TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

"Mano vaikystės rudens" Benas tapo Teofiliu

2006 07 08 0:00
Arūnas Bulika su sūnumi Karoliu prie pirmojo automobilio.
Irmanto Gelūno nuotrauka

Turbūt daugelis įsiminė rudaplaukį Beną iš režisieriaus Gyčio Lukšo 1977 metais sukurto filmo "Mano vaikystės ruduo". Jį vaidinusiam vilniečiui Arūnui Bulikai tada buvo šešiolika. Tiek dabar jo sūnui Karoliui, o jis pats, artėjant keturiasdešimt penktajam gimtadieniui, prisiminė debiutą kine ir filmo režisieriui šešiasdešimtmečio proga nusiųstame elektroniniame laiške parašė: "Dabar jaunasis Benas, ko gero, tapo Teofiliu".

Kai Gytis Lukšas rengėsi kurti poetišką filmą Juozo Apučio prozos motyvais, vilnietis moksleivis Arūnas Bulika buvo susidomėjęs stendiniu šaudymu. Jo treneris Karoliniškėse gyveno kaimynystėje su režisieriumi, ir kai šis užsiminė ieškantis žmogaus filmui "Mano vaikystės ruduo" (tada dar darbiniu pavadinimu "Ak, Teofili"), treneris pasakė, kad jo komandoje yra vienas panašus į tokį, kokio ieško filmo kūrėjas. Išstypęs rudaplaukis paauglys. Ir Arūnas gana netikėtai buvo pakviestas į bandymus Lietuvos kino studijoje. Iš pradžių - į fotobandymus, vėliau - ir kino. Juose, jei Arūnas gerai atsimena, lygia greta dalyvavo dabar garsūs aktoriai Kostas Smoriginas ir Remigijus Vilkaitis. Pasirinktas buvo šešiolikmetis neprofesionalas.

Filme - kaip gyvenime

"Ėjau į tuos kino bandymus iš tikrųjų net minties neturėdamas, kad mane pasirinks. Viskas vyko labai paprastai: atvažiuoji iš ryto, pasiskaitai scenarijų - ir čia pat, laukymėje už kino studijos ekspromtu įrengtoje filmavimo aikštelėje, pastatoma kamera ir filmuojama. Buvo labai įdomu", - pasakojo LŽ Bulika.

Artėjant mokslo metams tuometinės 43-iosios vidurinės mokyklos moksleivis sulaukė patvirtinimo Beno vaidmeniui. "Mano vaikystės rudens" filmavimas vyko rugsėjo-lapkričio mėnesiais. Darbas kine šešiolikmetį uždegė. Kita vertus, dirbdamas kartu su tokiais profesionalais kaip Algimantas Masiulis, Eglė Gabrėnaitė, Eduardas Kunavičius filmavimo aikštelėje pamiršdavo, kad jie yra žvaigždės. Tiesiog visi buvo kolegos, draugai, dirbo bendrą darbą, mokėsi tekstus, repetavo. Tik vėliau žiūrėdamas filmą įsigilino į tas garsias pavardes.

"Filmas buvo statomas Maskvos užsakymu, ir Lukšui galbūt buvo surištos rankos, galbūt jis galėjo sukurti jį kitokį. Bet man tas filmas labai gražus, - dabar jau iš šalies mėgino įvertinti "Mano vaikystės rudenį" pašnekovas. - Pats personažas, naivus Lietuvos kaimo vaikinukas, šiais laikais, jei filmas būtų parodytas kino teatre, nežinau, kaip būtų sutiktas žiūrovų".

Bulikai neteko matyti "Mano vaikystės rudens" kino teatre. Kai buvo rodomas, turėjo išvykti, tad negali pasakyti, kokia buvo tuometinių žiūrovų reakcija, kokio amžiaus žmonės ėjo jo žiūrėti. Tačiau turi įsirašęs filmą į kompaktinę plokštelę ir kartkartėmis pasižiūri.

Pagal scenarijų "Mano vaikystės rudens" Benas, jo charakteris, pomėgiai, pasak pašnekovo, labai atitiko jį patį. Net galėtų pasakyti, kad nekūrė to vaidmens, o jį gyveno. Vienintelis skirtumas, kad jis, vilnietis, filme tapo kaimo vaikinuku, tačiau širdyje iš tikrųjų liko savimi. Ir ta pirmoji meilė, ir vėliau, jau iš tikrųjų, atėję nusivylimai, praradimai, ir pažinimas vėl kažko naujo - filmas tiesiog kartojo, kas vyko jo paties gyvenime.

Arūnas prisiminė girdėjęs tokią nuomonę, esą jauni žmonės, pirmą kartą patekę į kino studijos filmavimo virtuvę, ne vaidina, o stengiasi išgyventi savo vaidmenį. Gal taip nutiko ir jam, tačiau viskas iš tikrųjų buvo labai artima.

"Filme Teofilis klausia Beno, kas jam įdomu, o šis atsako, kad literatūra ir aviacija. Man tai irgi buvo labai įdomu. Aviacija domiuosi iki šiol, nors skraidyti teko tik keleiviniais laineriais, o literatūra ir dabar išliko šventas dalykas, kiekvieną vakarą prieš miegą praleidžiu su knyga", - kalbėjo pašnekovas.

Be nuoskaudos ir nusivylimo

Jau po filmavimo vykę festivaliai, kino dienos, susitikimai su žiūrovais Bulikai suteikė dar kitokios gyvenimo patirties. Išmokė kalbėti didelei auditorijai ir nebijoti jos, nesusikaustyti prieš kamerą, išlikti natūraliam, kai yra filmuojamas ar fotografuojamas.

"Žvaigždžių komplekso išvengiau, nors daug mergaičių, be abejo, mane įsimylėjo, tik nė viena nesakė, mylėjo patyliukais, - juokėsi "Mano vaikystės rudens" Benas. - O man po filmavimo atsirado noras ką nors daryti pačiam. Mokykloje pradėjome kurti spektakliukus. Kai kas pasisekė, kai kas - ne, kai ką direktorius uždraudė, nes manė, kad sovietiniam mokiniui negalima tokių dalykų vaidinti scenoje. Vėliau iš draugo pasiskolinau mėgėjišką kino kamerą ir susukau filmuką apie mūsų klasę. Deja, jis pražuvo".

1978-1979 metais buvo tokia televizijos laida jaunimui "Vienmečių klubas". Į ją Arūnas buvo pakviestas ir ilgai dalyvavo kaip teminių pažintinių laidų vedėjas.

Mokykloje, kaip prisipažino pašnekovas, jis buvo tinginys, nors gabus vaikas. Daug kuo domėjosi: technika, fizika, chemija, literatūra, ir būdavo temų, iš kurių galėdavo atsakinėti pirma laiko, dar jų neišėjus, tačiau gaudavo dvejetą, nes nebūdavo atlikęs namų darbų. Ir mokslai sekėsi banguotai: geriau - blogiau.

Baigęs vidurinę mokyklą Bulika pamėgino stoti į tuometinę Konservatoriją, televizijos režisūros specialybę - tais metais aktorių kursas nebuvo renkamas. Nežino, kodėl neįstojo. Perėjo visus turus, išskyrus paskutinį. Tiksliai neprisimena, kas ten buvo. Komisija klausinėjo iš bendro išsilavinimo, ir dabar Arūnas tarsi netyčia norėtų pasakyti, jog neįstojo todėl, kad nežinojo, kas pastatė Vilniaus katedrą. Susiginčijo su komisija: prie katedros pritvirtintoje lentelėje rašoma, kad ją pastatė Laurynas Stuoka-Gucevičius, tačiau iš tikrųjų tik rekonstravo!

"Džiaugiuosi, kad neįstojau, - kalbėjo pašnekovas. - Žinoma, pirmomis dienomis buvo ir nusivylimo, ir apmąstymų, gal mėginti stoti kitais metais, bet galiausiai atsisakiau ir neliko nei nuoskaudos, nei nusivylimo. Gal tą stojimą į Konservatoriją laikiau savo išmėginimu - tiksiu ar ne šiai sričiai. Po ano filmavimo mane dar kvietė į kelis kino bandymus epizodiniams vaidmenims filmuose "Faktas" ir "Turtuolis vargšas", bet jie nebuvo man sėkmingi. Supratau, kad jei vieną kartą patekai į kino studiją, tai dar nereiškia, kad visą gyvenimą būsi aktorius".

Ak, Teofili

"Manau, ne vienas žmogus nuo paauglystės iki brandos metų pasijunta esantis ir Benas, ir Teofilis. Po Teofilio - gal vėl Benas. Vidiniai išgyvenimai gali labai keistis. Pabuvęs Benu tampi labiau subrendęs, gal išgyveni Teofilio periodą, nusivylimus. Ir staiga - lūžis. Vėl pradedi gyventi kaip tas Benas. Vėl gyvenimas pasidaro gražus. Vėl pamatai kažką iš naujo, ko galbūt nepastebėjai anksčiau", - filmo herojaus ir realų gyvenimą lygino pašnekovas.

Iš pradžių Bulika metus mokėsi braižytojo konstruktoriaus specialybės technikos mokykloje, vėliau studijavo radioelektroniką tuometiniame Kauno politechnikos institute.

Kaip ir Teofilis buvęs aktoriumi, matininku ir dirbęs daugybę kitų darbų, "Mano vaikystės rudens" Benas tikrajame gyvenime ilgai ieškojo savęs. Teko dirbti elektriku ir automatikos specialistu, pardavėju ir technikos konsultantu. Patyrė daug įdomių gyvenimo posūkių. Pastaruosius trylika metų dirba vienoje kompanijoje, prekiaujančioje laboratorine ir mokslinių tyrimų įranga. Bulika ją įdiegia darbo vietose, apmoko personalą. Sėkminga karjera, o Teofilis, atrodytų, buvo nusivylęs ir sužlugdytas žmogus... Tačiau pašnekovas įžvelgė ir jo optimizmą.

"Buvo ir mano gyvenime periodų, kai buvau labai nusivylęs. Užeidavo net tokių minčių, kam iš viso gyvenu šiame pasaulyje, kam esu reikalingas, kad visiškai nieko gero, nieko doro nebus, - atvirai kalbėjo Arūnas apie jaunystės ir vėlesnius laikotarpius. - Tačiau praeina šiek tiek laiko, ir matai: saulė šviečia, medžiai žali ir gyvenimas yra gražus. Mano natūra tokia. Esu optimistas ir visada stengiuosi rasti teigiamų dalykų. Net jei yra blogai, žinau, kad bus geriau. Negali būti, kad visą laiką būtų blogai. Ir jei gyvenimu nesidžiaugsi, matysi vien juodus tonus, save tik nuodysi".

Papildantys vienas kitą

Arūno mama Gražina Valiulienė - gydytoja, patėvis Rimvydas Valiulis - chemikas. Tėvą Joną Buliką sakė pažįstantis tik iš fotografijų. Penkiolika metų jaunesnis brolis Kęstas Valiulis mėgina verstis privačiu verslu.

"Pirmųjų meilių buvo daug, ir nusivylimų daug buvo, tačiau turiu nuostabiausią žmoną, kokia tik gali būti, - apie šeimą pasakojo pašnekovas. - Jos darbas sunkus. Mokytoja. Sūnus atsigimęs į mane. Gabus, bet tinginys. Tik jam kryptingiau nei man klostosi ateitis. Turi didelį polinkį į dailę. Yra laimėjęs daugelį tarptautinių vaikų dailės konkursų. Prieš trejus metus Taivane surengtame pasaulinio vaikų meninės raiškos konkurse laimėjo aukso medalį".

Rasa Bulikienė prieš porą metų išleido eilėraščių knygelę "Rasakila". Poeziją rašo seniai, ir į rinkinį sudėta kūryba nuo pačių pirmųjų eilėraščių iki dabar. Nedidelis tiražas išdalytas draugams ir pažįstamiems.

Pačiam Bulikai tenka daug keliauti. Kompanija atstovauja daugeliui garsių pasaulio gamintojų, ir dažniausiai darbinės komandiruotės būna mokymo tikslais: reikia išmokti dirbti su įranga, susipažinti su jos eksploatavimu ir servisu.

Pašnekovas prisipažino, kad kartais per darbus jiedu su žmona pasikalba tik savaitgaliais. Ir jų gana skirtingi charakteriai - tik į gera: vienas kitą paprasčiausiai papildo. Jei būtų vienodi, gal nebūtų taip įdomu gyventi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"