TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Matematika pagal Bronių Balčytį

2016 03 05 6:00
Net ir sulaukęs devyniasdešimtmečio matematikas Bronius Balčytis neprarado smalsumo, šmaikštumo ir gebėjimo džiaugtis gyvenimu. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Kiekvienas mūsų neakivaizdžiai pažįstame matematikos profesorių, habilituotą socialinių mokslų daktarą ir pedagogą Bronių Balčytį – pradinėse klasėse matematikos mokėmės iš jo parašytų vadovėlių. Jais lig šiol naudojamasi Lietuvos mokyklose.

Pirmuosius matematikos vadovėlius pradinukams B. Balčytis parašė 1970–1972 metais, paskutinį – 2010-aisiais. Devyniasdešimties metų profesoriaus ir dabar prašoma tęsti darbą, tačiau dėl garbaus amžiaus jis nesiryžta: „Parašyčiau, galva dar šviesi, bet jau jėgos nebe tos kaip anksčiau.“ Iš B. Balčyčio vadovėlių matematikos mokėsi ir tebesimoko mažiausiai trys krašto žmonių kartos.

Nuotrauka iš Klaipėdos pedagoginės mokyklos 1953 metų laidos susitikimo, vykusio 2003-iaisiais: pirmoje eilėje trečias iš dešinės Bronius Balčytis, viršuje centre akademikas Eduardas Vilkas, jam iš kairės - matematiko žmona Elzbieta./Asmeninio albumo nuotrauka

Kūrė savą, lietuvišką

Profesorius prisiminė, kad jis su kolegomis iš Latvijos ir Estijos dar 1965 metais išsikovojo Maskvos leidimą parengti lietuvišką, latvišką ir estišką matematikos vadovėlį bent jau pradinėms klasėms. Iki tol visi Sovietų Sąjungos vaikai buvo mokomi iš ruso Aleksandro Pčiolkos aritmetikos ir matematikos knygų. „Kai paprašiau tuometės mūsų Švietimo ministerijos leidimo rašyti matematikos vadovėlį, dėl savo nepalankios kilmės jo negavau. Ši patikėjo tą darbą kitiems, ne specialistams. Jų parengtas vadovėlis buvo žiauriai sukritikuotas. Tada Kauno „Šviesos“ leidykla paprašė manęs perimti darbą, bent jau suredaguoti leidinį, tad pridėjau dar ir savo parengtą skyrių. Tuomet ji kreipėsi į ministeriją sakydama, kad Balčytis vadovėlį beveik perrašė, todėl derėtų jį įtraukti bent jau į bendraautorius. Neleido“, – pasakoja profesorius.

Kai Europoje prasidėjo aibių teorijos bumas, pirmojo lietuviško matematikos vadovėlio leidyba buvo sustabdyta. B. Balčytis tuo metu dirbo prie disertacijos. „Naujosios aibių teorijos nelabai kas suprato, tad ministerija pasiūlė rašyti vadovėlius, nes ją išmaniau. Nuo 1970-ųjų iki 1972-ųjų parengiau pirmos-trečios klasės matematikos vadovėlius. Tada iš Maskvos buvo atėjusi mada mokyti vaikus „aukštu lygiu ir greitu tempu“. Kaip prancūzams nepasisekė aibių teorijos pagrindu kurti vadovėliai, taip ir mums jie nelabai pavyko. Todėl leista juos perrašyti. Nuo 1977 metų kartu su mokytoja Danute Meškauskaite prie naujų matematikos vadovėlių dar pridėjome pratybų sąsiuvinius. Iki tol Lietuvoje jų niekas neleido. Švietimo ministerijai mūsų darbas patiko“, – prisimena matematikas, jau tuo metu turėjęs profesoriaus vardą.

Šiaulių universiteto Matematikos katedros penkiasdešimtmetis, nuotraukoje - visi buvę katedros vedėjai. Bronius Balčytis sako kalbą.

Už savo veiklą B. Balčytis buvo pristatytas valstybinei premijai ir 1982-aisiais ją gavo. Juokėsi, kad tik tada pasijuto šiek tiek tvirčiau, nes dėl savo kilmės – profesoriaus tėvai tarpukariu valdė stambų ūkį – visą laiką buvo persekiojamas, išmestas iš Vilniaus universiteto ir verčiamas gudrauti. Tačiau visuomet jautė ypatingą tuometinės Matematikų draugijos palaikymą. Ji savo narį visais įmanomais būdais bandė ginti nuo persekiojimo.

Laisvės gūsis

Lietuvai atgavus nepriklausomybę B. Balčytis toliau rašė matematikos vadovėlius pradinukams „Skaičių šalis“, su kolegomis parengė darželio parengiamosios grupės vaikams skirtą leidinį „Sveika, matematika“. Matematikos programas mokykloms kūrė iki pat 1996 metų. Profesorius šmaikštavo, kad Lietuvai atsidūrus laisvosios rinkos klube vadovėlius galėjo rašyti visi, kas norėjo. Ir rašė. Tad Švietimo ministerija įsteigė ekspertų komisiją jų kokybei prižiūrėti. „Aš – matematikas iš sovietmečio, taigi mane reikėjo drausti, – iki šiol šelmiškai reaguoja B. Balčytis. – Tačiau matematikos neįmanoma ideologizuoti, be to, mokytojai buvo pripratę prie mano vadovėlių, todėl po kurio laiko jie vėl pasidarė paklausūs. Visada laikiausi klasikinės matematikos metodikos, eksperimentų atsisakiau dar nuo aibių teorijos bandymų laikų, tad pastarąjį vadovėlį pirmai-trečiai klasei parengiau 2009 metais, o ketvirtai – 2010-aisiais. Manau, šie pasisekė geriausiai – patirties jau buvau daug sukaupęs.“

B. Balčyčio vadovėliai vis dar leidžiami, tebeperkami, tarp kitų specialistų parengtų leidinių pradinukams jie neišnyko.

Išmetė po trijų mėnesių

Tai, kad tapo matematiku, profesorius vadina iš dalies gudrybe, iš dalies sąžiningų žmonių gera valia. B. Balčyčiui, užaugusiam Žemaitijoje, kurioje tėvas turėjo 80 hektarų ūkį ir aštuonis vaikus, sovietų laikais kelias į aukštąjį mokslą buvo beveik užkirstas. „Užėjus sovietams mūsų šeima iš savo ūkio tiesiog pabėgo. Žinojome, kas laukia, jeigu pasiliksime, – tiesus kelias į Sibirą“, – prisimena matematikas. Pasak jo, visi aštuoni broliai ir seserys buvo itin gabūs tiksliesiems mokslams. Septyneriais metais vyresnis brolis Izidorius, kuriam tėvas ketino palikti ūkį, buvo visapusiškai talentingas, nors baigė tik penkias klases. Gabumų nestokojo ir jaunesnieji. „Mūsų šeima labai matematiška“, – šmaikštauja B. Balčytis. Mokydamasis septintoje klasėje jis pusmetį turėjo slapstytis, kad nebūtų pašauktas į sovietų armiją, kuri karui baigiantis ėjo Berlyno link. „Nesu ginklo žmogus, todėl ir miške nelikau. Turėjau savo mažą bunkerį, ten ir prasėdėjau“, – neslepia profesorius.

Tačiau gabiam vaikinui baigus mokyklą ir sėkmingai įstojus į Vilniaus universitetą teko mokytis tik tris mėnesius. Tuometis universiteto rektorius Zigmas Žemaitis labai globojo matematikus, nes studentų buvo mažai. „Žinoma, įstojau suklastojęs dokumentus, – šypteli prisimindamas praeitį. – Buožių vaikams universitete vietos nebuvo. Tris mėnesius studijavau, gerai sekėsi, bet kartą iš gimtosios Švėkšnos atvažiavo komsorgas. Pamatė mane, pasikvietė į restoraną. Maniau, viskas gerai, tačiau po trijų dienų staiga buvau iškviestas į mandatų komisiją. Ten man pasakė: „Esi iš buožių, neturėjai čia įstoti ir negali mokytis.“ Rektorius Z. Žemaitis puolė gelbėti – esą gabus jaunuolis, gal leiskime. Bet neleido. Užtat rektoriaus nuopelnu atgavau savo dokumentus su tokiu užrašytu įsakymu: „Nepriimtas į Vilniaus universitetą.“ Po trijų studijų mėnesių! Net juokinga. Tačiau pateikęs tuos dokumentais – kadangi ne išmestas, o tiesiog nepriimtas, – įstojau į tada ką tik įkurtą Klaipėdos mokytojų institutą. Į matematikos ir fizikos specialybę stojo tik keturi jaunuoliai, tad praslydau ir aš.“

Namie su žmona Elzbieta.

Virto valstiečių vaiku

Sukdamasis iš padėties B. Balčytis kas porą metų perrašydavo savo charakteristiką: tai tėvas turėjo septynis hektarus, tai dar mažiau, o nuvykęs į tuometį Leningradą ginti disertacijos iš viso virto valstiečių vaiku. Sakė, draugai jį nuolat perspėdavę, kad vieną kartą įklius, bet vis pavykdavo išsisukti. Mokydamasis Klaipėdoje dar įstojo į buhalterių kursus – ten mokėjo didelę stipendiją, mat tėčiui mirus iš šeimos jokios pagalbos nesulaukė, o verstis kaip nors reikėjo. „Per gyvenimą sutikau daugybę puikių žmonių, – džiaugiasi profesorius. – Buhalterių kursams vadovavęs ukrainietis vis įsigudrindavo tai stipendiją padidinti, tai kokį priedą išmokėti. Daug padėjo ir kiti sutikti geri žmonės.“

Baigęs Klaipėdos mokytojų institutą ir buhalterių kursus B. Balčytis dirbo pedagogu, toliau siekti mokslų tada nesiryžo. Tik mirus Stalinui įstojo į Vilniaus pedagoginį universitetą neakivaizdžiai studijuoti matematikos. Baigęs šią aukštąją mokyklą iki pat 1999 metų dirbo Šiaulių pedagoginiame institute, buvo vienas jo steigėjų. 1966 metais tuometinio Leningrado Aleksandro Gerceno pedagoginiame institute gavo pedagogikos mokslų kandidato laipsnį, kuris 1993-iaisiais buvo nostrifikuotas kaip socialinių mokslų daktaro laipsnis. 1994 metais Vilniaus pedagoginio ir Šiaulių pedagoginio universitetų jungtinėje taryboje apgynė habilituoto daktaro laipsnį.

„Kadangi nepriklausomoje Lietuvoje už vadovėlių rašymą mokama, 2004 metais su žmona Elzbieta iš Šiaulių persikėlėme į Vilnių, – sako profesorius. – Dabar jau niekur neišeinu dėl sveikatos, bet sėdžiu prie kompiuterio, rašau šiokius tokius prisiminimus. Jauniems pavydžiu vienintelio dalyko – laisvai judėti, nes devyniasdešimt metų nešiojusios kojos jau nelabai klauso.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"