TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Mekas jaunėlis - kietas riešutėlis

2011 07 23 0:00
A.Mekas. Tinfavičiaus šaržas. 1945 metai.

Galima sakyti, kad Adolfo Meko motina - literatūra, o tėvas - kinas. O pats jis buvo kūrybos ugnikalnis.

Pabėgėlis iš Lietuvos, išgyvenęs Antrojo pasaulinio karo pragarą, ryžtingai ieškojęs geresnio gyvenimo nuostabių galimybių Mekoje - Amerikoje. Ten nuvykęs turėdamas tik dešimt dolerių kišenėje, angliškai nemokėdamas nė žodžio, šis Niujorke įsikūręs užsispyrėlis emigrantas sugebėjo palikti neišdildomą pėdsaką avangardinėje kinematografijoje: iš pradžių - kaip "Film Culture" žurnalo steigėjas, vėliau - ir kaip filmų kūrėjas. Jo vardas gal nebuvo taip plačiai linksniuojamas kaip brolio Jono, tačiau šį žmogų pažinojo beveik visas kino pasaulis. Šių metų gegužės 31-osios rytą nustojo plakti 85 metų A.Meko širdis.

Biržų krašto sūnus

A.Mekas gimė Semeniškiuose, Papilio valsčiuje, Biržų apskrityje 1925 metų rugsėjo 30 dieną. Mokėsi vietos gimnazijoje, vaidino Biržų dramos teatre. Vyresnysis brolis Jonas okupacijos metais buvo įsiliejęs į priešsovietinę ir priešnacinę veiklą. Įsikūręs savo dėdės Povilo Jašinsko, reformatų kunigo Biržuose, klebonijos palėpėje, jis perrašinėjo tekstus leidiniams "Į laisvę", "Tautos žodis", "Nepriklausoma Lietuva". Rašomąją mašinėlę slėpė kieme, malkų rietuvėje, ir manė, kad tai gana saugu. Vieną dieną mašinėlė dingo. Jonas suprato, kad toliau gyventi Lietuvoje būtų pražūtinga. Vienintelis žmogus, kuriam jis galėjo atskleisti savo veiklą, buvo dėdė. Laisvai kalbėjęs vokiškai kunigas P.Jašinskas pažinojo vietos valdžią. Jonui ir Adolfui buvo parūpinti kelionės dokumentai į Austriją. Vienos universitete Mekai turėjo pažįstamų.

Broliai buvo artimi savo darbais, planais, svajonėmis. 1944-ųjų liepos 12 dieną jie atsisveikino su tėvais, įsėdo į traukinį, du jaunus vyrus šis ir išvežė į nežinomą pasaulį.

Stotelė - Vokietija

Nors Adolfo ir Jono tikslas buvo pasiekti Austriją, juodu pateko į Elmshorno karo belaisvių lagerį. Ten gavo darbą mašinų fabrike. Kai bombardavimas tapo nebepakenčiamas, ištrūko į Husumą, paskui - Fredrikštatą. Nieko gero ir ten nerado. Suprato, kad iš Vokietijos reikia nešdintis. Girdėjo, kad danų žvejai pabėgėlius nelegaliai gabena į Švediją. Pasiekė Flensburgą - paskutinę stotį prieš Daniją. Pavyko prasmukti pro policiją. Spontaniškai įšoko į jau pajudėjusį traukinį. Broliai buvo tikri, kad traukinys rieda Danijos link, tačiau jis važiavo atgal į Husumą.

Karui pasibaigus, Johaneso Gutenbergo universitete Maince Adolfas studijavo filologiją ir literatūrą. Miklino plunksną literatūros žurnale "Žvilgsniai", leidžiamame Visbadene, vėliau Kaselyje. Jo redaktoriumi buvo brolis Jonas. Rotatoriumi leidžiamo žurnalo išėjo tik keturi numeriai, o tiražas neviršijo 100 egzempliorių. Be A.Meko, su leidiniu aktyviai bendradarbiavo Algirdas Landsbergis, Leonas Lėtas, Jurgis Blekaitis. Vokietijoje Adolfas ir Jonas drauge rašė pasakas. Išėjo trys jų knygos: "Trys broliai" (1946), "Iš pasakų krašto" (1947) bei "Pasakos apie karalius ir žmones" (1947). Pirmąsias dvi (po 100 -150 egzempliorių) išleido tuomet Kaselyje veikusi Antano Giedraičio leidykla "Giedra", trečiąją - jau įspūdingu 5000 tiražu - "Patria" Tiubingene. 1949 metais A.Mekas išleido poetinių vaizdelių ir esė rinkinį "Une reverence". Tai rotaprintu vos 28 egzempliorių tiražu išspausdinta knygelė. Šis rinkinys - keistas, netradicinis leidinys. Kaip daugelis to meto jaunosios kartos atstovų, A.Mekas sprendė tautinio identiteto svetimoje aplinkoje problemą.

Mažai žinoma A.Meko redaguota knyga, kuri iš tikrųjų yra bibliografinė retenybė. Tai 1948 metais Kalėdų išvakarėse pasirodęs "Giedros" leidinys K.S.Stanislavskio "Aktoriaus saviruoša. Saviruoša kūrybiniame pergyvenimo procese. Mokinio dienoraštis", išspausdintas rotaprintu 200 egzempliorių tiražu. Šią 276 puslapių knygą fonduose turi tik keturios Lietuvos bibliotekos.

Ištikima sutuoktinė - kino kamera

1949-ųjų lapkritį Jonas ir Adolfas atsidūrė Amerikoje. Nauja šalis - nesuskaičiuojami emigranto vargai. Nepastovus darbas fabrikuose. Tuščia piniginė. Dvokianti Bruklino aplinka. Kalėdų antrą dieną broliai Mekai užsuko pas seną niujorkietį Juozą Ginkų, kuris ne tik vadovavo vietinei lietuviškai radijo laidai, bet ir turėjo konditerijos parduotuvę bei užkandinę - "Saldainių palocių". Geraširdis šeimininkas Mekus pavaišino alumi. Savo dienoraštyje J.Mekas įrašė: "Niekados neturėjau tokių nekalėdiškų Kalėdų." Nors brolių skrandžiai buvo tušti, jie jautė vis didesnį kultūros alkį. Atsisakydami duonos kąsnio, bėgdavo į kino teatrus žiūrėti italų ar prancūzų šedevrų. Lankydavosi didžiuosiuose Niujorko meno muziejuose. Adolfas netrukus buvo pašauktas atlikti pareigos naujajai šaliai. 1951-1953 metais jis tarnavo JAV kariuomenėje, bet ne su ginklu rankoje, o su fotoaparatu. Grįžęs įstojo į "New York Television Workshop" mokyklą.

Daug energijos broliai skyrė kino kamerai įsigyti. Buvo neaišku, kur pasiskolinti tiek pinigų, juk 600 dolerių anuomet - ne juokas! Po nesėkmingų paieškų galiausiai į pagalbą atėjo Klybų šeima ir pirmoji kino kamera buvo nupirkta. Pirmas Adolfo savarankiškai sukurtas meninis filmas buvo "Aleliuja kalvoms" ("Hallelujah the Hills", 1963), "Times" žurnalo apibūdintas kaip "papliauškų poema" - jis tapo kultiniu avangardiniu kino kūriniu. Paskui - "Dvivamzdė detektyvinė istorija", kurioje pats vaidino ("The Double - Barrelled Detective Story", 1965), "Goldšteinas" ("Goldstein", 1965), "Vėjo gėlės" ("Windflowers", 1965), "Dangoraižis" ("Skyscraper", 1965), "Draugės ir draugai" ("Companeras and Companeros", 1970), "Grįžtu namo" ("Going Home", 1971). Jonas ir Adolfas kartu sukūrė filmus "Didžioji gatvė" ("Grand Street", 1951), "Tylioji kelionė" ("Silent Journey", 1953), "Medžių šautuvai" ("Guns of the Trees", 1961), "Menų kino žurnalas" ("Film Magazine of the Arts", 1963), "Dienoraščiai, pastabos ir skičai, arba Valdenas" ("Diaries, notes and sketches, also known as Walden", 1964-1969), "Karinis kalėjimas" ("The Brig"). Pastarasis 1964 metų Venecijos kino festivalyje jiems pelnė Didįjį prizą dokumentinių filmų kategorijoje. Brolių Mekų filmai buvo rodomi prestižiškiausiuose kino festivaliuose: Kanų, Venecijos, Niujorko, Londono, Berlyno, Monrealio, Buenos Airių, Perto, Maskvos.

Adolfas kartu su broliu buvo pasiryžę sukurti ir lietuviškų dokumentinių juostų. Brukline leidžiamas žurnalas "Karys" 1952 metais paskelbė apie Niujorke kuriamą lietuvių filmų bendrovę. Steigėjai - broliai Mekai ir fotografas Donas Šulaitis. Kurį laiką buvo filmuojami visi svarbesni šios apylinkės lietuviški renginiai. Taip pat norėta susukti didelį filmą apie lietuvių įsikūrimą Amerikoje. Tačiau bendrovei nepavyko išplėtoti veiklos, tad steigėjai nuėjo savo keliais.

Pasaulis po kojomis

1971-ųjų rugpjūčio mėnesį broliai Mekai, gavę sovietinės valdžios leidimą, po daugiau kaip 25 metų apsilankė tėvynėje. Per viešnagę kilo mintis sukurti filmą, kuris vėliau tapo savotišku unikumu kinematografijos istorijoje - "Reminiscences of a Journey to Lithuania" ("Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą"). Kino juostoje glaudžiai susietos filmuoto dienoraščio forma ir amerikiečių avangardo išraiška. Nuo pat pasirodymo ekranuose 1972 metais šio filmo įtaka JAV - ypač universitetuose - buvo tokia didelė, kad kiekvienas jaunas "nepriklausomas" kino kūrėjas amerikietis griebėsi kameros ir kalbėjo apie savuosius neištirtus vaikystės ir šeimos pasaulius.

Dar 1954 metais Adolfas - vėl kartu su Jonu - pradėjo leisti žurnalą "Film Culture". Šis periodinis leidinys daugiausia nagrinėjo avangardinio kino judėjimą, tačiau neatsisakydavo ir populiarių temų, tarkime, recenzuodavo Holivudo filmus. "Film Culture" greitai tapo vienu įtakingiausių JAV leidžiamų žurnalų apie kiną. Su leidiniu bendradarbiavo daugelis žinomų kinematografininkų. Nuo 1959 iki 1969 metų "Film Culture" redakcija skirdavo metinius žymenis gabiausiems nepriklausomiems kino kūrėjams. Žurnalas nustojo eiti 1996 metais.

Bene kontroversiškiausias Adolfo projektas pristatytas visai neseniai - 2010-aisiais. Kartu su Davidu Avallone Adolfas Italijoje ruošėsi ekranizuoti žymaus Renesanso filosofo, teologo, matematiko ir astronomo Giordano Bruno, kuris kaip eretikas buvo gyvas sudegintas ant laužo, biografiją. Epas "Brucia, Bruno, Brucia" taip ir liko nesukurtas - tikriausiai dėl to, kad scenarijuje buvo numatyta sudeginti žmogų!

Jaunėlis - kietas riešutėlis

Kai galvoji apie brolius Mekus, pirmiausia apie Joną, ko gero, sieji juos su recenzijomis "Village Voice" - tais laikais, kai šis laikraštis turėjo tikrai svarios įtakos skaitytojams. Taip pat su kinematografinio dienoraščio žanro pradžia - jį tiesiog apsėdo noras iki smulkmeniškumo užfiksuoti kino juostoje savo gyvenimo dešimtmečius. Ir, be abejo, su jo įkurta "Anthology Films Archives" - unikalia kinematografijos šventykla Niujorke, saugančia avangardinio kino kūrėjų darbus.

O neseniai mus palikęs Adolfas turbūt bus prisimenamas kaip radikalus pedagogas. Daugiau nei 35 metus jis vadovavo Liaudies kino fakultetui (People's film department) Bardo kolegijoje Niujorke. Šį dėstytoją studentai apibūdindavo kaip chaotišką, charizmatišką, eklektišką, klastingą, užsispyrusį, pastabų, aitrų, gyvą, magišką. Ištisa žmogiškųjų savybių gama!

Jis turėjo daug prigimtinės energijos. Neapkentė fašizmo. Atvirai, tiesiog užsispyrėliškai demonstravo nepasitikėjimą valdžia. Jame kunkuliavo poeto temperamentas. Adolfui buvo smagu dėstyti. Jo namai buvo atviri visiems. Jam patiko katės. Dėstytojas mylėjo savo žmoną Polą Chapelle. Jis žavėjosi kinematografija. Naktimis mėgo žiūrėti 9 val. trukmės japonų filmą "The Human Condition" - tai būdavo tarsi ištvermingumo egzaminas, savotiškas kinematografininko maratonas. Porto Stefano mieste Italijoje jis aptiko Šv. Tulos atvaizdą ir paskelbė ją kinematografijos globėja (bažnytiniuose šaltiniuose, žinoma, nerasite tai patvirtinančių dokumentų!).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"