knygas. Daugybė vaikų to nedaro, nes jų vaizduotė apmirusi dėl televizijos. Tai baisu.

- Vasario 23 dieną per LRT radijo pirmąją programą skaitei Nacionalinio diktanto tekstą, kuris buvo rašomas visose Lietuvos savivaldybėse ir šalies atstovybėse užsienyje. Tau svarbi gimtoji kalba?

- Labai svarbi. Mūsų labai mažai. Vienas svarbiausių identiteto išsaugojimo dalykų yra kalba, kurią labai lengva pamiršti ir prarasti. Anglų ir kitų užsienio kalbų įtaka mums yra milžiniška, gniuždanti ir spaudžianti. Jaučiu atsakomybę ir turiu prisidėti prie to, kad mūsų kalba gyvuotų. Visuomeninis transliuotojas yra viena paskutinių tvirtovių, kurioje dar galima išsaugoti kalbą. To pasigendu komerciniuose kanaluose. Nekalbu apie G.Deksnį – jis taip pat myli kalbą kaip ir aš, gal net labiau. Komercinės laidos yra baisios – aš tikrai nusivylęs. Matau, kad žmonėms nesvarbi jų kalba. Galiu suprasti paprastus piliečius, bet informavimo priemonėms tai turėtų būti svarbu. Politikų kalba taip pat baisi. Pasitaiko, žiūri lietuviškai įgarsintą filmą ir girdi anglišką sakinio konstrukciją. Tai mane liūdina, nes norėtųsi, kad lietuvių kalba gyvuotų.

- Kada nors gyvenime mušeisi?

- Mušiausi, bet tai buvo mokykloje. Man trenkdavo, tačiau aš negalėdavau trenkti atgal. Man žmogaus veidas – intymi kūno dalis. Jei smogi į veidą - tai didelis žmogaus paniekinimas. Vienintelį kartą trenkiau moksleiviui dvyliktoje klasėje, bet paskui nuėjau ir atsiprašiau, nes jaučiau didelę sąžinės graužatį nusileidęs iki tokio lygio. Kai suaugau, niekada neatsidurdavau situacijose, kuriose galėtų kilti muštynės. Galima vadinti mane bailiu ar prisitaikėliu, bet stengiuosi iš anksto išvengti agresijos ir konfliktų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"