TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Meilė nuskraidino į Airiją

2006 05 20 0:00
Rimas ir Vaiva savo gyvenimą šiandien kuria užsienyje.
Autorės nuotrauka

Pažintis per internetą menininkę Vaivą Natkaitę nubloškė į Airiją. Čia ji ištekėjo už muzikanto Rimo Bacevičiaus. Paklausta, ar lietuvaitei svečioje šalyje netrūksta dvasinio komforto pojūčio, Vaiva tikina, kad žmogus jį turi nešiotis širdyje.

Sekmadienis. Dublino gatvėmis vaikštinėja guvūs turistai. Vietiniai dar miega. Galų gale po visos amžinybės iš po žemai pakibusių debesų išlindo saulė. Viename skvere, kaip ir kiekvieną sekmadienį, vyksta amatų mugė. Tik šiandien čia dar scenoje groja džiazą. Prie pat arkos su laiptais į skersgatvį Vaiva Natkaitė ir Rimas Bacevičius prekiauja savo rankomis pagamintomis įvairiaspalvėmis avių vilnos veltinio segėmis. Ne pragyventi, tiesiog jiems smagu sekmadieniais iš mažo Šiaurės Airijos Armaghto miestelio atvykti čia, pabūti tarp kūrybingų žmonių, į kitus pasižiūrėti, save ir savo darbus parodyti. Tiesa, ne taip seniai už sekmadieniais uždirbtus pinigus visa šeima keliavo po Juodkalniją, Veneciją, Kroatiją... Per kelias valandas taip ir neišgirstu (kaip įprasta kalbantis su čia gyvenančiais lietuviais) nei apie pinigus, nei apie nesupratingą valdžią, nei apie neva kvailus airius.

Apkeliavo pusę "svieto"

Šiandien Rimas nenustygsta vietoje, prie mūsų prieina tik tam, kad nugirstą paneigtų, meiliai "pašydytų" savo jauną žmoną, arba perskaičiuotų pirkėjų paduotus pinigus: "Juk ji nežino net kiek savaitėje yra dienų, tai kaip ji pinigus suskaičiuos?" Vaiva švelniai nusišypso. Ji net nemėgina neigti esanti išsiblaškiusi.

Rimas Airijoje jau treti metai. Anksčiau Lietuvoje buvęs profesionalus violončelininkas ir pusę "svieto" apkeliavęs su orkestru, vėliau metęsis į verslą, plaukiojęs ir kitus plukdęs jachta jūromis ir vandenynais, gerai pažinęs Kubą, dvejus metus gyvenęs Prancūzijoje, bandęs įsikurti Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, ėmė ir nutūpė Airijoje. "Kodėl?" - klausiu. "Todėl, kad čia liberaliausi įstatymai. Todėl, kad anglų kalbą moku", - atsako. Jungtinė Karalystė pašnekovui neįtiko. Apie šią šalį, kaip apie vieną didžiųjų pasaulio valstybių, Rimas galėtų kalbėti labai ilgai. Jis mano, kad Britanija - ties supuvimo riba, ką, suprask, parodo ir tai, jog per du šimtmečius ten negimė nei vienas pasaulyje žinomas kompozitorius. Rimas ir Airijos istoriją neblogai suvokia, mano, kad lietuviai per okupaciją nukentėjo mažiau nei airiai, kurie dar labai ilgai neturėjo elektros, teisės balsuoti, neteko savo kalbos...

Atvykęs Rimas pusantrų metų dirbo fabrike, kuris, pašnekovo nuomone, jeigu ne ten dirbantys lietuviai, seniai būtų bankrutavęs. Šiandien Šiaurės Airijoje jis - vertėjas ir verslo bei teisės konsultantas. Padeda lietuviams.

Susipažino per internetą

Panevėžyje gimusi Vaiva - grafikos dizainerė. Prieš kelerius metus Vilniuje jauna moteris skaudžiai išgyveno skyrybas su pirmuoju vyru. Dirbo pagal specialybę ir pinigų, sako, nestokojusi - užteko ir buto nuomai, ir maistui, ir drabužiams. Draugų įkalbėta užsiregistravo internetiniame tinklalapyje "draugas.lt", įdėjo gražią savo nuotrauką. Pasipylė gerbėjų laiškai. Po kelių mėnesių Vaivai parašė Rimas. Taip ir užsimezgė jųdviejų draugystė, ją palaikė ir abiejų domėjimasis Rytais. Po kiek laiko Rimas Vaivą pakvietė atvykti į budistų vienuolyną Airijoje. Ji ryžosi ir išvažiavo. "Po dviejų savaičių, grįžtant atgal į Lietuvą, ilgai ilgai stovėjome apsikabinę oro uoste. O įsėdusi į lėktuvą supratau, kad jis tikrai mano žmogus", - prisimena Vaiva. Po to jiedu susirašinėjo toliau. Kai Rimas atvažiavo į Vilnių, mergina tiesiog ėmė ir paklausė: "Gal nori, kad važiuočiau su tavimi į Airiją gyventi?". "Labai noriu", - sulaukė atsakymo.

Su vaikais

Jauna moteris neišlėkė galvotrūkčiais. Ilgai ruošėsi, galvojo, ką veiks Airijoje, iš ko gyvens, kaip parduos savo idėjas. Piešė parduoti skirtus paveikslėlius, savo grafikos darbų pristatymą įdėjo į internetinį puslapį. O tada abudu susikrovė didžiulius lagaminus, pasiėmė savo sūnus ir išskrido.

Airijoje jiedu susituokė. Dabar Rimas su dešimtmečiu sūnumi iš antrosios santuokos, pasirinkusiu gyventi su tėčiu Airijoje, ir Vaiva su keturmečiu sūneliu Adomu gyvena išsinuomotame name nedideliame Šiaurės Airijos miestelyje. Abu berniukai lanko airišką mokyklą. Tiesa, vyresnėlis tikriausiai tuoj droš gimtinėn, nes dar po trejų ketverių metų jam gali būti beveik neįmanoma sugrįžti pas bendraklasius Lietuvoje.

Darbas - sename dvare

"Pasakyk ką nors gero apie savo žmoną", - prašau vėl prie mūsų priėjusio ir švelniai per dantį patraukti sutuoktinės nepamirštančio Rimo. "Vaiva labai gerai žino, ko nori", - rimtai atsako. Tikrai. Žiūriu į Vaivą ir stebiuosi, kaip joje dera valiūkiškas moteriškas grožis, vaikiškas naivumas, menininkės išsiblaškymas ir vidinis stiprus ryžtas siekti užsibrėžto tikslo.

Darbo Airijoje Vaiva ieškojo labai ilgai, intensyviai ir sunkiai. Po keturis mėnesius užtrukusių nesėkmingų paieškų buvo visai beprarandanti viltį. Dabar mano, kad darbdaviams jos darbai patikdavo, bet įsidarbinti tuomet trukdė prastas anglų kalbos mokėjimas. Tačiau galiausiai sulauktas dizainerės darbo pasiūlymas pranoko visus lūkesčius: tik trisdešimt kilometrų nuo namų, pradžioje autostrada, paskui siaurais keliukais per laukus, kalnelius su avytėmis, sename dvare miškų tankmėje, aplink kurį vaikštinėja fazanai. "Pamenu, važiuoju į darbą, o po mišką vaikštinėja medžiotojai. Tokie, kokius esame matę tik vaikystėje pasakų knygų paveikslėliuose: samanų spalvos apranga, prisegtomis plunksnomis ant skrybėlės, su juodmargiais medžiokliniais šunimis bei šautuvais rankose... Kartą pakeliui sutikau vienuolika mažų elniukų - žiūrėjome vieni į kitus, kol jie stryktelėjo per akmeninę tvorą ir pabėgo", - pasakoja ji.

Su darbdaviais, buvusiais dvarininkais, Vaiva sutaria puikiai. Negaili jiems pagyrų, pasakoja apie tai, kaip jie turėję nugriauti savo didįjį dvarą, nes valstybės reikalaujami mokesčiai jiems tapę nebepakeliami.

Mandagus elgesys - tradicija

Vaivai atrodo, kad Airija turi daug nuostabių bruožų: iki šiol negali atsidžiaugti airių nuoširdžiais sveikinimosi būdais - vienaip pakeliant ranką, kai sutinka pažįstamą, ir kitaip, kai nepažįstamą. Nekalbėjimu apie blogą orą, pykčio ir nepasitenkinimo viskuo nerodymu. "Labai negražu atvažiavus į svetimą šalį, kuri tau suteikia visas galimybes, apie ją bei jos žmones blogai ir nepagarbiai kalbėti. Juk airiai atvykėliams labai tolerantiški. Airijoje į mokyklą vaikai eina nuo ketverių metų. Kaip aš pradžioje verkiau ir bijojau dėl Adomo. Juk jis visiškai nemokėjo kalbėti angliškai. Bet vaikai čia kitokie. Jie švelnūs ir Adomu rūpinasi. Čia niekas nesišaipo, jei esi silpnesnis ir kitoks. Lietuvos mokyklose moko daug dalykų, kurių niekada gali ir neprireikti. O čia - tolerancijos, altruizmo", - aiškina Vaiva.

Priėjęs Rimas sako, kad ta jų tolerancija kilusi iš baimės pažeisti įstatymus, ir kad mandagiu čia būti tiesiog priimta: "Tokios tradicijos. Ir tas jų "sorry" skamba automatiškai. Po juo visiškai tuščia. Pasižiūrėkit, kaip airiai apkalba. Ką tik žmogus buvo be galo mandagus ir malonus, o dar nespėjus nueiti, taip apkalbės! Jų švietimo sistema irgi netikiu. Jeigu tokia pati, kaip Didžiojoje Britanijoje, tai visiškai netikusi".

"O ką, Lietuvoje neapkalba? - nenusileidžia Vaiva. - Ir iš kur taip gerai žinai apie švietimo sistemą?" "Viena mokytoja labai įtikinamai pasakojo. Tiesa, ji buvo prancūzė", - paaiškina Rimas, kuriam niekada nepritrūksta argumentų.

"Atvažiavę į šalį iš pradžių susiduriame su labiausiai į akis krintančiu visuomenės sluoksniu, kurio paviršiuje dažniausiai menkystos, visokie vagiukai, ir tik vėliau pradedame susipažinti su intelektualesniais žmonėmis. Airiai turi vaikiško naivumo, kurį gal kartais supainiojame su kvailumu, bet man jis labai patinka. Lietuviai intelekto išraiška laiko cinizmą, nihilizmą. Intelektualui ciniku būti daug lengviau, nei vaiku", - toliau dėsto savo nuomonę Vaiva.

Namą statys Lietuvoje

Į klausimą, ar kūrybinei išraiškai netrūksta dvasinio komforto, kurį, pasak kai kurių Lietuvos menininkų, suteikia tik Tėvynė, kiek patylėjusi Vaiva atsako: "Žinai, dar neseniai labai stipriai jutau: Lietuvoje išsiskleisčiau kaip gėlytė, o čia lyg ir nėra tos žemės, į kurią galėčiau suleisti šaknis. Manau, kad taip neturėtų būti. Laimės ir dvasinio komforto pojūtį žmogus turi nešiotis širdyje. Man padeda dažnai kartojami žodžiai "čia mano žmonės, čia mano miestas". Ji sako esanti tikrai laiminga: turi mylintį ir mylimą vyrą, puikų vaiką, patinkantį darbą, gyvena gražioje šalyje...

"Nors neseniai dalis mūsų širdies pasiliko Druskininkų miškuose - ten nusipirkome žemės gabalėlį. Rimas vasarą pradės kloti namo pamatus. Ateityje planuojame ten įkurti dvasios peno poilsio namus, kuriuose vyks visokie seminariukai, rinksis vaistažolių rinkėjos. Matau, kad žmonės darosi dvasingesni - ir Lietuvoje, ir čia. O kad galėtume pasistatyti namuką, Airijoje pagyvensime dar trejus ketverius metus. Negaištame laiko ilgėdamiesi Lietuvos. Esame dabar čia: atvažiavome, įsikūrėme, "įsižeminome", - nusišypso Vaiva ir švelniu, bet jau šiek tiek priekaištingu žvilgsniu "na baik, juk tu ne toks" pasižiūri į "pasikandžioti" vėl priėjusį Rimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"