TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Menininkas lipdo ir vėl ardo regimą pasaulį

2006 08 19 0:00
Pasitelkęs tapytojo patirtį Vidmantas Ilčiukas mėgina atrasti naujų fotografijos meno briaunų.
Asmeninio albumo nuotrauka

Anot Vidmanto Ilčiuko, menininkams nuolat tenka spręsti dilemą, ar peržengti ribą savo kūryboje. Mat pasilikęs šiapus liksi savas, amžininkų suprastas ir įvertintas, peržengęs - mėgausies nepripažinimo vienatve.

Trumpai

Vidmantas Ilčiukas - 1957 metais gimęs tapytojas ir fotografas. Lietuvos dailininkų ir fotomenininkų sąjungų narys. Henkel CEE ir "KulturKontakt" (Austrija) 2003 metų apdovanojimo, skiriamo Vidurio ir Rytų Europos menininkams, laureatas. Surengė savo ir dalyvavo keliose dešimtyse grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Vokietija, Rusija, Šveicarija, Austrija, Vengrija, Didžioji Britanija, Italija, JAV). 2004 metų Valstybės stipendijos meno ir kultūros projektams stipendiatas. Toks oficialusis Vidmanto Ilčiuko "veidas".

Tyli meno jėga

Geriau pažįstantieji Vidmantą Ilčiuką mena savotiškai elegantišką dailininko kuklumą. Retą šiais laikais norą likti šešėlyje. Siekimą atsidėti kūrybai, prie įvertinimų ir apdovanojimų stalo užleidžiant vietą ne tiek talentingiems, kiek rėksmingiems meno "menedžeriams". Jo brandą ir tylią meninę jėgą liudija kūryba.

Reikėjo pakaitalo tapybai

- Vidai (ketvirtis amžiaus pažinties, manau, leidžia būti tokiam familiariam - aut.), ar tapybos išraiškos priemonės pasirodė tokios bejėgės, kad pasukai į fotografiją?

- Kažkuriuo metu pradėjau jausti, kad tradicinė tapyba prieina mirties tašką, bent jau man. Dailės institute (dabar Dailės akademija) patyrėme puikią koloristikos mokyklą. Suvokėme amato gerąja prasme reikšmę ir buvome auklėjami tikrumo mene dvasia. Tačiau nuolatos kartojamos, tiražuojamos ir varijuojamos šios vertybės tartum devalvavosi. Suvokiau, kad tapyba miršta kaip menas. Ir tą procesą savaip fiksavau darbuose. Maniau, kad ateina laikas kitokiam menui rastis. O fotografija domėjausi nuo mažens. Įtemptos studijos institute užgožė tą užsiėmimą. Kai atsirado laiko, vėl prisiminiau.

- Kokių daugiau galimybių tau gali suteikti fotografija? Interneto amžius? Kompiuterinė grafika? Visada technologijų avangarde?

- Toli gražu. Dirbu su skaitmeniniu ir juostiniu aparatais. Tačiau juostinio toninė skalė platesnė. Man kaip tapytojui ši savybė itin svarbi. Pabrėžiu: iki šiol nenaudojau kompiuterinio montažo. "Dienos" cikle fotografuodamas tiesiog nepersuku juostelės. Taigi čia vaizdai gula vienas ant kito, nustelbdami ankstesnius ir įgydami jų bruožų. Toliau - ne programuotojo, o veikiau alchemiko darbas fotolaboratorijoje...

Kita vertus, pavyzdžiui, nespalvotoje fotografijoje atradau paslaptingų sidabriškų erdvių ir pilkų kasdieniškai dokumentalių objektų įtaigą. Na, kad ir "Laiptinėje".

Bandymas peržengti ribą

- Įtikinai. Grįžkim prie tapybos. Gana ankstyvoje drobėje "Plaukiantis" jau juntamas noras išsivaduoti iš tradicinės tapybos gniaužtų. Lygios, koloristiškai neturtingos erdvės. Vietoje mums įprastų "spalvinių orgijų", gana simboliškai - mistiška išraiška... Čia - to posūkio pradžia?

- Ko gero, taip. Bent jau nedrąsus bandymas peržengti ribą, skiriančią nuo to, ko mus mokė, ir suvokimo, kad tradicinis išraiškos aruodas jau išsemtas. Beje, mes nuolatos peržengiame įvairiausias ribas. Amžina dilema: pasilikęs šiapus būsi savas, amžininkų suprastas ir įvertintas, peržengsi ribą - mėgausies nepripažinimo vienatve.

Kitas dalykas - amžinas noras slapstytis. Slaptumo poreikis tiesiog persekioja visuomenę. Slepiamės nuo aplinkinių ir nuo savęs, slepiame savo ketinimus, tikslus, mintis. Slepiame turtą ir skurdą, meilę ir neapykantą, praeitį ir ateitį... "Slėpynių" ciklo fotografijose apgobiu savo senelę audeklu - "pakavoju", kaip mėgdavo sakyti ji pati. Ir "Laukiančių" cikle į amžinos pakelės žmones žiūriu per autobusų stotelės stiklą. Išpaišyta anoniminiu grafitu stiklo siena paslepia ir pakeičia realybę. Suteikia jai naujų bruožų. Tai tarsi papildomas matavimas, atribojantis nebylaus buvimo, pasirengimo išvykti zoną.

Priminei simboliškumą. Mūsų tradicinės tapybos klasikai lavindami formą išaugo galynėdamiesi su banaliu siužetiškumu, tapybiniais "anekdotais". Saloniniai paveikslai neretai imitavo simbolizmą. Taigi atsirado savotiškas įtarumas dėl simbolio kaip diletantiškumo sinonimo. Manau, kad simboliškumas (ne simbolizmas) - dar toli gražu neišnaudotas meno įrankis.

- Turi galvoje instaliaciją "Neregiai"?

- Taip, "Neregius" ir dar keletą dešimtojo dešimtmečio vidurio darbų.

- Čia senųjų olandų aidai? Neregys veda luošių būrį? Aktualu besikeičiančių santvarkų, žmonių santykių ir vertybių perkainojimo metu. Kita vertus, išsilaisvinai iš dailės sričių rėmų. Ėmei siekti rezultato, neribodamas savęs tradicine plastika.

- Žinoma, anokia čia naujiena. Pajutau, kad tradicinės tapybos kalba negaliu išsikalbėti... Ir į fotografiją nežvelgiu kaip į vienintelę saviraiškos priemonę. Tiesiog dabar ji man priimtiniausia. Be to, fotografija tapybai artimiausias dalykas. Taigi pasitelkęs tapytojo patirtį mėginu atrasti naujų fotografijos meno briaunų.

Klasikinio meno ilgesys

- Atrodo, kad ir radai. Pacituosiu Albertinos (Austrija) muziejaus fotografijų rinkinio kuratorės dr. Monikos Faber nuomonę apie "Dienos" ciklą: "Nors vaizdai yra neabejotinai fotografiniai, jie kelia aiškias asociacijas su tapyba. Laužytos formos primena kubizmą - atpažįstame tą patį pasikartojantį elementą. Žvelgdami į nuotraukas negalime negalvoti apie puantilizmą dėl daugybės mažų spalvos plotelių lengvumo".

- Malonu girdėti... Tiesiog tą subyrėjusį mūsų pasaulį fotografuoji iš kelių taškų, iš kelių vietų, ir visa tai vėl susibėga į visumą. Gyvenimas pralekia kaip begalinis įvairių vaizdų srautas, civilizacijos šurmulys. Kiekviena fotojuostoje pakartotinai registruota informacija ne tik papildo ankstesnę, bet ir užgožia dalį buvusios arba visai ją sunaikina - paneigia tai, kas jau buvo. Kūryboje - kaip gamtoje: sena susiduria su nauja. Ankstesnis vaizdas miršta ir užleidžia vietą vėlesniam. Diena - tai trumpas periodiškai pasikartojantis šviesos metas, fragmentas, palyginti su ilgalaike arba amžina šviesa. "Dienos" - tarsi pasaulio mikromoduliai, kuriuose bandau suprasti realybės, taip pat ir savęs, kaip jos integralios dalies, egzistavimo principus.

Tuo pat metu šiose nuotraukose stengiausi pasėti klasikinio meno ilgesį, pažadinti plastines sąsajas su didžiųjų tapybos meistrų darbais - Tiziano, Rembrandto.

- Ei, tik karo neišpranašauk... Kai modernistai ima ilgėtis klasikos - lauk nemalonumų. Taip jau buvo praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį.

- Baisumų užtenka ir be karo. Paimk kad ir protekcionizmą mene. Susirinko saviškiai - svetimų neįsileisime. Net nustebau gavęs Henkel premiją: negi galima va taip - be pažinčių ir nepaisant konjunktūros?

Nuotraukose - tėvo mirtis

- Jei jau pradėjome apie liūdnus dalykus, tai aptarkime mirties temą tavo darbuose. Kodėl tokia?

- Kurdamas visuomet eini dramatiškos įtampos link. Įtampa kyla, kol atsiduri ties riba. Tai tarsi kulminacija, kuri tvyro tarp gyvenimo ir mirties. Vėl riba. Vėl ribinė situacija, kuri mus lydi nuolatos, kiekviename gyvenimo žingsnyje. O mirtis - visų ribų riba. Negali jos apeiti ar apsimesti, kad nematai.

- Prisiminkime sukrečiantį tavo tėvo mirties ciklą "Akimirkos". Keturiolikos nuotraukų koliažas tiesiog dokumentiškai atspindėjo artimo žmogaus paskutines akimirkas - nuo agonijos iki išėjimo. Nebijojai būti apkaltintas šventvagyste? Nesulaukei katalikiško krašto žmonių priekaištų? Vis dėlto intymūs sakraliniai dalykai...

- Visko buvo. Kartoju: menininkas, mano manymu, negali užsimerkti prieš tokią būties kulminaciją. Toli gražu ne tuščias smalsumas ar tuo labiau reklamos bet kokia kaina siekimas vertė daryti tas paskutines tėvo nuotraukas. Žengimas į nebūtį - paslaptingiausias kiekvieno iš mūsų paskutinės ribos peržengimas - siunčia milžinišką emocinį krūvį. Nebegalėdamas padėti medicinos, pagaliau žmogiškuoju požiūriu, esi priverstas pasyviai stebėti artimojo užgesimą. Norėjau pažvelgti į mirties veidą per fotoaparato langelį - objektyviai, įdėmiai. Pagaliau mirties tema, mirties kultūra sutinkama visose civilizacijose. Vienur ji - giltinė, primenanti būties trapumą ir neišvengiamą teismą už nuodėmes, kitur - puotos Alacho soduose pranašas, dar kitur bravūriškai šaunu išgerti iš kaukolės - mirties atributo, tarsi teigiant: nebijau neišvengiamų dalykų.

Aš lipdau ir vėl ardau regimą pasaulį. Jo šmėkliški vaizdai atsikartoja kaip aidai, suteikia garsui naujų atspalvių. Aido, kaip atsikartojimo, principas nėra naujas. Man priimtinas girdėtas teiginys, kad atsikartojimu paremtas ir senasis lietuvių tikėjimas. Visata - tai tarsi aido atbalsių sistema.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"