TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Menininkai atleidžia visuomenės keistenybes

2006 12 23 0:00
Poetas Kęstutis Navakas džiaugiasi Nacionaline premija, tačiau nemano, kad ji esmingai pakeis jo šeimos buitį ir būtį.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Kartais rašydavo prisidegiojęs žvakių ir apsirengęs juodai. Kartais - perstatęs kambario baldus. Kartais - skambant Gustavo Mahlerio ar Antono Brucknerio simfonijoms. "Dabar tiesiog sėdu ir rašau. Visai nesvarbu, kur ir kaip", - sako Kęstutis Navakas.

Rašytojas Kęstutis Navakas tapo šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu už dabarties būsenų elegantišką išraišką lyrikoje ir eseistikoje.

Prieš porą metų už elegantišką prozą jis buvo apdovanotas salono "Balta varna" premija per Jurgio Kunčino skaitymus Alytuje. O vien šiemet tapo ir Poezijos pavasario (už geriausią eseistiką "Gero gyvenimo kronikos"), ir Jotvingių (už poezijos knygą "Atspėtos fleitos"), ir Julijono Lindės-Dobilo premijos laureatu.

Kiekvienas vertina kitų kūrybą

- Pastaraisiais metais buvote pagerbtas daugeliu premijų. Vis dėlto kūrėjui jo darbo įvertinimas Nacionaline premija turbūt yra ypač svarbus. Ar tikėjotės, o gal net numanėte, kad eilėraščių rinkiniai "Žaidimas gražiais paviršiais" ir "Atspėtos fleitos" bei esė knyga "Gero gyvenimo kronikos" pelnys tokį įvertinimą?

- Įvertinimo tikėjausi, nes kiekvienas kūrėjas jo tikisi. Žinoma, nė vienas nekuriame komisijoms, bet ir komisijos nėra koks nors antžmogiškas darinys. Tai žmonės, ekspertai, kitų žmonių išrinkti. Geriau ar blogiau, bet savo funkciją jie atlieka, t.y. vertina kitų žmonių kūrybą. Kitų žmonių kūrybą vertina kiekvienas, o šie dar ir premijas dalija. Lietuvoje pavojinga ir jas dalyti, ir jas gauti. Tačiau - tikėjausi. Tikėjausi, jog šios mano knygos bus pastebėtos ir ekspertų. Taip ir atsitiko, kiekviena jų gavo po vieną ar kelias premijas. Tačiau Nacionalinė - man iš tiesų staigmena. Didelė staigmena. Kada nors - tikėjausi, bet dabar... Ką gi, priimu kaip įpareigojimą. Šį sykį komisijoje posėdžiavo tikrieji literatūros gurmanai. Konstatuoju ir šypsausi.

Kauno "ėmimas"

- Profesorius Giedrius Kuprevičius pernai per Vyriausybės kultūros ir meno premijų įteikimo iškilmes liūdnai ironizavo, kad yra muzikantas iš provincijos ir kad premijos retai aplanko Kauną. Ar pritartumėte tokiam požiūriui? Kaip vertintumėte Kauno rašytojų padėtį sostinės kūrėjų atžvilgiu? O gal literatūros žmonėms toks skirstymas netinka?

- Rašytojas Saulius Tomas Kondrotas neseniai visai pagrįstai pareiškė, jog interneto epochoje išeivija jau yra mitas. Jos nėra, nes visi gyvename vienoje visuomenėje. Taip ir dėl sostinės bei provincijos. Mūsų šalies atstumai, palyginti kad ir su Londonu, visą Lietuvą paverčia viena didele sostine. Su priemiesčiais, žinoma. Provincialumas kultūros požiūriu yra veikiau perdedamas, nei tikras. Tačiau priemiesčiuose, kaip žinome, telkiasi ligos. Pas mus, Kaune, jų nešiotojai dažniausiai yra valdžios žmonės, ir toli gražu ne viskas mieste klostosi pagal optimalų scenarijų. Kultūros žmonių "kritinė masė" vis dar per maža, kad galėtų ką nors iš tikrųjų keisti. O kiekviena prestižinė premija, ateinanti į mūsų miestą, tą masę didina. Gal nebe už kalnų ta diena, kai ir į mus su profesoriumi Kuprevičiumi čia bus įsiklausoma atidžiau.

- "Gero gyvenimo kronikas" pats įvardijote kaip bohemiškus esė. Ar pavadintumėte save bohemos atstovu? Ir kaip reaguojate vadinamas legendine Kauno meno pasaulio asmenybe? Ar gerai menininkui turėti savo legendą?

- Laikotarpiu, kai ši knyga buvo rašoma - dešimtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje - neabejotinai buvau bohemietis. Ir dar koks! Mūsų buvo keletas, gal keliolika, ir kartais atrodydavo, kad Kaunas priklauso ne "daktarams", o mums. Mes jį "imdavom" kas vakarą, neretai labai kūrybingais būdais. Ir alkoholis čia dažniau būdavo fakultatyvas, nei dominantė. O paskui tokį gyvenimą, žinoma, atseka ir legendos. Ernestas Hemingway tyčia palaikydavo legendas apie save. Žmones jis vadindavo "chronofagais" - laiko vagimis, tad verčiau atiduodavo jiems sutaršyti savo legendą, nei patį save. Šiaip legendas aš mėgstu, net prisidedu prie jų kūrimo. Tai irgi fantazijos šalies riboženkliai, o už jų gyventi nenuobodu.

"Širpotriebas" po kasdienybės kiautu

- Teko girdėti tokią mintį, kad visuomenė linkusi atleisti ir pateisinti menininkų keistenybes, nes keistuoliai kūrėjai ryžtasi tyrinėti tokias sritis, žengti į tokias paribio zonas, kur pati visuomenė baiminasi kelti koją. Kaip vertintumėte Lietuvos kultūros politiką?

- Nesiimsiu vertinti kultūros politikos, tačiau manau, kad ministras Jonas Jučas yra du tūkstančius kartų geriau už ministrą Vladimirą Prudnikovą. O galvodamas apie visuomenę manau, jog labiau menininkai turėtų jai atleisti, nei ji jiems. Menininkai turėtų atleisti, kad visuomenė bijo egzistencinių iššūkių ir nuo jų slepiasi po jaukiu kasdienybės kiautu. Visuomenė labiau mėgsta naudotis štampais bei klišėmis, nei kassyk išrasti vis naujus situacijos vertinimo būdus. Menininkai turėtų atleisti, kad visuomenė tenkinasi "širpotriebu", erzacais, žiūri serialus ir sudaro galimybes skirti tą patį ministrą Prudnikovą. Ir menininkai atleidžia bei pateisina visuomenės keistenybes, nes jie patys yra iš tos visuomenės.

Tokie pat paukščiai

- Esate aktyvus daugelio poezijos festivalių dalyvis. Ar būtų galima pasakyti, kad žmonės grįžta prie knygų ir poezija jiems vėl reikalinga? Ar esate kada susimąstęs, koks yra jūsų kūrybos skaitytojas? Ar jums, kaip kūrėjui, reikalingas ryšys su juo? Ar mielai, ne tik leidyklų įkalbėtas, dalyvaujate kūrybos vakaruose, susitikimuose su skaitytojais?

- Poezijos skaitytojas yra keistesnis nei kiti skaitytojai. Tuo, kad mažiau pastebimas, užsislėpęs, kartais nė už ką neišsiduodantis. Poezija yra intymus menas. Kažin ar tikras eilėraščio skaitymo aktas esmingai skiriasi nuo meilės akto. Todėl ir į ryšį su skaitytoju žiūriu droviai nunėręs akis. Matau tų skaitytojų nemažai, vis daugiau, tačiau man jie lygiai tokie patys paukščiai kaip jiems aš. Kūrybos vakaruose dalyvauju labai noriai, nes esu smalsus ir man įdomu pabūti ten, kur dar nesu buvęs. Pavyzdžiui, kokioje nors kaimo bibliotekoje. Ten tebegyva tokia keista dvasia, kurią iš didesnių ir viešesnių salių išgujo nauji vėjai bei naujos technologijos. Kvieskitės mane, atvažiuosiu.

- Viename sonete esate rašęs: "... kažkas juk taip ir tave atmerkė". Kas jus "atmerkė" kūrybai? Kada pradėjote rašyti poeziją? Kokie buvo ir yra jūsų mėgstamiausi poetai, ar jie išlieka tie patys, ar laikui bėgant keičiasi? Ar esate disciplinuotas kūrėjas ir dirbate kasdien nustatytomis valandomis, ar tekstai tiesiog užgriūva jus ir neturite kur dėtis?

- Atsimerkus visada norisi apsidairyti - kur atsidūrei. Tad ir tą įvykį konstatuoji jau post factum. Niekad nemaniau, jog tapsiu rašytoju, nes apskritai niekad nemaniau kuo nors tapti. Tiesiog gyvenau. Visada atsirasdavo ką veikti, su kuo būti, kuo užsiimti. Sykį nustebęs supratau, jog iš visų užsiėmimų man liks veikiausiai kūryba. Tada gal dešimt metų buvau genijus, mėčiau gulbės plunksną televizijos ekrane, vaikščiojau labai reikšmingas ir kalbėjau mįslėmis keturgyslėmis. Smagu buvo. Nors skaičiau ir savo mėgstamus poetus, kurie, palyginti su manimi, atrodė gerokai solidžiau. Tie poetai, žinoma, liko tie patys. Jie visiems tie patys, jie geri, todėl nesikeičia. Domėjausi, kaip ir kada jie rašydavo. Vienas vienaip, kitas kitaip. Ko gero, receptų čia nėra ir negali būti. Tai patvirtintų ir mano praktika. Kartais rašydavau prisidegiojęs žvakių ir apsirengęs juodai. Kartais rašydavau perstatęs kambario baldus. Kartais rašydavau skambant Gustavo Mahlerio ar Antono Brucknerio simfonijoms. Dabar tiesiog sėdu ir rašau. Visai nesvarbu, kur ir kaip.

Popierinis tėtis - juokingas

- Gal papasakotumėte šiek tiek apie savo šeimą - su kuo teks premija dalytis. Ar pakeis nors kiek apdovanojimas jūsų buitį ir būtį?

- Mes trys. Gabrieliui greitai dveji, Audrutei - trisdešimt dveji, man - keturiasdešimt dveji metai. Tačiau visais kitais dalykais mes panašūs. Tokie trys dideli vaikai ar maži suaugėliai. Niekam nereikia į jokius darbus, tad kiauras paras linksmai sėdime vieni kitiems ant sprandų. Sprandams tai tik į naudą. Visi trys esame maksimaliai nerimti žmonės, tad visos premijos didybės taip ligi galo ir nesuprasime. Nei mūsų būties, nei buities ji esmingai nepakeis, nes mums ir mėnulyje nieko netrūktų. O jei jau taip, tai pakenkti ta premija irgi niekaip negali. Džiaugiamės, žinoma. Gabrielius dar nesupranta premijų prestižiškumo, tačiau tėtės nuotraukos laikraščiuose jam labai juokingos. Nes popierinės.

Trumpai

Kęstutis Navakas gimė 1964 metais Šeimyniškiuose, Utenos rajone. 1982 metais baigė Kauno J.Aleksonio vidurinę mokyklą. Dirbo knygyno klubo "Septynios vienatvės" Kaune direktoriumi, Lietuvos televizijoje. Išleido eilėraščių rinkinius "Krintantis turi sparnus" (1988), "Pargriautas barokas" (1996), "Žaidimas gražiais paviršiais" (2003), "Atspėtos fleitos" (2006) ir esė knygą "Gero gyvenimo kronikos" (2005). Išvertė vokiečių poezijos, parašė straipsnių, recenzijų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"