TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Mėnesis Nairobyje be stereotipų

2016 07 02 6:00
Fotografijos mokymai netoli lūšnynų. Gabrielės Stravinskaitės nuotraukos

Pamenate filmą „Liūtas karalius“ ir dainą „Hakuna Matata“? Nuvykusi į Keniją supratau, kad ši frazė, Rytų Afrikos svahili kalba reiškianti „jokių problemų“, geriau apibūdina šią šalį nei girdėti stereotipai apie skurdą, badą bei nusikaltimus. Į sostinę Nairobį atvykau atlikti mėnesio trukmės medijų ir mikrofinansų praktikos. Dabar manau, jog tai man leido pamatyti tikrąją Keniją bei kelti klausimus dėl giliai galvoje tūnojusio Afrikos įvaizdžio.

Nairobyje apsistojau prie pat Korogocho lūšnyno, kuriame viename kvadratiniame kilometre gyvena 100 tūkst. žmonių. Namuose „mėgavausi“ didžiausio sąvartyno Rytų Afrikoje kvapais, bet daugiausia laiko leidau pažindama miesto centrą ir gretimus rajonus. Apstulbau, koks įvairiapusis Nairobis. Tai didmiestis, kur vienas šalia kito stūkso įvairių formų dangoraižiai, o aplink zuja kostiumus vilkintys verslininkai, rytais užsukantys į vakarietišką JAVA kavos namų tinklą nusipirkti 300 šilingų (maždaug 3 eurus) kainuojančios kavos. Sostinės spūstyse stovi begalė brangių automobilių, taksi kainuoja ne mažiau nei 8 eurus, o vakarais sunku gauti vietą bare, nes visi staliukai būna užimti vietinių, savo kokteilius fotografuojančių „iPhone“ telefonais. Jeigu man kas būtų užrišęs akis ir slapta nugabenęs į Nairobį, tikrai nebūčiau patikėjusi, jog tai – Afrikos miestas.

Vakaroti žmonės čia gali viename iš daugelio kultūros centrų, klausydamiesi diskusijų apie meno sampratą, žiūrėdami spektaklį prancūzų kultūros centre ar mėgaudamiesi vyno taure per koncertą po atviru dangumi. Nors šviesoforai centrinėse gatvėse niekam nerūpi, o keliai prastesni nei nuošaliose vietose, gyvenimas Nairobyje verda labai panašiai kaip Vakaruose ir apie skurdą susimąstai nebent tada, kai tave įkyriai užpuola vaikas, mamos pamokytas mainais už saldainį prašyti išmaldos.

Verslininkų popietė Nairobyje.

Išsilavinimas – brangus, bet neretas

Skurstantys, mokyklos nelankantys vaikai – tai stereotipinis Afrikos vaizdinys. Stereotipai nekyla iš niekur, taigi tenka pripažinti, kad ne kiekvienai vietinių šeimai pasiseka išleisti atžalas į mokyklą. Pagrindinės priežastys – didžiulė ekonominė atskirtis ir valstybės teikiamų socialinių paslaugų stoka.

Kita vertus, Nairobyje paplitusios privačios mokyklos. Kadangi ne visi vaikai telpa viešųjų mokyklų klasėse, mokestis už trimestrą jose gali varijuoti nuo 1 tūkst. iki 20 tūkst. JAV dolerių. Nors brangu, apie 83 proc. vaikų Kenijoje baigia bent pradinę mokyklą, todėl maždaug tokia pat dalis žmonių yra raštingi. Šeima, su kuria artimai bendravau, priskiria save socialinei grupei, esančiai tarp skurdžiųjų ir vidurinės klasės, bet nesunkiai išleidžia vaiką į privačia mokyklą, taip pat turi automobilį, televizorių bei neprastą butą rytiniame Nairobyje. Nors daugiausia bendravau su lūšnynuose arba šalia jų gyvenančiais žmonėmis, per mėnesį sutikau tik keletą, kurie nebuvo baigę mokyklos. Kalbant apie išsilavinimo lygį, puikus kokybės pavyzdys yra tai, kad dauguma sutiktųjų žinojo, kur yra Lietuva, ir man nusistebėjus tik švelniai šypteldavo sakydami, jog mokėsi geografijos mokykloje. Tai – sektinas pavyzdys nemažai daliai vakariečių, kurie ne tik neišmano Afrikos žemėlapio, bet ir nesusigaudo pačioje Europoje.

Per medijų ir mikrofinansų praktiką turbūt labiausiai mane pribloškė netikėtai įsiplieskusi jaunimo diskusija apie moterų teises. Tokių brandžių, unikalių bei gerai perteiktų komentarų jau seniai negirdėjau nei Lietuvoje, nei universitete Didžiojoje Britanijoje. Tikriausiai, kai išsilavinimas tampa prabanga, kyla noras jo teikiamas galimybes išnaudoti iki galo.

Nairobio dangoraižiai.

Lūšnynuose žmonės irgi šypsosi

Gaila, bet Kenijoje egzistuojant 40 proc. nedarbo lygiui, universitetinis išsilavinimas ne visada gali užtikrinti stabilų pragyvenimo šaltinį. Tuomet, siekdami išgyventi, žmonės lieka lūšnynuose. Tačiau kalbant apie šiuos rajonus, dar vadinamus getais, svarbu pamiršti negatyvius įvaizdžius ir suprasti, jog tai – tiesiog kitas pasaulis, turintis begalę pozityvių aspektų.

Leisdama dienas lūšnynuose likau maloniai nustebinta, kaip žmonės bendrauja vienas su kitu. Ir suaugę, ir vaikai leidžia laiką šnekučiuodamiesi, einantis gatve vietinis kone kas šimtą metrų sveikinasi su pažįstamais. Kartą važiuodama automobiliu stebėjausi, kaip greitai daugėja žmonių ant užpakalinės sėdynės – vairuotojas dažnai stabteldavo prie keliu einančio draugo ir pasisiūlydavo pavėžėti.

Pokalbis su chiapatti kepėju.

Kenijos lūšnynų gyventojai turi daugiau laisvo laiko nei žmonės Europoje ir jį skiria aplinkiniams. Gyvenimo prasme čia tampa turėti draugų, šeimą, daugybę vaikų. Taip pat neretai pasitaiko, kad net prestižinius darbus turintys žmonės nusprendžia gyventi getuose ar šalia jų vien dėl socialinės aplinkos, giminių, su kuriais ryšiai dažniausiai būna itin artimi.

Dauguma Kenijos žmonių lūšnynuose gyvena skurdžiai, tačiau tai nereiškia, jog jie nelaimingi. Čia gali dieną praleisti sėdėdamas, stebėdamas praeinančius žmones ir dėl to nesikrimsti. Tvyranti atmosfera yra pozityvi bei atpalaiduojanti, tereikia pamiršti visas prieš tai girdėtas istorijas apie nusikalstamumą, badą, vandens trūkumą ir pažvelgti, kas iš tiesų dedasi aplink. Skamba muzika, krykštauja vaikai, žmonės šypsosi ir turi laiko vienas kitam. Be to, lūšnynai dažnai tampa įvairios kūrybinės išraiškos židiniu, kur organizuojami šokio, muzikos pasirodymai, sporto varžybos. Žinoma, vietiniai supranta, kad yra patogesnis, turtingesnis gyvenimas, kai nereikia nešti vandens iš šulinio, aplinkui nesimėto šiukšlės ir kiekvienas gali gauti darbą. Kad ir kaip būtų, žmonės myli savo kraštą ir užsimerkę iš širdies traukia populiarios Kenijos grupės „Sauti Sol“ hitą „Live and Die in Afrika“.

Pagyvenusi mėnesį Afrikoje ir jau sėdėdama oro uoste mąsčiau, kokį Kenijos įvaizdį išsivežu. Iš tiesų, tai dinamiška, pozityvi, draugiška, triukšminga ir daugeliu atžvilgiu beprotiška šalis. Stereotipinės problemos ten egzistuoja, tačiau žmonės sugeba į jas žvelgti šypsodamiesi. Nairobyje gali rinktis, ar sėdėti ir liūdėti, ar padaryti savo bei artimo dieną šviesesnę – juk viską lemia mūsų pačių požiūris: Hakuna Matata, Kenya! (Jokių problemų, Kenija.)

Miesto centro blizgesys.

Apie projektą

Straipsnių ciklas „Pasaulis tavo akimis“ baigia savo pavasario ir vasaros sezoną. Nuo šių metų sausio pristatėme daugiau nei 20 straipsnių, kviečiančių susipažinti su skirtingomis besivystančiomis šalimis, jų gyventojais bei socialiniais, politiniais ir ekologiniais iššūkiais, kuriuos atrandame, į iš pirmo žvilgsnio tolimas valstybes žvelgdami kiek įdėmiau. Sklaidydami mitus apie Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos šalis galime atrasti ne tik pozityvių žmogiškų istorijų, bet ir pavyzdžių, kaip turėtume veikti ir susitelkti, siekdami įveikti iššūkius, su kuriais kiekvieną dieną susiduriame ir Lietuvoje.

Apie stereotipų sklaidymą kalba ir Gabrielės Stravinskaitės straipsnis, pristatantis dar vieną Nairobio veidą. Nors apie Keniją ir jos sostinę šiame cikle rašė ne vienas žurnalistas, Gabrielės įspūdžiai dar kartą patvirtina, jog tik atmetę išankstinį nusistatymą galime iš tikrųjų pažinti Rytų Afrikos deimantu vadinamą šalį ir jos žmones, jiems pajusti ne tik empatiją, bet ir nuoširdžią simpatiją.

Projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina VšĮ „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"