TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Medicinos genas – iš kartos į kartą

2015 11 14 6:00
„Dėmesys žmogui, tiesioginis rūpinimasis juo kelia pasitikėjimą medikais, padeda ligoniui sveikti“, – įsitikinęs Pranas Šerpytis. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Ką reiškia būti profesoriaus gydytojo kardiologo, kuris daugiausia laiko praleidžia ligoninėje, sūnumi? O juo labiau kardiologu, kaip ir tėvas? Juk čia – Lietuva, ir, ko gero, neįmanoma išvengti aplinkinių vertinimo per didinamąjį stiklą...Kaip medikų šeimose iš kartos į kartą perduodami tie ne taip retai išryškėjantys genai?

Rokas Šerpytis, vidurinis žinomo kardiologo profesoriaus Prano Šerpyčio sūnus, pasiryžo eiti tėvo pėdomis. Vyresnysis Roko brolis Karolis – irgi daktaras, tik ekonomikos, o mažoji sesytė Simona yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto pirmakursė, farmacininkė, kaip mama ir tetos. „Reikėtų prisiminti senelį iš mamos pusės – garbingos atminties chirurgą Joną Gagiškį, – sako Rokas, kuriam medicina nuo pat mažens buvo natūrali gyvenimo dalis. – Tėvai visada daug dirbo, o mes nemažai laiko praleisdavome su seneliais, jie irgi turėjo įtakos mūsų gyvenimui ir pasirinkimui. Tėtis neretai mane pasiimdavo į ligoninę. Tarp mano žaislų buvo ir adatkotis, ir skalpelis, galėjau valandomis vartyti medicinos atlasus. O kai kartą atsidariau gaivinimo manekeną – ojoi! – pamaniau, tėtis žmogų lagamine laiko... Namie irgi buvo daug kalbama apie mediciną, o kai nuvažiuodavom pas senelius į Žemaitiją, į tėčio tėviškę Šilalės rajono Žvingių kaime, matydavau, kaip žmonės ateina dėl savo ligų, kaip tėtis juos konsultuoja. Ir man norėjosi būti tokiam kaip jis. Kodėl kardiologija? Matyt, toks likimas. Svarsčiau rinktis chirurgiją, tačiau dėl rimtos rankos traumos negalėjau. Be to, kardiologija buvo arčiausiai širdies.“

Kolegos: tėvas ir sūnus, pasirinkę panašų kelią./Asmeninio albumo nuotraukos

Profesija idealistams

„Mediciną renkasi idealistai, norintys padėti žmonėms, o pragmatikai renkasi teisę, verslą, bankininkystę, tas sritis, kur nereikia 12–15 metų studijų, – sako Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Skubios medicinos centro vadovas prof. P. Šerpytis. – Kodėl trūksta gydytojų Anglijoje, Airijoje, Amerikoje? Jaunimas eina lengvesniais keliais. O jeigu pasirenka mediciną, žino, kad ilgus metus reikės nuolat mokytis, siekiant karjeros aukštumų. Dirbu su studentais, būsimaisiais medikai, matau labai gerai pasirengusį, protingą, perspektyvų jaunimą, studijų metais įgyjantį daug vertingų žinių. Lietuvos medikai savo žiniomis ir patirtimi nesiskiria nuo užsieniečių, bet pas mus atlygis už darbą yra kelis ar net keliolika kartų mažesnis nei užsienyje, o ten darbo sąlygos daugeliu atvejų geresnės nei Lietuvoje. Rokas – jau trečios kartos medikas. Esu laimingas, kad sūnus pasirinko kardiologiją. Ši profesija reikalauja didžiulių pastangų, atsakomybės, tačiau leidžia greitai pajusti rezultatus. Manau, kad ši profesija nekliudo išsiskleisti ir visapusiškiems žmogaus pomėgiams. Štai mes su Roku neseniai grįžome iš kongreso Vienoje. Pasaulinio garso kardiologai profesoriai, skaitę rimtus mokslinius pranešimus, paskui dvi valandas dainavo rokenrolą. Svarbu, kad žmogus neišpuiktų, neužsidėtų nepasiekiamo rimtuolio karūnos, kad išliktų savimi.“

„Tėtis – labai idėjinis žmogus, jam svarbu, kad pasaulyje garsėtų Lietuvos kardiologija. Jis turi daug minčių, energijos. Kai pridedu savo žinias ir organizacinį darbą, galime daugiau nuveikti. Kartu įgyvendiname keletą projektų, – pasakoja Rokas. – Ateinančiais metais Lietuvoje rengiame jau 5-ąją tarptautinę Intensyvios kardiologijos ir skubios medicinos konferenciją, į kurią suvažiuoja žymiausi pasaulio kardiologijos ir intensyviosios medicinos profesoriai. Tai labai daug reiškia Lietuvos kardiologijai, ji vertinama visame pasaulyje. Čia kyla daug naujų projektų, studijų idėjų. Tai – ne tik galimybė mokslininkams, studentams ir medikams praktikams susipažinti su geriausių pasaulio klinikų patirtimi, tobulintis, bet ir Lietuvos prezentavimas pasaulyje.“

Takoskyra tarp technologijų ir gyvenimo būdo

Širdies ir kraujagyslių ligos, nuo kurių Lietuvoje miršta daugiausia žmonių, neretai yra nulemtos gyvenimo būdo. Medicinos technologijos – labai aukšto lygio, o didelės visuomenės dalies gyvenimo būdas yra netinkamas ir nesąmoningas. Žmonės iš gydytojo tikisi stebuklingos tabletės, kuri leistų pasveikti ir... toliau gyventi kaip gyvenus.

„Bėda ta, kad žmonės kreipiasi į medikus tik prispirti bėdos, neretai – varu varomi, – konstatuoja Rokas. – Kai aiškini žmogui, kad reikia mesti svorį, aspiriną, statinus arba kraujospūdį reguliuojančius vaistus gerti nuolat, jis nesupranta. Nori visko iš karto. Gera sveikata – ne sprintas, o maratonas. Reikia nuolat sveikai maitintis, sportuoti, o pajutus ką nors negero, iškart kreiptis į gydytoją. Organizmas – kaip kortų namelis: susirgus vienam organui, ima griūti jis visas. Per gyvenimą žmonės mažai rūpinasi sveikatos stiprinimu. Įdomus faktas, kad pasaulio sveikatos sistemoms brangiausiai kainuoja paskutinis žmogaus gyvenimo pusmetis. Skaudžiausia, kai tas laikas ateina anksti, vos sulaukus 50-mečio. Infarktas, insultas, onkologiniai susirgimai yra labai sunkios ligos. Tuomet medicina, kad ir kokio aukšto lygio ji būtų, ne visuomet gali padėti. Rūkymas – pats kenksmingiausias širdies ligų rizikos faktorius. Jo atsikračius mirtingumas ne tik nuo onkologinių, bet ir nuo širdies ir kraujagyslių ligų gerokai sumažėtų.“

Šerpyčių šeima.

Laimėjimas – uždrausta rūkyti kavinėse

Studijų metais Rokas buvo Lietuvos medicinos studentų asociacijos Vilniaus skyriaus direktoriumi. Jo iniciatyva kartu su Lietuvos jaunimo organizacijų taryba ir Europos Komisija studentai įgyvendino projektą, kuriuo siekta uždrausti rūkyti kavinėse, restoranuose. „Labai atkakliai to siekėme, siuntėme peticijas Seimo nariams. Ir mums pavyko, – džiaugiasi jaunas gydytojas. – Dabar kur nors užsienyje patekus į restoraną, kuriame rūkoma, labai nustembame ir kartu džiaugiamės, kad Lietuvoje šiuo atžvilgiu yra geriau nei išsivysčiusiose Europos valstybėse.“

Televizijos žiūrovai Roką mato sekmadieniais transliuojamoje „Sveikatos kodo“ laidoje. „Televizija – tai būdas pasiekti kuo daugiau žmonių. Noriu tikėti, kad žodis po žodžio, žinia kaip grūdas pasieks žmonių sąmonę ir joje įsitvirtins. Žmonės turi suprasti, jog sveikata – pati didžiausia vertybė, kuria reikia rūpintis ir ją puoselėti. Ir pats tinkamiausias laikas tą daryti – ne kada nors, o dabar, – įsitikinęs jis. – Manau, kad visos pasaulio problemos kyla dėl kelių dalykų: daug galvojama, tačiau nieko nedaroma, arba daug daroma negalvojant. O reikėtų pagalvoti ir veikti.“

Kiekvienas serga skirtingai

Pastaruoju metu nemažai kalbama apie perdegimo sindromą. Kaip jo išvengti ilgus metus kasdien matant žmonių kančias, mirtį? Kaip išlikti ne tik gydytoju, bet ir žmogumi, leidžiančiu sau patirti gyvenimo džiaugsmą?

Prof. P. Šerpytis sako, kad labiausiai nuo perdegimo sindromo kenčia skubiosios pagalbos medikai, anesteziologai, reanimatologai: „Kiekviena ligonio mirtis atima dalelę tavo širdies. Nors žinai, kad padarei viską, ką galėjai, vis tiek skauda. Kad neperdegtumei, būtina turėti savų atsipalaidavimo būdų: tai gali būti sportas, geras filmas, knyga, kelionės. Bet svarbiausia – turėti gerą šeimą, kad galėtum grįžti į jaukius šiltus namus. Aš esu dėkingas žmonai Aurelijai už namų šilumą ir turiu atsiprašyti už ilgas valandas, praleistas darbe.“

Profesorius su meile ir pagarba prisimena savo mokytojus, dabar pats savo žiniomis ir patirtimi dalijasi su studentais, jaunais gydytojais. „Be meilės, atjautos žmogus negali būti gydytoju. Gydome įvairius žmones: sėkmingus verslininkus, politikus, tačiau išoriškai daug pasiekę žmonės neretai būna labai pažeidžiami. Jiems visiems reikia atidos ir gero žodžio. Reikia būti labai arti žmogaus, kad galėtum jam nuoširdžiai patarti, kad jis tavimi patikėtų. Turi žinoti, į kokią aplinką žmogus sugrįš iš ligoninės. Gydytojai gali padaryti viską, bet jeigu žmogaus širdis pavargo nuo kasdienės įtampos, didelių stresų, problemų, o grįžęs vėl į jas įkris, tai tos pastangos bus bevaisės, – kalba profesorius, kuris įsitikinęs, jog vertingiausia ką turime, tai žmonių tarpusavio ryšiai, atjauta ir pasitikėjimas. – Užsienyje einama „nekontaktinės medicinos“ link, diagnozė nustatoma remiantis tyrimų rezultatais, tačiau nesu to metodo šalininkas. Esu bendravęs su šviesaus atminimo žymiu lietuvių išeivijos profesoriumi Rimgaudu Nemicku. Jis sakė, kad net moderniausios technologijos negali pakeisti stetofonendoskopo ir tiesioginio bendravimo su ligoniu. Tiksliausią diagnozę dažnai galima nustatyti vien iš anamnezės. Į kiekvieną pacientą žiūriu kaip į knygą, iš kurios galima pasisemti žinių, išminties: iš vieno – kaip apdirbti medį, iš kito – kaip javą auginti... Stengiuosi įsižiūrėti į žmones. Juk ir tomis pačiomis ligomis kiekvienas serga skirtingai...“

Neišsenkamos energijos šaltinis

Atrodo, kad profesoriaus P. Šerpyčio para turi dvigubai daugiau valandų: sunkiausi ligoniai, studentai, mokslinis, administracinis darbas, o dabar dar ir Skubios medicinos centro kūrimas. „Skubios medicinos idėja atėjo iš pasaulio, – aiškina pašnekovas. – Gelbstint žmogų, ištiktą miokardo infarkto, insulto ar traumos, sėkmė priklauso nuo laiku suteiktos kompetentingos pagalbos. Čia kaip „Formulės-1“ lenktynėse – jeigu bolidą ištinka bėda, techninė komanda dirba kaip laikrodis: kiekvienas savo vietoje. Gelbstint infarkto arba insulto ištiktą žmogų, nuo pagalbos greičio ir kokybės priklauso, ar žmogus gyvens. O paskui nuo paties pastangų priklausys, koks bus jo tolesnis gyvenimas.“

„Žaviuosi savo tėvais. Tėtis – puikus neišsenkamos energijos pavyzdys. Manau, kad jos šaltinis – pamatinės gyvenimo vertybės, asmenybės pozicija gyventi teisingai, be melo, pagal taisykles. O tų taisyklių yra nedaug: pakanka gyventi pagal Dešimt Dievo įsakymų, ir nereikės graužtis, kad darai ką nors ne taip, nereikės kentėti dėl dvejopų standartų, – kalba Rokas. – Mums visiems labai svarbios šeimos vertybės, buvimas šeimoje. Nėra amžinų draugų, yra kintantys bendri interesai. Stengiamės drauge vykti į kalnus slidinėti, savaitgaliais po šv. Mišių arkikatedroje kartu eiti gerti kavos, pasikalbėti. Visko pagrindas – šeima.“

Kaip pagerėtų sveikata, jeigu žmonės savaitgaliais, užuot prisipirkę pilnus maišus maisto, sėdėję ir valgę, prisipiltų degalų ir važiuotų po Lietuvą... Šerpyčių šeima taip ir daro. „Žmona juokiasi: jeigu su manim išvažiuos, tai Lietuvą arba pasaulį pamatys, neliks nepastebėtas joks gražus kampelis, – šypsodamasis sako profesorius. – Ir kolegos iš viso pasaulio susižavi Lietuva. Vienas garsus kardiologas profesorius iš Vokietijos šį spalį atostogavo Nidoje, gėrėjosi Neringos gamta ir mynė dviratį nuo Nidos iki Juodkrantės ir atgal... Užsieniečiams patinka Vilnius, patinka Lietuva. Kartą atvykę, jie susižavi mūsų gamta, žaluma, ramybe, kurios, palyginti su triukšmingomis Europos sostinėmis, dar nemažai esama.“

Neturi užželti takelis į namus

„Praturtina ne tik kiekviena aplankyta šalis, perskaityta knyga, bet ir pereitas kiemas, pokalbis su paprastu kaimo žmogumi“, – profesorius užsimena galintis pasimokyti iš paprasto kaimo žmogaus, auginančio javus. Akivaizdu, jog širdyje jis niekada nenutolsta nuo savo šaknų Žemaitijoje... Šilališkiai profesoriui P. Šerpyčiui suteikė garbės piliečio vardą, taip dėkodami už nuolatinę pagalbą šio krašto žmonėms. Visa Šerpyčių šeima brangina Žemaitiją. Profesorius nepamiršta savo kraštiečių, neretai važiuoja jų konsultuoti. „Negali užželti takelis į namus, – sako jis. – Nuvažiuoju į tėviškę, pakalbinu kaimo, kuriame gyvena mano devyniasdešimtmetė mama, žmones, padrąsinu rajono gydytojus. Jie yra puikūs specialistai, tik neturi tokių galimybių kaip mes Vilniuje. Man teko bendrauti su šviesaus atminimo poetu Justinu Marcinkevičium. Manau, kiekvienam svarbi jo dramos „Mindaugas“ mintis, kad Lietuvą mums reikia kurti ir lipdyti po dalelę. Esu optimistas. Galbūt tai – idealizmo atmaina, tačiau man atrodo, jog neteisinga būtų nematyti, kaip smarkiai pasikeitė Lietuva per pastaruosius dešimtmečius, kiek aplinkui gėrio, jo tikrai negali nustelbti dalykai, kurie skaudina ir mums nepatinka.“

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"