TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Medžioklės trofėjai - it šeimos brangenybės

2010 04 24 0:00
Medžioklės trofėjai - A.Vendelskio (kairėje) ir G.Bužinsko pokalbių tema.
Lilijos Valatkienės nuotrauka

Egidijaus Vendelskio dirbtuvėse egzotiškų medžioklių trofėjai virsta įspūdingomis skulptūromis. Jei pavadinsite jas iškamšomis, mirtinai įžeisite šios retos profesijos žmogų. "Iškamša - tai kaliausė galulaukėje arba piršlio nenaudėlio kopija. Į mano žvėris prašau kreiptis pagarbiai", - juokavo meistras, glostydamas gražuolio Grenlandijos avijaučio galvą. Skulptūrinės taksidermijos meistrą panevėžietį E.Vendelskį žino ne tik Lietuvos, bet ir užsienio medžiotojai.

Aistringas medžiotojas paprastai užsako pagaminti trofėjų ne vien savo pasigėrėjimui ar puikybei patenkinti. Šios brangenybės kaip šeimos sidabras dovanojamos iš kartos į kartą. Anūkai ir proanūkiai didžiuojasi vyrų giminės pomėgiu medžioti. Žvėrių skulptūrų populiaru turėti visame pasaulyje. Dažniausiai medžiotojai savo pomėgiui užleidžia ištisus kambarius, o jei medžioklei buvo neabejingos kelios kartos, kolekcija išauga taip, kad jos ekspozicijai nebeužtenka ir namo. Lietuvoje taip pat yra garsių medžiotojų, galinčių pasigirti įspūdingų žvėrių kolekcijomis.

Medžiotojas nėra mėsininkas.

"Kiekvienas save gerbiantis medžiotojas žvėrį šauna ne tam, kad pilvą pasotintų. Tokius vadinu mėsininkais. Tikras medžiotojas šauna pagalvojęs, ar jam tikrai reikalingas šis trofėjus, ar turi vietos jam eksponuoti", - pasakojo taksidermijos meistras E.Vendelskis.

Tiesa, pastaruoju metu krizė pristabdė net ir turtingiausiuosius. Komercinės medžioklės - brangus malonumas visame pasaulyje. Nepaisant to, atvežusiam sumedžioto žvėries kailį medžiokliui teks palaukti apie metus, kol meistras jį išdirbs arba pavers laukinio gražuolio skulptūra. E.Vendelskis neslepia, kad darbo turi į valias. Eilėje kantriai lūkuriuoja garsiausi Lietuvos vyrai.

"Tie medžiokliai, kurie galvoja, kad vienu taikliu šūviu baigiasi medžioklė, labai klysta. Šūvis yra medžioklės aukso vidurys. Iki šūvio žvėrį reikia pasekti, dažnai, renkant apie jį informaciją, pėdomis tenka vaikščioti gerą pusdienį ir daugiau. Teisingas ir taiklus šūvis puošia medžiotoją. Po medžioklės paprastai žvėris pagerbiamas, o mėsa atiduodama vietiniams medžioklės palydovams. Trofėjus keliauja į Lietuvą kaip brangus prisiminimas", - pasakojo vilnietis teisininkas Gintautas Bužinskas. Namie jis yra sukaupęs nemenką Pietų Afrikos Respublikos, Namibijos, Grenlandijos, Sibiro platybėse sumedžiotų žvėrių skulptūrų kolekciją.

Vilnietis verslininkas Arvydas Rakauskas labiau vertina sumedžiotų žvėrių kailius. Jo namų kolekciją neseniai papuošė žirafos patino milžiniškas kailis. Tiesa, medžioklio žmona Edita prieštaravo, sakydama, kad žirafai apsigyvenus svetainėje kitiems vietos nebeliko. Ji net neįsivaizdavo, kad vyras nukaus tokį milžiną.

Paklaustas, ar nebuvo gaila šauti įspūdingą žvėrį, A.Rakauskas paaiškino: "Medžioklė buvo atrankinė. Šiam patinui - apie 25 metus. Tokio amžiaus žirafoms nudyla dantys, gyvybinės funkcijos ima silpti, jos tampa savanos plėšrūnų aukomis. Žirafa medžiojama iš 400-500 metrų šūviu į galvą. Pataikyti sudėtinga, nes galva, lyginant su kūnu, yra labai maža, gyvūnas labai judrus. Tačiau man labai pasisekė - pataikiau pirmuoju šūviu. Mėsą išsinešiojo visas juodaodžių kaimas."

Ir mokslas, ir menas

"Viena taksidermijos paslapčių yra įsivaizduoti žvėrį natūralioje aplinkoje. Be rimtų anatomijos ir zoologijos žinių taip pat neišsiversi. Taksidermija tarsi jungia kelias profesijas: reikia turėti menininko gyslelę, kad galėtum nusilipdyti formą, išmanyti anatomiją, išmokti dirbti su chemikalais. Būtina uždažyti visus tarpelius, užsiūti taip kruopščiai, kad siūlių nesimatytų, todėl retsykiais pasijuntu mikrochirurgu", - šypsojosi E.Vendelskis.

Daugybę metų aistringai medžiojęs, E.Vendelskis šio pomėgio atsisakė. Šautuvo į rankas nebeima ne tik dėl laiko stokos - pasikeitė požiūris į gamtą. Šauti į žvėrį jam pasidarė gaila.

Taikantis aukščiausio lygio taksidermijos technologijas panevėžietis E.Vendelskis amato paslapčių neslepia ir konkurencijos nesibaimina. "Taksidermijos neišmoksi nei per metus, nei per trejus. Tuo reikia gyventi, o mokytis pradėti nuo mažens", - įsitikinęs medžiotojų dievinamas meistras.

E.Vendelskis į taksidermijos paslaptis gilinasi jau 37 metus - nuo tada, kai būdamas moksleivis pradėjo lankyti ornitologų būrelį Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje. Nuo šešiolikos ėmė talkinti muziejaus laboratorijoje, pradėjo savarankiškai gaminti paukščių iškamšas.

"Noras pažinti gamtą buvo didžiulis. Būčiau dirbęs net tuomet, jei atlygio niekas nebūtų mokėjęs", - tvirtina E.Vendelskis. Jis neslepia dirbęs tiek, jog kartais tekdavo ir nakvoti laboratorijoje.

Muziejuje vaikinas patirties sėmėsi iš senųjų meistrų, vadinamosios smetoniškos mokyklos. Pagrindinės medžiagos buvo gyvūnų skeletas, pjuvenos ir siūlai. Nauji vėjai pūstelėjo, kai atsivėrė sienos į užsienį, iš ten buvo galima parvežti ir idėjų, ir medžiagų. Gyvūnų akis E.Vendelskis iki šiol parsisiunčia iš JAV, dantis lieja iš specialios medžiagos, kuri Lietuvoje negaminama.

Vienas skulptūrinės taksidermijos pradininkų T.Ivanausko zoologijos muziejuje savo rankomis atkūrė daugybę žvėrių. Prabėgus keliems dešimtmečiams ekspozicijos žvėrys iki šiol stebina tikroviška išvaizda.

Vienas įspūdingiausių E.Vendelskio darbų - keturių stumbrų grupė. Juos padaryti užtruko devynis mėnesius. "Stumbrus lipdydamas dažnai važiuodavau į zoologijos sodą pažiūrėti, kaip atrodo gyvi", - prisiminė pašnekovas. Įprotis gerai ištyrinėti gyvą žvėrį išliko iki šiol. Kai tenka atkurti egzotiškus, Afrikoje ir kitur sumedžiotus žvėris, jų nuotraukų E.Vendelskis ieško internete.

Taksidermijos specialistų iki šiol Lietuvoje niekas oficialiai neruošia. "Tai mokslas be pabaigos. Mokausi 37 metus ir vis dar turiu didžiulės erdvės tobulėti", - aiškino meistras. Pasekėjų E.Vendelskis neturi ir neslepia manantis, kad nebepavyks rasti mokinio, kuris sugebėtų perimti jo patirtį. Pasak meistro, imtis tokio sunkaus, negreitai rezultatų ir pinigų duodančio darbo jaunimas nenori. Taksidermininkas privalo būti dieviškai kantrus ir velniškai užsispyręs, o tai - retas šių dienų jaunimo bruožas.

Raumenų forma iš molio

Biologiniu pagrindu atkurdamas žvėries skulptūrą E.Vendelskis pirmiausia pagal tikslius gyvūno kailio matmenis iš molio lipdo raumenis. Vėliau pagal juos lieja gyvūno tuščiavidurę formą iš plastiko, apklijuoja specialia derva. Taksidermininkų, kurie dar turi kantrybės lipdyti molio formas, Lietuvoje likę tik du - E.Vendelskis ir Kaune gyvenantis Kęstutis Bibartas.

E.Vendelskiui neįtinka net amerikiečių gamintos gyvūnų formos. Lietuvis kaskart siekia geriausio rezultato. Jis savarankiškai ruošia ir žvėries kailį. "Trofėjui kailis turi būti išdirbtas visai kitaip nei kailiniams siūti. Reikia atlikti daug papildomų operacijų. Pavyzdžiui, nuo šio kailio nuskutau apie 70 kilogramų odos. Dabar jis tesveria 10 kilogramų", - rodo E.Vendelskis vilniečio verslininko A.Rakausko sumedžiotą įspūdingą žirafos patino trofėjų.

Daugelis iškamšų meistrais save vadinančių vyrų paprastai galvos nesuka - nusiperka žvėries formą ir ant jos traukia kailį nekreipdami dėmesio į matmenis. Kailis išsitempia ar būna per didelis, todėl ir žvėris atrodo lyg pabaisa. Šiuolaikinių chemikalų paveiktas tokių iškamšų kailis gal ir nenusišers, bet patyrusi akis iškart atskirs, kad tai prasto amatininko darbas.

Kiek gyvūnų teko per 37 darbo metus atkurti, Egidijui sunku besuskaičiuoti. Iš Sibiro atkeliauja meškų, elnių, iš Afrikos - įspūdingi zebrų, antilopių, impalų, oribių, simitarų, karpuočių, liūtų kailiai.

Tačiau ne visiems medžiotojams sklandžiai pasiseka savo namuose turėti egzotiškos medžioklės trofėjų. Pasitaiko, kad iš Afrikos atvežtas mažai sūdytas kailis būna užpultas kenkėjų, nuo karščio vietomis sugedęs ir išplikęs. Tuomet tenka griebtis brangių chemikalų ir visokių rekonstrukcijos gudrybių. Tačiau kailius ne visada pavyksta išgelbėti.

Toliau nuo ožio ir šunų

Kartą daręs trijų metrų krokodilo skulptūrą tokio užsakymo Egidijus kitąkart sako nesiimsiantis. Krokodilas išėjo grėsmingas, kaip gyvas, bet jo oda pasirodė esanti pernelyg kaprizinga. Dvi savaites teko sugaišti vien skutant riebalus nuo visų išgaubimų. Vėliau tris mėnesius meistras su krokodilu gyveno vienoje patalpoje.

Lipdydamas žirafos formą darbavosi apie du mėnesius. Didelį žvėrį gaminti nėra sunku, tik tam reikia daug laiko, o mažam - daugiau atidumo ir kruopštumo.

Meistras nemėgsta laiko skirti paukščiams. Tačiau šiemet žiemą nemažai pelėdų krito nuo šalčio, tad teko jas paversti skulptūromis. Kai draugas atnešė negyvą kukutį, E.Vendelskis iš smalsumo ėmėsi darbo. Buvo nustebęs, kad šis paukštukas dar gyvena Lietuvoje.

Vienas įdomesnių žvėrių E.Vendelskiui buvo dryžuotoji Afrikos geneta. Šis gražuolis žvėriukas medžiojamas tik naktimis.

Meistras tikina niekada nebedarysiantis naminio ožio ir šuns skulptūros. Ožio smarvė lieka, kad ir kiek kailį plautum. O mylimo šuns šeimininkas paprastai gailisi, kol dar neturi naujo augintinio.

"Po pusės metų jis ne tik pamiršta senąjį numylėtinį, bet ir pinigų man už darbą mokėti nebenori", - sako E.Vendelskis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"