TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Memuarai iš šaltojo karo apkasų

2016 02 20 6:00
Samas Yossmanas iki šiol bendradarbiauja su BBC, o abu jo vaikai taip pat tapo žurnalistais – dukra dirba britų tinklaraštyje „Daily Mail“, sūnus leidžia „The Parliamentary Review“ žurnalus. Julijos Klusevičiūtės nuotrauka

Vasario pabaigoje Vilniaus knygų mugėje savo autobiografinę knygą pristatys Lietuvoje gimęs, Londone gyvenantis žurnalistas, vertėjas, buvęs BBC laidos „Babuškin sunduk“ („Močiutės skrynia“) vedėjas Samas Yossmanas.

Knygoje „Šaltojo karo samdinys“ autorius aprašo pokario Vilnių, klajones po buvusią Sovietų Sąjungą, neformalias jaunimo grupes, kurios būrėsi kaip atsvara tuometei ideologijai, pabėgimą iš SSRS ir neramią emigranto kasdienybę Vakaruose.

Dar gyvendamas Vilniuje S. Yossmanas susidomėjo muzika. Būdamas keturiolikos pirmąkart išgirdo rokenrolą, įrašytą į savadarbę plokštelę – rentgeno nuotrauką, pats grojo roko grupėje „Geležinis vilkas“. Vėliau BBC radijuje (jame dirbo 1975–2002 metais) kalbino politikus (Margaret Thatcher, Michailą Gorbačiovą, Borisą Jelciną) ir garsius muzikantus – Paulą McCartney, Cliffą Richardą, grupių „Black Sabbath“, „Asia“, „Pink Floyd“, „Deep Purple“, „Iron Maiden“ atlikėjus.

Per knygų mugę Samas lankysis Lietuvoje, „Šaltojo karo samdinį“ pristatys kartu su bendraautore Inga Liutkevičiene. Kaskart viešėdamas Vilniuje jis būtinai apsilanko kultinėje „Neringos“ kavinėje.

„Paulas McCartney atėjo keletas minučių po 17 valandos. Paspaudėme vienas kitam rankas ir aš jam pasakiau, kad kažkur jį mačiau. Jis atšovė, rodos, mane kažkur girdėjo, ir pradėjo juoktis“, - knygoje pasakoja autorius. /Asmeninio albumo nuotraukos

Muzika ir politika

– Jūsų karta formavosi su roku, rokenrolu, hipių kultūra, Jaunimo kavine-skaitykla Liudo Giros (dabar Vilniaus) gatvėje. Rezistencija reiškėsi per meną, intelektualų grupėse. Kokios knygos ir plokštelės darė didžiausią įtaką jūsų pasaulėžiūrai?

– Būdami penkiolikos ar šešiolikos metų su draugais užsukome į plokštelių parduotuvę prie buvusios „Palangos“ kavinės. Ten į seną rentgeno nuotrauką buvo galima įrašyti sveikinimą, o vaikinas, kurį visi vadino Romka, nelegaliai įrašydavo ir roko muzikos. Tuomet pirmą kartą išgirdau Billio Haley „Rock Around The Clock“. Klausiausi nieko nesuprasdamas – tėvai turėjo plokštelių, o čia – kaulų nuotrauka, kokybė prastesnė nei mano senovinio, bemaž antikinio gramofono. Bet su tuo roku prasidėjo naujas mano gyvenimas.

Paskui sužinojome apie BBC, kur trečiadienį šeštą valandą buvo galima išgirsti džiazo, penktadienį – roko. Emėme klausytis naujienų, kurios skyrėsi nuo to, ką girdėjome Sovietų Sąjungos pranešimuose. Radijas buvo langas į pasaulį, informacijos ir kultūros šaltinis, be kurio nežinau, kaip būtume išgyvenę.

Eidavome į Respublikinę (dabar – Martyno Mažvydo) biblioteką, skaitėme klasikinę literatūrą, prancūzų, vokiečių filosofus. Pasirodė rusiškas žurnalas „Užsienio literatūra“, kuriame buvo spausdinama verstinė žinomų rašytojų kūryba. Dabar, kai su draugais susitikę kalbame apie tą laikotarpį, juokiamės, kad daugiausia savo laiko leidome ieškodami.

1990 metų birželį, po dviejų emigracijos dešimtmečių, Samas pirmą kartą grįžo į Lietuvą. Interviu su Vytautu Landsbergiu.

– 1970-aisiais (kai rengėte pirmąjį roko festivalį viename Žirmūnų restorane) populiariausias nonkonformistinio jaunimo klausimas buvo – „Kodėl?“

– Mes, kurie rinkdavomės Jaunimo kavinėje, buvome intelektualų klubas. Ten niekas neužeidavo šiaip sau – turėjai nusimanyti apie literatūrą ar džiazą. Propagandos, kuri buvo rašoma laikraščiuose, negalėjome priimti už gryną pinigą. „Kodėl?“ buvo dažniausiai mūsų keliamas klausimas, vien klausti reiškė rezistuoti. Todėl manau, kad mano karta, nesvarbu, kur augusi – Sovietų Sąjungoje ar Vakaruose po karo – buvo viena stipriausių, intelektualiausių istorijoje.

– Kuo baigėsi tas festivalis?

– Kai kvietėme grupes, panoro atvažiuoti dalyvių iš Latvijos, Estijos – iš viso susirinko apie 300 žmonių. Po koncerto išėję į gatvę pamatėme: pilna milicijos, netoli stovėjo sunkvežimiai, pilni kareivių. Laimė, festivalyje nebuvo jokių antisovietinių plakatų. Kadangi buvo minimas Lenino gimimo šimtmetis, jie nenorėjo kelti triukšmo. Milicijoje mūsų paklausė: „Norėjote pasauliui parodyti, kad rokenrolas jums svarbesnis nei Lenino gimtadienis?“

1958 metais prie namų Ignoto ir Dominikonų gatvių sankirtoje. Tame pačiame kieme gyveno senutė, turinti gromofoną ir plokštelių kolekciją. Ją laikydavo skrynioje, dėl to vėliau Samas BBC radijo laidą ir pavadino „Močiutės skrynia“.

Kultūros oazė – užsienyje

– Knygų viršeliai – butaforiniai, muzika, už porą rublių įrašyta į rentgeno nuotrauką, pirmuosius amerikietiškus filmus žiūrėjote kaip kaliniai pro grotas į laisvę. Roma, Paryžius paskui turbūt atrodė lyg laisvės ir meno mekos?

– Taip. 1971 metais emigravau į Izraelį, Jeruzalės universitete vykdavo vakarietiškų filmų vakarai. Kine rodydavo itališkus, prancūziškus, švediškus Ingmaro Bergmano filmus. Skaityti ką nori – kaip alkanam duoti pavalgyti. Paskui, Paryžiuje, be gėdos bučiuodavau kiekvieno pastato kampą. Daug žinojau apie Paryžių ir jo „Rotonde“ kavinę, kurioje yra lankęsi reikšmingiausi pasaulio rašytojai ir dailininkai. Mano svajonė išsipildė.

Kai išaugo mano vaikai (sūnui Danieliui buvo dešimt, dukrai Karen – trylika), nuvažiavome į Paryžių. Parodžiau jiems Eifelio bokštą, o sūnus nė nežiūrėdamas numojo: „Didelio čia daikto.“ Sunku jiems paaiškinti, koks mėlynas dangus atrodo, kai išeini iš nelaisvės.

– „Šaltojo karo samdinio“ žanras – prisiminimai, tapę ir politiniu trileriu dėl knygoje ryškaus nerimo, dairymosi per petį jau gyvenant Vakaruose. Kada atradote namus?

– Mano anglų kalbos mokytojas Vilniuje keletą metų buvo gyvenęs Anglijoje. Jis su žmona pasakodavo apie Londono gatves, jo atmosferą. Tad vos atvykęs jaučiausi, lyg būčiau čia gyvenęs anksčiau, atrodė, žinojau, kur eiti, ko laukti. Žinoma, buvo ir pilna siurprizų. Metams išvykau į JAV, bet greitai supratau, kad ta šalis – ne man. Londone gimė mano vaikai. Jie – jauni žmonės – keliauja po pasaulį, bet taip pat jaučia, kad mūsų namai – čia.

– Jūsų žmona kilusi iš Kauno, bet ją sutikote jau užsienyje.

– Kai palikau Vilnių, man buvo 24-eri, o ji išvyko septyniolikos. Susipažinome po dar dešimties metų Izraelyje. Mus jungė tai, kad buvome iš to paties krašto, supratome vienas kitą be žodžių. Be to, galėjome kalbėtis lietuviškai.

– Ir dabar puikiai kalbate lietuviškai.

– Vos atvykęs į Londoną apsigyvenau Lietuvių namuose, į juos grįžau ir pagyvenęs Amerikoje. Su draugais lietuviais paminėdavome Vasario 16-ąją, dabar lietuviškai skaitau laikraščius. Baigiau rusišką mokyklą, 41 metus gyvenu Anglijoje, mano žmona kalba rusiškai su nedideliu lietuvišku akcentu – manau, turiu gerą atmintį (juokiasi).

Prie Buš Hauso (Bush House, pasaulinis BBC radijo centras) po interviu su Vytautu Landsbergiu transliacijos. Pirmi iš kairės – Alvydas Medalinskas su žmona Daiva, Samas Yossmanas (penktas iš kairės) ir grupė iš Lietuvos.

„Neringa“ – antri namai

– Jūsų interviu su ABBA buvo tarsi atsitiktinis susitikimas – dainą „Money, money, money“ grupė įrašinėjo BBC studijoje. Ar daug jūsų gyvenime buvo netikėtumų?

– Daug garsių grupių, atvykusių į Londoną, visų pirma apsilankydavo BBC, todėl gyvenime sutikau nemažai muzikantų ir rašytojų. Knygoje aprašiau, kad vidiniu telefonu paskambinau į BBC televiziją ir paklausiau, ar galėčiau ateiti pažiūrėti, kaip įrašoma laida. Laidos prodiuseris, taip pat litvakas, leido man su jais persimesti pora žodžių. Susėdome, pakalbėjome. Jie, kaip ir daugelis to meto muzikantų, svajojo nuvažiuoti į Sovietų Sąjungą – būti pirmąja vakarietiška grupe, koncertavusia SSRS (pirmasis toks buvo C. Richardas). Gaila, kad tais laikais neturėjome fotoaparato.

Atsitiktinumai lėmė, kad savo geriausius draugus sutikau konferencijoje Frankfurte prie Maino ar nuvykęs į Romą mokytis italų kalbos. Turėjome tokį patį intelektualinį bagažą, politinį požiūrį, apie kita ir nekalbėjome.

"Į „Neringą“ net ir neturėdami pinigų eidavome gerti kavos, skaityti knygų, klausytis džiazo", - prisiminimais dalijosi Samas Yossmanas. /Julijos Klusevičiūtės nuotrauka

– Ar vertėjo sudėti savo prisiminimus – viena vertus, tragiškus, tačiau ir itin įdomius – į biografinę knygą?

– Prieš pusantrų metų išėjo Neringos Jonušaitės knyga „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą“. Į „Neringą“ (net ir neturėdami pinigų) eidavome gerti kavos, skaityti knygų, klausytis džiazo. Knygos pristatyme susipažinau su jos leidėja I. Liutkevičiene, ėmėme kalbėtis. Būdamas jaunas daug važinėjau po Sovietų Sąjungą, iš tų kelionių turėjau likusių užrašų. Su I. Liutkevičiene susiskambindavome per skaipą, skaitydavau jai iš užrašų, pasakodavau apie savo gyvenimą. Ji viską sudėjo į knygą.

Manau, yra ką sužinoti apie tą laikotarpį. Juk šaltasis karas pirmiausia buvo ideologinis ir mes – prie telefonų, redakcijose, emigrantai iš tarybinių šalių – sėdėjome jo apkasuose kartu kovodami prieš tą patį priešą, komunizmą. Stipriausias mūsų ginklas buvo faktai ir tiesa. Tačiau knygos pabaigoje keliu klausimą – ar laimėjome?

– Kokias vietas, be „Neringos“, dabar būtinai aplankote?

– Su žmona nuvažiuojame į Kauną, Trakus, aplankome draugus Molėtuose, man patiko Užupio respublika.

Palikdamas Vilnių iš tiesų maniau, kad daugiau į gimtinę negrįšiu. Kai grįžau pirmąkart po 20 metų emigracijos, niekas nebuvo pasikeitę – ir namai tebebuvo apgriuvę, ir prie „Neringos“ nusidriekusi nedidelė eilė. Dabar, kai atvažiuoju, draugai nusiveda į tokią vietą, kur fantastiškas interjeras (lietuviai visuomet buvo geri interjero dizaineriai), bet man ten nekyla jokių jausmų. O „Neringoje“ užaugau kaip žmogus. Nors ten – tuščia, bet vien sienos man daug ką primena ir papasakoja.

Samas, Danielis, Karen ir Batia Yossman, kai Karen baigė Oksfordo universitetą, 2007 metai.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"