TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Marius Repšys netiki talentu

2014 08 16 6:00
Į Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir Vilniaus teatro „No Theatre“ spektaklius įsisukęs Marius Repšys tikina į televiziją žengiantis dėl smalsumo, o ne dėl pinigų. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Tikėtina, kad perskaitę šį interviu TV6 laidos apie automobilius „Trys pedalai“ ir TV3 talentų šou „Lietuvos talentai“ prodiuseriai eterio naujokui aktoriui Mariui Repšiui turės pastabų. Publikacijos herojus, kuris yra vienas TV6 projekto vedėjų ir vienas būsimųjų TV3 laidos veidų, neslepia, jog dėl automobilių neina iš proto, o vesdamas talentų šou peržengs savo principus.

- Prieš porą savaičių į TV6 eterį išleisti „Trys pedalai“, kuriuos vedi su „M-1 Plius“ ryto šou „Gyvenimas prasideda…“ balsu Tomu Ramašausku. Ką darytum, jei vidury kelio sustotų tavo „Volkswagen Passat“?

- Kaip reikalauja taisyklės, išsitraukčiau trikampio ženklą ir apsirengčiau liemenę. Tada aiškinčiausi, dėl ko sugedo mašina. Abejoju, ar ją sutaisyčiau. Moku pakeisti tepalus, tarpines ir filtrus, bet jei automobilis turėtų rimtesnių problemų, nuvaryčiau jį į servisą.

Automobiliui pernelyg neteikiu reikšmės – jis man yra tiesiog judėjimo priemonė. Norėčiau patogesnio nei septyniolikos metų senumo mano „Volkswagen Passat“, bet aš juo patenkintas. Nepasakyčiau, kad esu mašinų garbintojas. Man patinka važinėti, bet dėl automobilių neinu iš proto.

- Neturėtum kalbėti priešingai? Juk vedi laidą apie automobilius.

- Neturėčiau. „Trijų pedalų“ kūrėjams sakiau, kad nesu pamišęs dėl transporto priemonių, bet jie teigė, kad šeimininkauti tokiame šou turi nebūtinai mašinų fanatas. (Kikena.)

- Naujajame sezone su aktoriumi Ramūnu Cicėnu vesi ketvirtąjį TV3 „Lietuvos talentų“ šou. Kokie žodžio „talentas“ sinonimai pirmiausia tau šauna į galvą?

- (Atsidūsta.) Nereikia ieškoti sinonimų, nes, tiesą pasakius, netikiu talentu. Tikrai tikiu, kad žmogus gali bet ką. Jis pats nusibrėžia ribas, nusakančias tai, ką gali ir ko nesugeba. Jeigu sakai sau, kad gali viską, viską ir galėsi. Jei sakai, kad ko nors negali, čia ir yra tavo riba.

Sporto patirtis aktoriui Mariui Repšiui nepraėjo veltui.

- Nesutinku. Bene dvidešimt procentų „Lietuvos talentuose“ rodomų talentų yra klounai. Jie įsitikinę, kad puikiai šoka, dainuoja ir t. t., tačiau nesugeba nieko.

- Taip, bet tu įsivaizduok, kas būtų nutikę, jei jie būtų pakliuvę į geras rankas, jei su jais būtų dirbta. Galbūt tokie žmonės ir nepasiektų aukštumų, bet jie galėtų būti puikūs savo srities atstovai. Patyriau tai savo kailiu.

Talentas išugdomas. Aišku, yra ir gamtos duotybė. Bet jei tau tikrai patinka tai, ką darai, tobulėji. Tokiu atveju neabejotinai pasieksi tam tikrų rezultatų.

Kadaise bandžiau repuoti, bet mečiau šį reikalą, nes jam reikia laiko. Apie tai kalbėjausi su „G&G Sindikato“ lyderiu Gabrieliumi Liaudansku-Svaru. Jis sakė: „Skirtumas tarp tavęs ir manęs yra tas, kad tu nustojai, o aš tęsiau.“

- Koks velnias tave, teatro ir kino aktorių, nešė į komercinę televiziją?

- Žmogiškas smalsumas. Mane krūva žmonių tempė į televizorių. Nusprendžiau, kad reikia pabandyti. Nepabandęs negali nieko sakyti.

Iš karto pabrėžiu, kad darau tai ne dėl pinigų – šiuo atveju man tai visiškai nesvarbu. Televizijoje nėra tiek šlamančiųjų, kiek visi įsivaizduoja. Kaifuoju darydamas tai, ką darau. Dirbu savo svajonių darbą. Taip pasakyti gali mažai žmonių – šešiasdešimt procentų jų daro ne tai, kas jiems patinka. Jei būtų priešingai, visi būtų laimingesni.

- Patekęs į televizorių likai ištikimas sau?

- Sutikęs vesti „Lietuvos talentus“ truputėlį save išdaviau – pamyniau tam tikrus savo principus. Man tai – savotiška pamoka. Anksčiau buvau įsitikinęs, kad neisiu į TV eterį.

Jei kalbėtume apie „Tris pedalus“, šios laidos vedimo nevadinčiau išdavyste. Tai šou, nesiekiantis uždirbti. Mes iš tikrųjų norime padaryti gerą, kokybišką laidą. Ji nepigiai ir gražiai nufilmuota, joje rodomos gražios mašinos. Man tai patinka. „Lietuvos talentai“ nėra blogas projektas, bet aš peržengiu savo principus. Kodėl žmonės juos žiūri? Dėl to, kad nori pamatyti tikrą talentą? Ar dėl to, kad pamatytų kokį nors keistuolį? Dauguma žiūrovų įsijungia „Lietuvos talentus“ dėl visokių kvailelių, o ne dėl perliukų. Sėdi prie televizoriaus ir manai esantis geresnis už tą, kurį drožia komisija.

- Meno sluoksniuose gajus įsitikinimas, kad teatras turi išliekamąją vertę, o televizija – ne. Ką pasakytum tu?

- Televizorius teršia žmogų. Taip maniau ir taip tebemanau. Ateidamas į eterį prisidedu prie taršos. (Juokiasi.) Aš viską išpasakosiu, tu surašysi, o tada mane pjaus prodiuseriai.

- Prieš porą metų už geriausią antraplanį vaidmenį režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje „Išvarymas“ buvai apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“, o už vaidmenį režisieriaus Andriaus Blaževičiaus filme „Dešimt priežasčių“ – „Sidabrine gerve“ kaip geriausias aktorius. Šie apdovanojimai ką nors pakeitė?

- Nieko. Gaudamas „Auksinį scenos kryžių“ gauni ir piniginę premiją, tačiau gaudamas „Sidabrinę gervę“ daugiau nepelnai nieko. Galbūt kai gauni apdovanojimą, truputėlį pakyla tavo kalibras. O gal ir ne…

- Tai kam tos statulėlės?

- Kad paskatintų, kad parodytų, jog esi pastebėtas. Kai gauni apdovanojimą, apima geras jausmas. Tai – tas pats, kas tą pačią dieną švęsti savo gimtadienį ir Naujuosius metus. (Juokiasi.) Visi tave sveikina, tačiau du kartus daugiau nei įprastai.

Mano namuose „Sidabrinė gervė“ stovi ant palangės, o „Auksinis scenos kryžius“ – ant spintos. Pastarasis jau surūdijo. Visų teatro žmonių „Auksinis scenos kryžius“, kurį jie yra gavę, surūdija po metų.

- Kovo 4-ąją „Lietuvos ryto“ televizijos pokalbių laidoje „Viskas bus gerai“ sakei: „O dabar aš ant bangos ir pats tą racionaliai suvokiu. Gali ateiti laikas, kai nebebūsiu. Nu ir dzin.“ Suvoki šlovės laikinumą?

- Aišku, kad taip. Vieną akimirką gali būti populiarumo viršūnėje, o kitą – niekas. Šlovė laikina. Kiek tai tęsis? Metus? Dar metus? O gal ir dešimt metų. Man bus skaudu, jei niekas nesiūlys darbo, bet tikrai ne dėl to, kad manęs neatpažįsta.

- „YouTube“ reklamų ir juokingų siužetų režisieriaus Tado Vidmanto filmuke „Eastern European Men School | Marozų mokykla“ pristatai šią pramanytą tarptautinę mokyklą. Jei tokia iš tikrųjų veiktų, ar ji turėtų pasisekimą?

- Aišku, kad ne. Tačiau juk Lietuvoje pilna tokių mokyklų. Jų yra kiekviename rajone. Tiesiog arba esi, arba nesi marozas. Norėtum toks būti? (Juokiasi.)

- Ačiū – ne. Ką manai apie treninguotas asmenybes?

- Žmonės, ir tiek. Marozus vertinu neigiamai tik tada, kai jie blogai elgiasi – girti vairuoja ar mušasi. Neišsišokantieji man netrukdo. Į jokius žmones nežvelgiu paniekinamai.

- Visiškai nevartoji alkoholio. „Negeri? Vadinasi, manęs negerbi.“ Tau teko girdėti tokią frazę?

- Porą kartų ją girdėjau per giminių balius. (Juokiasi.) Atsakydavau: „Jei mane gerbi, nesiūlyk man gerti.“ Daugiau nesiūlydavo. Kam siūlyti? Taigi žino, kad negeriu.

Išgėrus linksmiau, bet paskui gėda, nes prišneki nesąmonių – pasakai tai, ko nereikėtų sakyti. Man visiškai nereikalingas alkoholis.

- Vaikystėje ir paauglystėje lankei dziudo, tekvondo, pankrationo, kung fu, bokso ir Rytų dvikovų treniruotes, taip pat akrobatiką. Įsiveltum į muštynes, jei koks nors kietuolis mestelėtų tau itin riebią repliką?

- Ne. Jei mane gatvėje pavadintų gaidžiu, nekreipčiau jokio dėmesio. Reaguočiau, jei kas nors skriaustų silpnesnį arba užkabintų mano šeimą. Kartą mačiau, kaip vaikinas muša merginą, todėl jį sustabdžiau.

- Savo žmoną Vaidą sutikai, kai tau buvo penkiolika. Kartu esate keturiolika metų. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?

- Taip. (Juokiasi.) Vaida mokėsi paralelinėje klasėje. Sumąsčiau jai paskambinti, vėliau ji sumąstė paskambinti man. Porą sykių susitikome ir nuo to laiko nesiskyrėme.

Ji – labai protinga ir išmintinga, ji moka išgirsti ir suprasti, vadovaujasi protu, o ne emocijomis. Mūsų šeimoje nekyla konfliktų, yra tarpusavio supratimas ir visiškas pasitikėjimas. Jei man blogai, šneku aš, jei blogai jai, kalba ji. Šeimoje labai svarbu išsikalbėti ir pasitikėti.

- Jūsų dukrai Gretai beveik treji. Kuo ji taps užaugusi?

- Ką aš žinau? (Juokiasi.) Taps tuo, kuo norės. Nenurodinėsime rinktis pelningą profesiją. Bandome įžvelgti, kas jai patinka. Kol kas Gretą domina muzika – jei einant gatve išgirsta natas, stoja ir klausosi.

Žiauriai myliu savo dukrą. Sunku paaiškinti, kas yra meilė vaikui. Tai – tikrai nepaaiškinamas dalykas. Mus sieja labai stiprus ryšys.

...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"