TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Mamą R.Kirilkinui atstojo močiutė

2009 09 19 0:00
Kad ir ką apie anūką rašytų spauda, močiutei Zinaidai Ruslanas - pats geriausias.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Praėjusią savaitę spauda mirgėjo antraštėmis, kad ligoninėje atsidūrė LNK realybės šou subrandinta scenos žvaigždutė - Ruslanas Kirilkinas. Medikų priežiūros beveik tuo pačiu metu prireikė ir dainininko močiutei. Su ja, Zinaida Černičevskaja, kalbėjomės Telšių miesto ligoninėje. Ruslaną nuo kūdikystės auginusi močiutė pasakojo, kad gyvenimas jam vaikystėje ir paauglystėje atseikėjo nemažai vargo.

Ruslanas žurnalistus tikino, kad į ligoninę pateko dėl per didelio darbo krūvio ir bado dietos. Sakė norėjęs atsikratyti kelių kilogramų antsvorio, atrodyti gražus ir pasitempęs. To siekdamas per dieną beveik nieko nevalgydavo, tik išgerdavo keliolika puodelių kavos. Zinaida apie anūko sveikatos problemas sužinojo tuomet, kai šis jau buvo pradėjęs sveikti. Anot močiutės, gal ir gerai, nes būtų itin nerimavusi ir dar labiau pabloginusi savo būklę. Pašnekovę parklupdė daugelį metų kamuojanti astma.

Skaudi ir jautri tema.

Ruslaną močiutė vadina sūnumi. Na tai kas, kad ne pačios po širdimi išnešiotas ir pagimdytas. "Tai mano vyriausios dukters vaikas, kurio ji susilaukė būdama labai jauna, - nenoriai pradeda pasakoti. - Kaip atsitiko, kad pati neaugino? Taip jau gyvenime viskas susiklostė, susidėliojo. Nieko nebepakeisi, laiko juk neatsuksi atgal. Ši tema mums visiems labai skaudi ir jautri." Tai pasakiusi Zinaida prie akių prispaudžia vienkartinę nosinaitę, kad nušluostytų išdavikes ašaras. "Norėčiau jums išlieti širdį, pasipasakoti, bet žinau, jog šį interviu skaitys ir Ruslanas. Tad gal geriau nereikia, - pagaliau prataria. - Džiaugiuosi, kad anūkas visus tuos metus turėjo bent mane. Aš visada buvau šalia, ir jis tai žino."

Kai interviu duoda Ruslanas, močiutę jis vadina svarbiausiu žmogumi savo gyvenime - mama, šventąja. Juk kiek save atsimena, augo tik su ja. Zinaida, girdėdama tokius anūko žodžius, liūdnai šypteli ir palinguoja galvą: "Ruslanas už tai mane taip myli, kad visada juo rūpinausi, nepalikau likimo valiai. Negėriau, nerūkiau, nesidaviau su neaiškiomis draugų kompanijomis."

Gyveno "skrumniai"

Zinaida neslepia, jog po vyro mirties pasiaukojo tik vaikams, antros šeimos, naujo gyvenimo nebekūrė. Nors galėjo. "Anksti tapau našle. Buvau 37-erių, jauna, kupina vilčių ir svajonių", - pasakoja. Pašnekovė prasitaria, kad anūkas Ruslanas ne ką jaunesnis už jos sūnų. Vos šešeriais metais. "Kai visi trys drauge eidavome pasivaikščioti, apsipirkti, aplinkiniai nė nesuprasdavo, kad vienas vaikas mano, o kitas ne, - šypteli ir iš karto priduria. - Kita vertus, ką reiškia "ne mano"? Ruslanas visada buvo, yra ir bus mano." Išgirdusi pastabą, kad vaikus labiausiai išlepina ne tėvai, o seneliai, Zinaida tik palinguoja galvą. "Galbūt, - tvirtina. - Tačiau aš neturėjau iš ko lepinti nei anūko, nei kitų savo vaikų. Gyvenome labai "skrumniai", taupiai, nuolat trūko pinigėlių. Prisimenu, kai Ruslanui reikėdavo važiuoti į Vilnių, į "Dainų dainelės" konkursą, eidavau skolintis iš draugų, kaimynų. Parūpindavau padoresnių drabužėlių. Žmonės mums būdavo geranoriški. Labai padėdavo kai kurie mokytojai, ypač muzikos." Močiutė pasidžiaugia, kad pagaliau anūkas gali sau leisti daug: dėvėti kokius nori drabužius, valgyti ką nori, pirkti ką nori, važiuoti kur nori.

Ištikimiausia gerbėja

Pašnekovė patikina, jog anūkas stengiasi kuo dažniau grįžti į Telšius jos aplankyti. Kas kelias dienas paskambina, paklausia, kaip sekasi. "Jis labai užsiėmęs: koncertai, repeticijos, įvairūs susitikimai. Nedaug to laisvo laiko turi, - šypteli. - Žinote, aš ir pati dažnai dumiu į Vilnių. Į visus "Muzikos akademijos" koncertus važiuodavau, vėliau į "Žvaigždžių duetų" filmavimus įsiprašydavau. Prodiuseriai mane puikiai pažinojo." Moteris susigraudina, nes dabar, kai atsigulė į ligoninę, Ruslanas metė visus reikalus į šoną ir parlėkė į gimtąjį miestą. "Guliu sau lovoje, staiga prasiveria palatos durys. Įeina Ruslanėlis. Apsikabinome, kartu apsiverkėme. Jis man pasakė: "Močiute, tik tu gyvenk, tik tu pasveik. Tu man esi be galo reikalinga." Pasirodo, jam ir pačiam buvo sušlubavusi sveikata. Nieko man, velniukas, nesakė, iš spaudos sužinojau, jog su greitąja buvo išvežtas į ligoninę, - pasakoja močiutė. - Suprantu, kodėl taip pasielgė - norėjo, kad nesijaudinčiau. Kai patikino, jog tikrai gerai jaučiasi, kad visi tyrimai - geri, atrodo, tarsi nuo širdies kas nors kokį kalną man būtų nukėlęs." Zinaida nepiktai išbara anūką, jog šis visai savęs nesaugo. Va, visai neseniai koncertavo kažkokiame miestelyje. Vakaras buvo vėjuotas, lijo, o jis vilkėjo tik plonyčius marškinėlius. Dėl to peršalo.

"Aš darbui nesukurtas"

Zinaidos negaliu nepaklausti, koks, jos manymu, šiandien būtų Ruslanas, jei būtų augęs ne su ja, o su savo tėvais. "Žinoma, kitoks. Nebūtų tapęs tuo, kuo tapo. Gal dabar būtų paprastas darbininkas", - pusiau juokais, pusiau rimtai dėsto. Pašnekovės teigimu, mokykloje anūkui sekėsi neblogai. Nors jis nebuvo pirmūnas, bet ir dvejetų namo neparnešdavo. Ar krėsdavo išdaigų? Gal, bet ne tokių, dėl kurių ji būtų kviečiama apsilankyti direktoriaus kabinete. "Ruslanas nuo mažens svajojo apie sceną, norėjo tapti dainininku. Nė viena mokyklinė šventė nevykdavo be jo pasirodymų. Ir namie drauge dažnai dainuodavome. Jis - žaisdamas, aš - ruošdamasi virtuvėje, - pasakoja. - Ar būčiau norėjusi, kad baigęs mokyklą anūkas pasirinktų rimtesnę profesiją? Net nežinau. Prisipažinsiu, kartais apie tai pagalvodavau, bet mačiau, kaip jis dega ta savo svajone. Būdavo, vakare atsisės šalia manęs, apsikabins ir sako: "Močiute, aš darbui nesukurtas. Noriu dainuoti." Ir pykdavau, ir juokas imdavo dėl tokių jo žodžių. Ir ką tu jam padarysi? Vesdavausi ir bulvių kasti, ir kitokių darbų dirbti padėti, bet jis per ašaras nieko aplink nematydavo. Tačiau vis tiek gelbėdavo."

Truputėlį anksčiau užsiminusi, jog anūkas kartais ko nors nepasako iš karto, nes nenori, kad ji be reikalo nervintųsi, nerimautų, Zinaida patikina, jog Ruslanas dažnai paskambina ir perspėja dėl vieno ar kito straipsnio, televizijos reportažo. "Kai žmogus atsiduria viešoje erdvėje, natūralu, kad juo labiau domimasi, pasipila įvairūs vertinimai, komentarai, prirašoma būtų, nebūtų dalykų. Kartais skaitau ir netikiu tuo, kas išdėstyta juodu ant balto. Atrodo, kad visai apie kitą žmogų straipsnis, - prisipažįsta močiutė. - Ruslaną pažįstu geriausiai. Kad ir koks būtų, jis - mano vaikas, mano anūkas, mano auginta dalia."

Pašnekovei skaudžiausia girdėti kitus kalbant, diskutuojant apie anūko gyvenimo būdą, seksualinę orientaciją. Anot Zinaidos, Ruslanas - suaugęs žmogus, pats pasirinko kelią, kuriuo nori eiti, tokia buvo jo valia. Ar reikia už tai ant jo pykti? Nekęsti? Drabstytis purvais? Kažin. Ne veltui sakoma, kiekvienam - savo.

Meilė muzikai - paveldėta

Per visą pokalbį apie augintą nuo kūdikystės anūką Zinaida vos tramdo ašaras. Džiaugsmo, kad jos berniukas tapo toks garsus, populiarus ir gerbėjų mylimas, ir skausmo, jog gyvenimas Ruslanui vaikystėje bei paauglystėje atseikėjo nemažai vargo. "Kokį užsiauginau, tokį ir turiu, - graudenasi. - Nesvarbu, kokias baisybes apie jį rašytų internete, Ruslanas vis tiek man liks pats mylimiausias, pats geriausias."

Anot močiutės, viską, ką per pastaruosius kelerius metus anūkas pasiekė: populiarumą, šlovę, finansinę gerovę, padarė tai pats, niekas jam nepadėjo. Nebuvo jokių turtingų tėvų, dėdžių, tetų ar kitų giminaičių, kurie išvardytus dalykus būtų atnešę ant lėkštutės pasidabruotais kraštais. Ruslanas močiutės žodžių nepaneigtų. Tik, ko gero, pridurtų, kad už savo muzikalumą ir sceniškumą jis taip pat dėkingas senelei, mat šiuos gebėjimus paveldėjo iš jos. Ne viename ankstesniame interviu atlikėjas yra užsiminęs, kad būdama jauna močiutė dainavo Sovietų Sąjungos karininkų namų rusų chore.

Po 30 metų pertraukos

Baigiantis pokalbiui Zinaida prasitaria, kad pastaruoju metu jaučiasi be galo laiminga, pakylėta. Kodėl? Ogi dėl to, jog po ilgos pertraukos, beveik po 30 metų, vėl atsidūrė scenoje. Kai anūkas dalyvavo LNK realybės šou "Muzikos akademija", viename iš koncertų moteris dainavo kartu su juo. "Tai Ruslanas mane grąžino į sceną. Tegu ir trumpam, - šypteli. - Nepaprastai jaudinausi, kaip mums seksis. Juk ilgą laiką nebuvau dainavusi viešai, be to, kaip tik tuo metu buvo paūmėjusi astma. Tačiau nuo pat pirmos repeticijos viskas klostėsi kuo puikiausiai. Aišku, prieš pat koncertą vėl supanikavau. Turėjome dainuoti po Rūtos Ščiogolevaitės. Prisimenu, paprašiau Ruslano, kad šis nubėgtų ir nupirktų nors lašelį ko nors išgerti. Žiūriu, parneša man didžiausią butelį mineralinio vandens. Sashos Son(g) mama jį paprotino, pasakė, jog ne to močiutė norėjo, kad man šlakelio dėl drąsos reikėjo. Siurbtelėjau, ir užlipome ant scenos. Žmonių daug, salėje ūžesys, didžiausias triukšmas! Šviesos akina, rankos, kojos dreba, gerklėje kamuoliukas įstrigęs. Užgrojo muzika, ir manyje tarsi kažkas sprogo. Neprisimenu, kaip dainavau, bet žinau, kad gerai. Komisija mūsų duetą įvertino aukštais balais."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"