TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Marijampolietė žavisi vidurnakčio poezija

2006 04 29 0:00
"Man - 90, bet aš dar studentė!" - tvirtina Teofilija Žemaitytė, žvelgdama į savo portretą.
Autorės nuotrauka.

90 metų perkopusi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių draugijos narė Teofilija Žemaitytė, išleidusi nemažai poezijos knygų, vis dar pati eiliuoja ir nepraleidžia progos vidurnaktį pasiklausyti per radiją transliuojamų poezijos skaitymų

"Jei tu myli, jei kenti, jei meldiesi - esi žmogus, - nežinomo autoriaus mintimi pokalbį pradėjo marijampolietė poetė. - Kaip dabar gyvenu? Ką galiu ypatingo pasakyti? Kas man liko... Pažįstami žino, kad man viskas gerai. Kada per mėnesį gaudavau 80 litų pensijos - buvo gerai, kai pradėjau gauti 130 litų - dar geriau. Dabar jau net 200 litų gaunu. O būdavo, sumokėjus visus mokesčius, iš

pensijos likdavo 15-20 litų pragyventi. Bet turiu tiek daug bičiulių, kad neprapuoliau. Pradėjau kalbėti, kaip gyvenu materialine prasme... Pas mane susirenka daug šviesių žmonių, pašnekame dabarties klausimais. Jau nemėgstu, kaip anksčiau, būti didele patriote. Dabar į viską žiūriu blaiviau. Ką dar galiu papasakoti? Džiaugiuosi kiekviena diena. Neturiu net televizoriaus. Pagrindines žinias sužinau per radiją".

Prieš 25 metus

Jau daugiau kaip penkerius metus, susilpnėjus regėjimui ir itin pablogėjus sveikatai, poetei tenka gyventi vien tik "kambario" režimu. Paskutinę iškylą į maldos namus ji prisimena kaip sunkią, nors nuo namų iki bažnyčios durų buvo nuvežta ir parvežta. Tad daugiau išeiti iš namų, kad ir kaip norėtų, nesiryžta.

Prisiminusi prieš 25 metus ją ištikusią traumą, Žemaitytė nieko nekaltina. "Abiejų akių tinklainės nukrito, toliau - aklystė. Vieną akį medikai man dar "prikabino", o kita akimi ir po operacijos nieko nematau", - sakė pašnekovė, įsitikinusi, jog pirma Dievas jai davęs kryžių, po to - suteikė malonę. Įstojus į Aklųjų ir silpnaregių draugiją, atsirado likimo draugų. Dėl jų gerų norų poetė gavo Marijampolėje nedidelį butą. Sako, net ir sunkiai sirgdama, nebuvo praradusi gyvenimo džiaugsmo.

Darbų įkarštis - naktį

"Trys kaulų lūžiai - abiejų rankų ir stuburo, penkios operacijos, septynias savaites turėjau gulėti lovoje. Gydytojas nuramino, kad mano nelaimė "baisiai" laiminga, nes nėra nuolaužų, - prisiminė ji. - O kiek Akių ligų klinikoje patirties gavau. Kitos šalia gulėjusios palatos kaimynės nusiminusios apgailestaudavo, kad nosinaitės pačios negalės išsiskalbti. Tokius niekučius vardijo. Man sakė - nevargink akių, nemegzk, neskaityk, tausok save. Vanduo stovėdamas genda. Jei tik gulėsiu, kas bus?"

91 metų poetė prisipažįsta gyvenanti kitaip nei įprasta: keliasi tik vidudienį, mezga servetėles, paskaito, paskui sėda prie darbo stalo, kur jos laukia popierius, pieštukai ir pradėti rankraščiai. Kai visi kaimynai eina nakties poilsio, poetei - pats darbų įkarštis. Paskui per radiją klausosi vidurnakčio lyrikos. Jai patinka ne tik senosios, bet ir jaunosios kartos eiliuotojų posmai.

"Ne tik vidurnakčio lyrikos klausausi, bet ir "Mažosios studijos", "Literatūros akiračių". Kiekvieną sekmadienį per radiją išklausau pamaldas ir pamokslą iš Vilniaus arkikatedros. Klebonas Ričardas Doveika yra kai kurių mano eilėraščių įkvėpėjas", - linksmai apie savo kasdienybę pasakojo žodžio kišenėje neieškanti guvi kūrėja. Į pašnekesį ji įpynė eiliuotą mintį: "Jau apdainuotas ir beržo auksas, ir klevo meilė jau baigė degt. Vasaros šypsnio lauksiu nelauksiu -vien tik grimasos rudens veide".

Daug neakivaizdinių draugų

Gyvendama visiškai viena apie vienatvę Žemaitytė dar nelinkusi galvoti. Nors ištikimų draugų būrys metams bėgant retėja. Anksčiau per šventes gaudavo apie 50 sveikinimų, dabar džiaugiasi dviem dešimtimis atkeliavusių laiškų. "Daug turiu neakivaizdinių draugų, kurių niekada nesu mačiusi, pažįstu per laiškus. Milda Lietuvninkas iš Amerikos vien dėl poezijos kiek rašiklių, nuotraukų, vaistų, mielų smulkmenų prisiuntusi. Stebėjausi, kaip mano eilėraščius pamilo toks praktiškas žmogus, žemės ūkio srities mokslininkė iš Kauno Marija Kalvaitienė? Ji paskambina, prašo atsiųsti daugiau eilėraščių. Sakė: "Mes, pensininkės, dalijamės jūsų kūryba". Neakivaizdinis bendravimas siejo ir su kunigu Kazimieru Ambrasu. Dirbdamas Vatikane, jis perskaitė mano kūrybos knygelę. Paskui išvažiavo dirbti į JAV, dabar gyvena ir dirba Kaune. Jis prašė eilėmis parašyti maldaknygę vaikams, bet aš atsisakiau, nes man tokie dalykai jau per sunkūs", - tik apie keletą neakivaizdinių draugų papasakojo poetė.

Kiek kitokia pažintis su Vilkaviškio vyskupijos vyskupu emeritu Juozapu Žemaičiu. Poetei malonu prisiminti vyskupo žodžius: "Teofiliją aš vadinu savo antrąja sesute". Juos sieja ta pati pavardė, bet ne giminystė. Kai poetė šventė 90 metų jubiliejų, po iškilmingų šv. Mišių atsisveikindamas vyskupas linksmai patarė jai gerai pasižiūrėti į veidrodį. "Ar tau galima duoti 90 metų?" - retoriškai klausė vyskupas Žemaitis, retkarčiais poetę pradžiuginąs telefono skambučiu.

Pasak Žemaitytės, anksčiau, jei per dieną nesulaukdavo kieno nors skambučio ar apsilankymo, vadindavo istorine diena. "Dabar tokių pasitaiko dažniau. Visi užsiėmę", - atviravo poetė. Ji minėjo, kad iš artimų giminaičių dažniausiai aplanko Kaune gyvenanti sesuo.

Rašomoji mašinėlė

Didelių mokslų neragavusi, baigusi Barzdų namų ruošos ir amatų mokyklą, 1969 metais iš savo pusbrolio - tuometinio Rumšiškių klebono Jono Žemaičio (jau miręs - aut.past.) - dovanų gavo rašomąją mašinėlę. Nuo tada, pasak poetės, "su ta mašinėle atėjo giedresnės dienos. Aš - rašytoja". Iš pradžių spausdino kunigų pamokslus,

perrašinėjo religinius leidinius. Vėliau bendradarbiavo su Vilniaus universitetu, rinkdama žodžius bei sakinius Lietuvių kalbos žodynui. Lankantis poetės namuose, ji parodė pačios rašomąja mašinėle surinktas ir išleistas daugiau kaip 50 pavadinimų knygeles. Tai - įvairūs laiškai, prisiminimai, mintys, eilės.

Žemaitytė sakė, kad pirmą kartą jos keli eilėraščiai buvo išspausdinti 1970-aisiais Lietuvos aklųjų draugijos žurnale "Mūsų žodis". Lietuvės eiles išspausdino ir Čikagos lietuviai. Gimtinėje patys produktyviausi poetei buvo 1996, 2002 bei 2004 metai, kai dienos šviesą išvydo trys poezijos bei viena prozos knyga: "Išbarstysiu vainiklapių sniegą", "Trupiniai nuo gyvenimo stalo", "Neįvardinta meilės skola", "Rudenė giesmė liepų žydėjime".

91 metų poetė, apžvelgdama savo gyvenimą, tikino, kad visada stengėsi išlikti savimi. Jau neišeidama niekur iš namų, ji teigė dar priklausanti Romos Švč. Jėzaus širdies brolijai, Pranciškonų pasauliečių ordinui, yra Gyvojo rožinio vadovė, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos bei literatų ir menininkų klubo "Girių versmė" narė. "Vieno dvasininko klausiau, kur jis patartų man dabar daugiausia reikštis. Pagalvojęs atsakė: "Kur širdis labiausiai traukia". O mane labiausiai traukia literatūra ir literatai, - sakė Žemaitytė. - Ir maldoje, ir politikoje, ir gyvenime buvau atsargi. Visa, kam priklausau, yra tam tikra regula. Pavyzdžiui, kartais aš kalbu maldas savais žodžiais. Kiekvieną dieną gaunu iš Viešpaties rūbą, kvapą, spalvą. Jaučiu šią palaimą. Turiu savitą gyvenimą. Daug kas norėjo mane palenkti į savo pusę. Sako, kur gyveni, prisitaikyk. Negi, jei gyvensiu pas girtuoklius, tai gersiu? Reikia išlikti savimi - ir klysti, ir slysti. Pakeliu sparnus ir toliau skrendu. Kartoju milijonus kartų - kiekvienas į visatos harmoniją įpinkime gražiausią savo gyvenimo giesmę".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"