TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Marlon Brando fenomenas

Marlon Brando /PA Wire/Scanpix nuotr.

Neabejotinai daugelis matė režisieriaus F.F.Coppola kriminalinę sagą „Krikštatėvis”, pastatytą pagal sicilietiško kraujo turinčio JAV rašytojo Mario Puzo to paties pavadinimo romaną. Pastarajam auginant penkis vaikus, nepakako valstybės klerko atlyginimo, jis svajojo sukurti kažką tokio, kad jų išlaikymui užsidirbtų nemenką sumą, o iš tos sumos kažkiek išleistų lošimo namuose. 

Jam tai pavyko. Už tai jis gavo ne tik nemažą pluoštą pinigų, bet ir Oskarą.  Taip pat Mario Puzo knyga tapo nepralenkiamu visų laikų bestseleriu.

“Krikštatėvis”

Po filmo peržiūros įspūdį palieka ne vien scenarijus, vaizduojąs vieną iš penkių žymiausių gangsterių šeimų, „žydėjusių“ Čikagos ir Niujorko valstijose, bet ir pagrindinį Vito Corleonės vaidmenį suvaidinęs talentingas aktorius Marlon Brando. Jo vaidmuo nebuvo didelis, bet įspūdingas. Neabejotina, kad jis yra viso scenarijaus ašis. Šiame filme Brando teko galimybė suvaidinti žymiausią Amerikos istorijoje gangsterių gangsterį.

Trumpai priminsiu herojaus biografiją. Gimęs 1899 metais Niujorko priemiestyje, neturtingų emigrantų šeimoje, 14 metų metęs mokyklą, pradžioje dirbęs įvairius atsitiktinius darbus, Vito Corleone įstojo į liūdnai pagarsėjusią,,Five points‘‘gangsterių grupuotę. Laikui bėgant jis įsivėlė į kriminalinį tinklą Čikagoje, tuo metu pripažinta nusikaltėlių sostine. Jis tapo gaujos nariu, o vėliau jos bosu.

Jo vadovaujama gauja vertėsi prostitucija, lošimais, prekyba narkotikais ir t.t. Visos jėgos buvo nukreiptos kovai su tais, kas nebuvo susiję su Corleone šeima ir kurių gyslomis netekėjo sicilietiškas kraujas. Corleone iniaciavo Švento Valentino dienos skerdynes, kurios įvyko 1929. Jose susišaudė dvi kriminalinės grupuotės: Corleonės vadovaujama italų, veikusi pietinėje Čikagos dalyje ir airių–vokiečių, veikusi Šiaurinėje Čikagos dalyje.

Teigiama, kad tą dieną septyni priešiškos gaujos nariai buvo išrikiuoti  prie garažo sienos ir sušaudyti. Keli ginkluotieji gangsteriai vilkėjo policininkų uniformas. Corleone buvo sučiuptas ir nuteistas kalėti daugeliui metų. Tačiau po sifilio komplikacijos buvo diagnozuotas sergąs demencija (silpnaprotyste)  ir išleistas namo, į Miami.

Neeilinis aktorius

Pagrindinio gangsterio vaidmeniui buvo atrinkti dešimt garsiausių aktorių: George C.Scott, Anthony Quinn, Ernest Borgnine ir t.t.  Pasitvirtino tik du: Laurience Oliver ir M.Brando. Tačiau L.Oliver iš šio sąrašo buvo išbrauktas, jis sirguliavo ir jo gyslos stokojo itališko kraujo, nes jis buvo anglas. Šaltiniuose pažymima, kad filmo režisierius F.F.Coppola siekė vaidmenyje regėti amerikietiško-itališko kraujo turintį aktorių, net kalbantį su akcentu. Brando taip pat nebuvo tinkamas, nes jam tuomet buvo 47-eri ir, pasak režisieriaus, jis šiam vaidmeniui buvo per jaunas. Tačiau patvirtinus jo kandidatūrą, makijažo specialistams teko pasidarbuoti, pvz.: maskuoti skruostus, t.y. juos paversti „buldoginiais“ ir t.t.

M.Brando filme "The wild One". /Scanpix nuotr.

Jo būdas taip pat nebuvo iš lengvųjų, su juo nebuvo lengva dirbti. Pavyzdžiui, gavęs pasiūlymą iš dukart Oskaro laimėtojo filmų direktoriaus David Lean vaidinti fime „Daktaras Živago“ (1965), Brando visą mėnesį nesiteikė duoti atsakymo ar jis ketina vaidinti, ar ne.  Nesulaukęs atsako, direktorius rado kitą aktorių. Dėka vieno protesto, vykusio1964 metais Vašingtono valstijoje, tris metus Brando nebuvo pasiūlytas nė vienas vaidmuo. Būtent: jis tapo indėnų protesto, vykusio prieš valstybės išleistą įstatymą įsigyti leidimus norintiems žvejoti „Puyallup“ upėje, dalyviu. Nepasitenkinimo banga kilo tuomet, kai indėnams kilo grėsmė netekti to, kas kažkada buvo jų nuosavybė. Akcijos dalyvis Brando buvo suimtas ir kalėjime praleido tik dvi valandas. Tuo tarpu indėnai ten įstrigo.

Po bandomųjų „Krikštatėvio“ kadrų visiems tapo aišku, kad tik Brando yra tinkamiausias kandidatas Vito Corleone vaidmeniui. Jis buvo parinktas paskutinis ir paskutinę minutę.

Marlon Brando nenuvylė. Jis laimėjo Akademijos apdovanojimą kaip geriausias aktorius, tačiau pastarojo atsisakė. Turbūt nedaug kas nustebo, nes aktorius garsėjo kaip prieštaringa asmenybė. Iš viso Oskaro apdovanojimų yra atsisakę trys žmonės. Pvz.: G.C.Scott už filmą „Generolas Peiotonas“. Jis jo nepriėmė motyvuodamas, kad apdovanojimuose yra per daug politikuojama ir jis juose nedalyvaus. Marlon Brando vietoje savęs į sceną pasiuntė meksikiečių aktorę Maria Cruz, pramintą Sacheen Littleheather (Mažaja Plunksna), kuri vilkėjo apačių aprėdus, pasiūtus iš elnienos kailių ir sceną išnaudojo kaip protestą pareikšdama kaltinimus, kad indėnai Holivude nesulaukia reikiamo dėmesio, jie yra sąmoningai ignoruojami. Jos kalba truko ne ilgiau kaip minutę, nes kiek ilgėliau, ir būtų atvykusi policija. Pasitraukusi iš scenos ji nuėjo į spaudai skirtą kambarį ir ten perskaitė likusią kalbos dalį. Minia salėje liko priblokšta, nes ji tikėjosi išvysti talentingą XX amžiaus aktorių. Amerikos filmų instituto sudarytame geriausių visų laikų vyrų aktorių sąraše Brando užima ketvirtą vietą.

Būdamas įžymybe, Brando nebuvo puošeiva. Piešingai, jis gyveno paprastai ir niekino prabangą. Nemėgo bendrauti su žurnalistais, fotografais, visuomet dėvėjo „darbines“ kelnes, vadinamas džinsais, mokasinus be kojinių. Jo butai, kuriuos dažnokai keitė, buvo vieno kambario. Juose niekuomet nebuvo klojamos lovos, stalčiuose nesimatė atliekamų rūbų. Jie buvo tušti. Kildavo įspūdis, kad jis gyvena tik šia diena. Partneres gyvenimui Brando rinkosi iš filmavimo aikštelės arba jomis tapdavo studijų draugės. Draugai nebuvo įtakingi žmonės, dažnai jie buvo kitos odos spalvos. Valgiui nebuvo išrankus, neteikdavo perdėtos reikšmės.

Jis nesuko galvos dėl pinigų, jų turėjo daug. Už vaidmenį „Krikštatėvyje“ jis uždirbo 1,5 milijono dolerių. Už filmą „Freshman“ (1990), jam buvo sumokėta 3 milijonai dolerių. Tik už 10 dienų darbą „The Formula“ (1980) jis gavo 3 milijonus ir t.t. Per pirmąjį karjeros dvidešimtmetį jis suvaidino 23 filmuose. Per likusius 29-erius metus Brando suvaidino 17-je filmų. Apetitas honorarams nevaržomai augo. Kodėl? Kai kas manė, kad jis siekia kompensuoti chaotiško gyvenimo būdo spragas. Aktorius savo neeiliniu talentu uždirbtus pinigus eikvojo alimentų mokėjimui. Iš trijų santuokų jis turėjo devynis vaikus ir dar tris buvo įsivaikinęs. Šaltiniai pažymi, kad net su tarnaite jis buvo sugyvenęs tris, nors jai niekuomet nebuvo suteikta viltis tapti jo žmona. Siekdama moralinės ir materialinės kompensacijos, po keliolikos bendro gyvenimo metų ji padavė Brando į teismą.

Jo trys žmonos buvo aktorės, antroji – meksikietiško kraujo, trečioji polinezijietė – aštuoniolika metų jaunesnė už jį. Jis ją sutiko filmo aikštelėje, besifilmuodamas Taityje. Netrukus jis panoro, kad ši vieta taptų jo namais. Tad 1966 metais Brando 99-eriems metams išsinuomojo salą, pavadinimu Tetiaroa. Tetiaroa – 13 mažų salelių grupė. Kad galėtų mėgautis aplinka Brando saloje pasistatė viešbutį.

Su pirmąja žmona Anna Kashfi, su kuria susituokė 1957 spalio 11, M.Brando sulaukė sūnaus Chrisiano. /SIPA/Scanpix nuotr.

Teigiama, kad besifilmuojant kartu su E.Taylor, abipusis partnerių žavesys tryško nevaržomai. Ne vienas pripažins, kad E.Taylor žavesys ir talentas privertė suklupti ne vieną vyrą. Šaltiniai pažymi, kad po šio filmo Brando tapo R.Burton (tuometinio E.Taylor vyro) ir pačios E.Taylor pernelyg artimu šeimos draugu. Kuomet 1967-siais NYFCC (Niujorko Filmų Kritikų ratas) E.Taylor paskyrė apdovanojimą už ženklius pasiekimus filmavimo aikstelėje, Brando ėmėsi ją liaupsinti sakydamas, kad tokia talentinga aktorė turėjo būti pastebėta daug anksčiau. Paėmęs jos apdovanojimą, Brando jį nuskraidino į Afriką, kur tuo metu filmavosi E.Taylor ir asmeniškai įteikė, tuo sukeldamas R.Burtono pavydo liepsną. Lankydamasis Viduržemio jūroje privačioje šių įžymybių šeimos jachtoje „Kalizma“, pasak pirmosios Brando žmonos Anna Kashfi, kuri savo prsiiminimus išliejo knygoje „Brando for Breakfast“ (1979),  Brando įsivėlė į kofliktą su R.Burton. Manoma, kad priežastis buvo E.Taylor, kuriai buvo parodyta per daug dėmesio.

Brando buvo neeilinis aktorius. Jo vaidybos stilius įtakojo daugelį pasaulio aktorių. Apie jį aktorius ir muzikantas Russell Crowe sukūrė dainą "I Wanna Be Marlon Brando” (“Aš noriu būti Marlon Brando”). Šiai kartai jis neatrodo ypatingas. Tačiau tuomet jis atrodė radikalus aktorius, išsiskyręs kraštutinėmis pažiūromis, ryžtingais veiksmais. Jo tuometiniai kolegos buvo tik gražiai manieringi, o jis kiekviename savo veiksme ir žodyje atrodė perdėtai emocionalus. Jis siekė įsikūnyti į vaidinamą charakterį, gyventi kiekvienu ištartu žodžiu, siekė būti nuoširdus. Jo vaidybos stilius pripažįstamas kaip intelektualiai nuoširdus, nes jis rėmėsi K.Stanislavskio sistemos vaidybos pagrindais, kuriuos jam atskleidė įžymi Niujorko studijos mokytoja Stella Adler. Pasak paties Marlon, Stella buvo daugiau nei mokytoja.

Atvykęs iš Nebraskos, neįgijęs reikiamo išsilavinimo, kultūros pagrindų, jis augo savo mokytojos namuose, kuriuose ji stengėsi visa tai, kas nebuvo įskiepyta jam šeimoje, kompensuoti. Daugelis Marlon dievino, tačiau pasak paties aktoriaus, mačiusio tik gyvenimo atšiaurumus ir filmavimo aikšteles, niekuomet neturėjusio laiko savo reikmėms, - “aš esu tik nuplikęs nevykėlis, netikras, apgavikiškas, savo vaidyba apgaudinėjantis žiūrovus”. Jis niekuomet nesimokė tekstų, dažnai improvizuodavo, būdavo spontaniškas. Kai kuriuos kolegas tai blaškė, kai kam tai buvo priimtina.

Po filmo “Paskutinis tango Paryžiuje” savo memuaruose Brando parašė: “aš nusprendžiau, kad niekuomet nebedaužysiu savęs emociškai į šukes, filmas to nevertas. Filmuodamasis aš save sužeidžiau, pakenkiau savo vidiniam aš. Aš nebenoriu kentėti, nebereikia man šios aistros ir kančių. Nuo šiol filmuodamasis viską stengsiuosi atlikti tik techniškai”.

Kentėdamas nuo viršsvorio, nes jį kankino diabetes ir širdies liga, jis pagrindinėse rolėse nebesifilmavo, tačiau sulaukė pasiūlymų vaidinti nepagrindinius vaidmenis. O 1980 metais jis pasitraukė visiškai iš ekrano, kitaip tariant, išėjo į pensiją.

Jis buvo geras Michael Jackson draugas, o pastarasis buvo geras Elizabeth Taylor draugas. Manoma, kad po jo mirties, dainininkui Michael Jackson buvo palikta teisė mėgautis Brando sala.

AFP/Scanpix nuotr.

Vaikystė ir mirtis

Marlon Brando gimė 1924 metais Nebraskos valstijoje, Omahos mieste. Jo tėvas buvo taip pat Marlon Brando, kurio gyslomis tekėjo olandų–vokiečių kraujas.  Jis buvo prekybininkas, pardavinėjęs kalcio karbonatą. Tėvas stipriai gėrė ir dažnokai siautėjo namuose. Motina, vardu Dorothy, airių-anglų kilmės aktorė, sekė vyro pėdomis, buvo linkusi išgerinėti. Ji užėmė Omahos vaidybos namų direktorės pareigas ir padėjo tuomet jaunam vaikinui, vėliau tapusiam žymiu aktoriumi Henry Fonda, pradėti aktoriaus karjerą. Ji jam suteikė vaidybos žinių ir pastūmėjo savo sūnų susidomėti vaidyba.

Marlon į tai linko, nes vaidyba padėjo nugalėti vienišumo jausmą. Nežiūrint, kad šeimoje  augo dar dvi seserys, kurios taip pat svajojo tapti aktorėmis, Marlon jautėsi be galo vienišas. Kad nebūtų toks vienišas, motina jam nupirko meškėną, vardu Russell. Jis jį laikė narvelyje. Kuomet seserys paliko namus, Marlon dažnai traukdavo ieškoti savo motinos, dažnai ją rasdamas bare. Jis stengėsi pamėgdžioti savo girtaujančius tėvus, tikėdamas, kad šie susigės ir nebeis ieškoti alkoholio. Jau tuomet iš jo tryško vaidybinis talentas. Vieną dieną košmaras baigėsi ir motina su trimis vaikais pabėgo nuo girtuoklio vyro į Kalifornijos valstiją.  Tuomet Marlon buvo 11 - ka.

Mokykloje Brando elgesys mokytojams kėlė siaubą. Jis buvo išmestas iš kelių mokyklų. Tuomet, kaip ir jo tėvas, įstojo į karo akademiją. Tačiau buvo pašalintas dėl savo elgesio, nes pavogė akademijos bokšto varpą ir jį užkasė. 1943 metais Brando atvyko į Niujorką. Čia jis sutiko savo seseris. Iš pradžių jam teko dirbti liftininku, o vėliau įstojo į vaidybos studiją pas Stella Adler.

1990-ųjų gegužės mėnesį, įvykus šeimyniniam konfliktui, jo dukros Cheyenne draugas Dag Drollet buvo nušautas Marlon sūnaus Christian. 31-erių metų Christian teisme teigė, kad susišaudymas buvo atsitiktinis, tačiau teismas jo pasiteisinimų neišgirdo ir jį nuteisė  kalėti 10-čiai metų. Kad pateisintų sūnaus poelgį, Brando teisme išrėžė gražiausią kalbą. Tačiau tai nieko nereiškė. Po šio įvykio jo dukra paniro į depresiją ir po kiek laiko nusižudė.

Aktorius ruošėsi Pablo Pikaso vaidmeniui, bandė numesti svorį laikydamasis bananų dietos, tačiau jam buvo diagnozuotas kepenų auglys. Šio menininko gyvenimas buvo per trumas ir be galo intensyvus. Likimas, dovanodamas talentą, pagailėjo laimingos ir nerūpestingos vaikystės.

Genijai negimsta laimei, jie jos nusipelno per kančias.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"