TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

"Mano gyvenimas - tai komedija!"

2007 12 22 0:00
A.Gore'o dukra Kristin turi gerą humoro jausmą.
Užsienio spaudos nuotrauka

Taikos Nobelio premijos laureato, aršaus kovotojo su klimato atšilimu, "Oskaro" savininko ir buvusio JAV viceprezidento Alo Gore'o duktė Kristin mano, kad gyvenimas keistame politikos pasaulyje gali virsti tikra komedija.

"Emmy" apdovanojimą pelniusi komedijų ir bestselerio "Sammy's Hill" ("Sammy kalva") autorė Kristin Gore dažnai juokiasi iš savęs pačios. Trisdešimtmetė moteris sako šią savybę paveldėjusi iš mylimo tėvelio. Buvęs JAV viceprezidentas taip pat sudomino dukrą ekologijos problemomis.

Užtat politika Harvardo universiteto absolventei visai nerūpi. Alo ir Tipper Gore'ų duktė pirmenybę teikia kūrybai. Ji rašo ne tik knygas, bet ir šou scenarijus. Ekranuose jau netrukus turėtų pasirodyti jos sėkmingiausio romano veikėja Sammy arba vadinamoji Amerikos Bridžita Džouns.

Kristin šiuo metu gyvena Los Anžele su vyru Paulu Cusacku, buvusiu A.Gore'o padėjėju, ir mielai pasakoja žurnalistams apie keistą politikos aplinką, kurioje ji užaugo. Moteris be jokių užuolankų kalba, kad Gore'ų šeimai komedija tapo gyvenimo būdu.

- Ar visada norėjai rašyti?

- Taip. Tėvai man visada ką nors skaitydavo prieš miegą. Pasakas pamėgau anksčiau nei pati pradėjau rašyti. Tiesiog žinojau, kad noriu būti rašytoja. Ir nepasiduosiu, net jei žmonės visai neskaitys mano kūrybos.

- Ar šeima visada tave palaiko?

- Taip. Kai pasakiau, kad noriu tapti rašytoja, jie atsakė: "Puiku!" Jaučiuosi laiminga, nes mano tėvai visada manimi tikėjo. Baigusi studijas universitete ruošiausi tęsti mokslinę veiklą, tačiau paskutinę akimirką persikėliau į Los Anželą. Neturėjau jokio darbo, todėl pradėjau rašyti televizijai. Tėvai mane tikrai labai palaikė, nors ir nedirbau jų svajonių darbo. Man pasisekė.

- Ar kas nors pasikeitė 1992 metais, kai tavo tėvas tapo JAV viceprezidentu?

- Mano tėvai visada stengėsi apie viską kalbėti paprastai ir apsaugoti mus (A.Gore'as turi keturis vaikus - red.) nuo politikos. Bet 1992 metais viskas pasikeitė. Man buvo 15 metų, todėl nebuvau pasirengusi tokioms permainoms! Kai tau penkiolika, jautiesi nerangus ir pasimetęs. Tuo metu nesitikėjau, kad tėvas įsitrauks į politiką.

- Kokios permainos tau labiausiai įstrigo?

- Didžiausia permaina - persikėlimas į viceprezidento namus. Pamenu, mus visur sekė slaptųjų tarnybų agentai. Netgi mokyklos išleistuvių vakarėlyje negalėjau atsipalaiduoti. Už mano nugaros stovėjo stambūs vyrukai. Mane tai trikdė!

Žmonėms atrodo, kad tai smagu. Tuo metu permainų visai nenorėjau. Tai buvo didžiulė permaina. Nors mano gyvenimas iki šiol keičiasi.

- Ką manai apie savo romano veikėją Sammy?

- Esu labai laiminga, kad žmonės Sammy tapatina su Bridžita Džouns. Bet, mano manymu, šios veikėjos skiriasi. Sammy iš tikrųjų nerūpi jos svoris, jai svarbiausia - karjera.

- Ar humoras tau svarbus?

- Net labai svarbus. Mano tėvai išugdė mano humoro jausmą. Jie sakė, kad lengviausia - juoktis iš savęs ir iš kvailų pasaulio politikos įvykių. Man humoras - esminis dalykas, be jo turbūt išprotėčiau.

- Kas linksmesnis - tavo tėvas ar mama?

- Jiems abiem būdingas nepakartojamas humoro jausmas, nors nė vienas jų viešai nejuokauja. Žmonėms atrodo, kad mano tėvai - labai rimti. Galėčiau su tuo sutikti, nes mano tėvų darbas yra rimtas, ir aš noriu, kad šalį valdytų protingi ir rimti žmonės. Žinau, kad privačiame gyvenime jie turi įspūdingą humoro jausmą. Jie mane skatina juoktis iš visko, nes juokas padeda įveikti įtampą.

- Ar tikėjaisi, kad tavo tėvas gaus "Oskaro" premiją?

- Negalėjau to numatyti. Nesitikėjau, kad jo filmas apie visuotinį atšilimą pelnys "Oskarą" ir bus rodomas visame pasaulyje. Man tai buvo didžiulė staigmena, nors ir suvokiau, kad jis sunkiai dirbo, kad perduotų žmonėms šią svarbią žinutę. Jis mano turintis įvykdyti ypatingą misiją.

- Ar rūšiuoji atliekas?

- Taip, žinoma! Jau nuo pat vaikystės mane pratino rūšiuoti atliekas, išjungti šviesą ir keisti lemputes. Dabar tai darau savo namuose. Kai kurie žmonės klausia lyg apgailestaudami: "Ar turėjai taupyti tualetinį popierių? Ar buvo siaubinga nuo pat mažens tausoti aplinką?" Nieko panašaus nebuvo. Jaučiuosi gerai galėdama padaryti nedidelius pakeitimus. Jaučiuosi taip, tarsi siųsčiau svarbią žinutę pasauliui.

- Kaip jaustumeisi, jei tavo tėvas dalyvautų kitų metų prezidento rinkimuose?

- Esu labai laiminga, kad jis neiškėlė savo kandidatūros. Džiaugiuosi, kad jis daugiau neketina veltis į politiką. Dabar tėvas pasirinko kitokį kelią ir išsilaisvino iš politinės sistemos. Aš jį visada palaikyčiau, kad ir ką jis darytų, bet tikrai džiaugiuosi, jog jis ne kandidatas.

- Koks A.Gore'as kaip tėvas?

- Jis nepakartojamas. Tėvas viską tučtuojau meta, kai man prireikia jo pagalbos. Kai buvau jaunesnė, maniau, kad tai savaime suprantama. O dabar suprantu, kad dėl manęs tėvas yra paaukojęs daugybę dalykų!

Jis turėjo tik vieną seserį, kuri jau mirė, o mano mama buvo vienintelis vaikas šeimoje. Štai kodėl mano tėvai norėjo turėti didelę šeimą. Jie sutelkė į mus visą dėmesį. Jie mus labai myli. Mano tėvas - labai geras. Ir aš už tai jam suteikčiau apdovanojimą.

Parengta pagal "Hello!"

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"