TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Meilė istorijai gimė senelio garaže

2016 01 30 6:00
Parlamento gynėjai (iš dešinės): LRT radijo darbuotojas Aras Lukšas, jo brolis režisierius Gytis Lukšas su žmona Aloyza, dukra Egle ir vaikaite Barbora. 1991 m. Argirdo Tarvydo nuotrauka

Taip sako pasakodamas apie knygą „Laisvės istorijos mozaika“ į ją sudėtų istorinių rašinių, nuo 2008 metų „Lietuvos žiniose“ spausdintų, autorius Aras Lukšas.

„Kone kiekviena tema man – atradimas. Nesu istorikas, nesu visažinis, su daugeliu dalykų prieš rašydamas susipažįstu pirmą kartą“, – interviu „Lietuvos žinioms“ sakė Aras Lukšas.

Vaikystės įspūdžiai ir aktorystė

– Kas paskatino domėtis istorija?

– Net negaliu tiksliai nupasakoti pirmojo impulso, bet tai buvo dar vaikystėje. Kaune. Prisimenu senelio garažą, pilną keisčiausių daiktų. Tušti, apdulkėję Volfo Engelmano alaus buteliai, Kipro Petrausko muilo etiketės, pageltusios afišos... Svarbiausia – gausybė smetoninių žurnalų „Naujoji Romuva“, „Karys“, prieškario knygos. O kur dar atvirukai, seni nuotraukų albumai su anų laikų vaizdais ir veidais... Ir tų laikų dvasią išsaugoję daiktai senelių namuose. Buvau smalsus, klausinėjau vyresniųjų apie viską. Pasakojimų apie tuos laikus galėjau klausytis ir klausytis. Tokia, matyt, buvo pradžia. Vėliau vaikystės įspūdžiai išbluko, bet niekur nedingo...

Aras Lukšas: "Pateikiu įvairias žinomas versijas, pasiūlau savų, nepretenduodamas į galutinės instancijos tiesą. Ypač kai reikia atsakyti į klausimą, kodėl tai nutiko, o ne kas atsitiko."Romo Jurgaičio nuotrauka

– Papasakok apie senelį. Kur jis gyveno, ką veikė?

– Senelis kilęs iš Šiaurės Lietuvos, nuo Linkuvos. Iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo gyvenimas jį gerokai pamėtė, kaip ir daugelį to meto lietuvių inteligentų. Kurį laiką jis gyveno Paryžiuje, mokėsi konservatorijoje, uždarbiavo grodamas pianinu kino teatruose, kuriuose tuomet buvo rodomi nebylūs filmai. Vėliau atsidūrė Petrograde ir ten įgijo kelių inžinieriaus specialybę. Grįžęs į Lietuvą tiesė kelius, vadovavo įvairių apskričių plentų valdyboms. Regis, nugyveno įdomų gyvenimą, tačiau apie jį žinau nedaug – senelis mirė, kai buvau pirmoje klasėje, tad nespėjau išklausinėti.

– Ar studijavai istoriją?

– Niekada nenorėjau jos studijuoti. Kokia prasmė buvo mokytis istorijos sovietmečiu? Kad gilinčiausi į klasių kovą ar socialistinę revoliuciją Lietuvoje? Istorijos tais laikais nebuvo, XX amžiaus Lietuvos istorijos – tikrai. Buvo tik propaganda ir melas.

– Kiek žinau, studijavai aktorystę pas režisierių Joną Vaitkų. Kaip tos paskaitos padeda rašyti apie istoriją?

– Aktorystė ir rašymas, mano įsitikinimu, yra du vienas kitą paneigiantys išraiškos būdai. Prisimenu, kaip J. Vaitkus, nepatenkintas tuo, ką darome, sakydavo: „Čia ne teatras, čia „literatūrščina“.“ Tada ir supratau, kad ta „literatūrščina“ man patinka labiau, tai gal geriau rašysiu. Tuomet pasukau į filologiją, vėliau – į žurnalistiką. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad aktorystės studijos pastūmėjo rašyti.

– Kodėl Tavo tyrinėjimai prasideda 1918 metais?

– Turbūt todėl, kad tais metais užgimusi Lietuvos Respublika nuo vaikystės gyveno greta manęs. Ankstesni laikai man ir dabar atrodo nerealūs, tarsi išgalvoti.

– Ar senelio, turėjusio „Ford“ automobilį, pasakojimai, namai, aplinka padeda užpildyti dokumentų paliktas spragas? Jeigu padeda – kaip?

– Labiau prisimenu ne senelio pasakojimus, o vyresniųjų žmonių tarpusavio pokalbius apie anuos metus, karą, pokarį. Visi kažkodėl mėgdavo dalytis dešimt kartų girdėtais prisiminimais, bet man visa tai būdavo labai įdomu – galėdavau klausytis to šimtus kartų. Vėliau iš tėvo pasakojimų išgirdau daug įdomių detalių, jų atsirado ir mano rašiniuose. Pavyzdžiui, tėvas, būdamas paauglys, atsitiktinai pamatė, kaip gestapininkai suima ir išsiveda Vietinės rinktinės vadą generolą Povilą Plechavičių. Šią gatvės sceną esu panaudojęs rašydamas apie į P. Plechavičių. Tų mano rašymui pravertusių detalių esu girdėjęs ir daugiau.

Aro Lukšo senelis kelių inžinierius Povilas Lukšas (dešinėje) prie automobilio "Ford". Alytaus apylinkės, apie 1930 m.Aseminio albumo nuotrauka

– Ar režisierius Gytis Lukšas yra Tavo giminaitis?

– Taip, tai mano brolis.

– Ar 18 metų vyresnis brolis pasiūlo naujų temų?

– Ne, konkrečių temų neaptarinėjame, nors apie bendrą kontekstą pasišnekame.

Sąsajos su dabartimi

– Kur renki medžiagą straipsniams?

– Dažniausiai dirbu bibliotekoje. Ten yra beveik visko, ko reikia rašant – ir įvairių laikotarpių knygų, ir žurnalų, ir rankraščių. Kartais, kai rašau apie pokarį, skaitau bylas Lietuvos ypatingajame archyve. Kartais susitinku su gyvais įvykių liudytojais, tačiau jų, deja, nebedaug liko.

– Kokių atradimų teko padaryti pradėjus rašyti istorinėmis temomis?

– Kone kiekviena tema man – atradimas. Nesu istorikas, nesu visažinis, su daugeliu dalykų prieš rašydamas susipažįstu pirmą kartą. Labai nustebau sužinojęs, kokį svarbų vaidmenį nepriklausomybės kovų istorijoje atliko žydai ir kitos mažumos.

– Kaip elgiesi, jeigu ir perskaičius keletą šaltinių lieka abejonių ir netikrumo?

– Tuomet ir rašau – pateikiu įvairias žinomas versijas, pasiūlau savų, nepretenduodamas į galutinės instancijos tiesą. Ypač kai reikia atsakyti į klausimą, kodėl tai nutiko, o ne kas atsitiko.

– Ar pritari minčiai, kad istorija sukasi spirale ir kartojasi?

– Be abejo. Štai kad ir tarpukario Lietuva. Ko tik ten nerasime... Ekonomikos krizė. Emigracija. Kolektyvinio saugumo paieškos. Atkaklūs ir dažniausiai sėkmingi Rusijos bandymai veikti Lietuvos spaudą, viešąją nuomonę, rinkimų rezultatus. Partinės rietenos ir vienas už kitą prastesni seimai. Argi tai nieko neprimena?

– Ar šių dienų Lietuvos istorija turi analogų praeityje?

– Ir taip, ir ne. Pirma, jau išgyvenome ilgiau nei anoji nepriklausoma Lietuva. Nors mūsų Rytų kaimynė ir jos politika, palyginti su anais laikais, niekuo nepasikeitė. Kaip ir jos siekiai. Anuomet mes lyg figos lapeliu dangstėmės neutralumu, kurio niekas negarantavo ir negynė, o ir draugų beveik neturėjome. Šiandien nesame vienui vieni.

Tikisi abipusio ryšio ir įkvėpimo

– Kiek istorinių asmenybių esi aprašęs?

– Nesu suskaičiavęs, bet gal bus beveik šimtas.

– Kuri istorinė asmenybė Tau atrodo įdomiausia ir norėtum su ja šiandien padiskutuoti?

– Labai sunku išskirti kurią nors vieną. XX amžius, ypač tarpukario dešimtmečiai, buvo asmenybių metas. To negalėčiau pasakyti apie šiandieną.

Norėčiau pakalbinti Augustiną Voldemarą, jo keisti politikos viražai man iki šiol yra mįslė. Arba jau minėtą generolą P. Plechavičių, sugebėjusį net nacių okupacijos metais įkvėpti jaunus Lietuvos vyrus atkurti savos kariuomenės užuomazgas ir netapti okupantų įrankiu.

Norėčiau pasikalbėti ir su tais, kurių poelgiais baisiuosi, tarkime, su rašytojais, kurie 1940 metais apsisprendė tapti okupacijos ir stalinizmo trubadūrais. Labai norėčiau iš jų pačių išgirsti, kokie motyvai iš pažiūros normalius žmones paskatino tapti savo šalies išdavikais.

– Ko tikiesi iš susitikimų važinėdamas po Lietuvą ir pristatydamas knygą?

– Turbūt to paties, ko tikisi visi autoriai, susitikdami su klausytojais, – abipusio ryšio, pasiūlymų, idėjų, naujų temų ir įkvėpimo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"