TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Menininkė V.Verikaitė: „Savaitgaliai – kūrybai, bet man tai patinka“

2014 01 20 6:00
Erlendo Bartulio (LŽ) nuotraukos

Nors kaunietė Valda Verikaitė jau yra sukaupusi nemenką kūrybinę patirtį, yra dalyvavusi ne vienoje parodoje Lietuvoje ir užsienyje, savo žiniomis dalijasi seminaruose, o buvusius dėstytojus vadina kolegomis, ji vis dar laikoma jaunosios kartos menininke. 

32 metų mergina, prisijaukinusi stiklą, labiausiai vertinama už originalius, iki tol nematytus kūrybinius sprendimus.

Neparduotų nė už ką

Vienas ryškiausių V.Verikaitės darbų vadinasi „Genetiškai modifikuotas“. Tai kūrinys, su kuriuo menininkė nenorėtų atsisveikinti už jokius pinigus. Nemenkas modifikuotas kiaušinis, pasak jo autorės, jau yra apkeliavęs nemažai valstybių. Pamatę neįprastą meno kūrinį parodų rengėjai dažnai pageidauja, jog būtent jis pristatytų Lietuvos autorių stiklo darbus. V.Verikaitė pasakoja sugalvojusi netradicinį stiklo mozaikos sprendimą, kai ruošėsi pirmą kartą parodoje „Vitrum Balticum“.

„Bet kokie kūriniai į parodas nepatenka, todėl supratau, jog privalau sukurti ką nors nematyta“, - sakė autorė.

Tarpusavyje ji suderino mozaikos ir sukepimo techniką. Taip gimė „Genetiškai modifikuotas“. „Ir jis tikrai tebeturi pasisekimą“, - sako V.Verikaitė. Jos teigimu, stiklas apskritai yra kaprizinga, išdaigas mėgstanti medžiaga, kurią reikia mokėti prakalbinti.

Benamio patarimas

Nemažai stiklo gerbėjų yra atkreipę dėmesį į autorės kuriamus laikrodžius. Iš pradžių mergina apsirūpina procesui tinkamais stiklo buteliais. Kadangi stiklas yra brangi medžiaga, o noras prikelti jį antram gyvenimui – didelis, V.Verikaitė taros ieško ne tik pati, bet ir paprašo draugų.

„Juokaujame, kad draugai pas mane be krepšelio tuščių butelių net neužsuka! Ne vienas, žinodamas mano aistrą, skambina ir pasakoja apie turimus butelius, klausinėja, ar jie tinkami laikrodžiui“, - pasakojo kaunietė.

Bene sunkiausias darbas, pasak V.Verikaitės, - nuvalyti nuo butelių etiketes. Paruošti jie keliauja į lydymo krosnį. Vėliau buteliuose gręžiamos skylės, jie graviruojami, papuošiami įvairiomis stiklinėmis detalėmis. Paskutinė užduotis – įtaisyti laikrodžio mechanizmą.

Pasak V.Verikaitės, iš jos kūrybinės studijos po įvairius namus ir darbo kabinetus yra pasklidę maždaug pusantro šimto laikrodžių.

Autorė prisimena juokingą istoriją, kai greta netoli studijos esančių konteinerių pastebėjo tris tuščius vyno butelius. Pasvarsčiusi nusprendė juos paimti. Merginai priėjus prie konteinerių prašneko netoliese vaikščiojęs benamis. Jis rekomendavo V.Verikaitei butelių neimti, nes nėra Kaune supirktuvės, kuri juos priimtų. Didžiam vyriškio nustebimui jauna mergina stiklo tarą vis dėlto nusinešė su savimi.

Kopijuoja? Nieko tokio!

„Ar esu mačiusi panašių darbų? Ne. Bet sugalvojus idėją naivu tikėti, jog niekas jos nebandys nukopijuoti“, - sakė pašnekovė.

Jai itin patinka paukštelio formos laikrodžiai. Jie savo klientų galerijose laukė bene dvejus metus. Tačiau tą akimirką, kai buvo įvertinti, jų prireikė ne vienam užsakovui.

Stiklinius laikrodžius labai mėgsta belgai. Žinoma, jiems neabejingi ir lietuviai. Kartą parodoje vyresnio amžiaus pora prie V.Verikaitės stendo užsukdavo tris dienas iš eilės. Tik paskutiniąją jie vis dėlto ryžosi paišlaidauti ir įsigyti patinkantį meno kūrinį.

„Savo darbus atpažįstu. Labai smagu matyti moteris, pasipuošusias stikliniais mano papuošalais“, - sakė kūrėja.

Pirkinys - krosnis

Kai baigė vidurinę mokyklą, V.Verikaitę tėvai ragino pasirinkti įvaizdžio dizaino specialybę. Tačiau pildydama dokumentus ji vis dėlto įrašė stiklą. V.Verikaitė sako iki šiol nežinanti, kodėl taip padarė, tačiau priimto sprendimo niekada nesigailėjo. Stiklas jai buvo įdomi ir paslaptinga medžiaga. Kaunietei kurti sekėsi nuo pat pradžių. Tuomet stiklinės, į vazas „merkiamos“ kriaušės ir obuoliai sulaukė didžiulio dėmesio.

„Pirmieji mano darbai yra ir pas mamą, ir padovanoti. Manau, jie dar tikrai gyvena savo gyvenimą“, - svarstė kūrėja.

Prieš vienuolika metų aktyviai kūrybine veikla pradėjusi užsiimti autorė tvirtina besidžiaugianti galėdama dirbti dviem kryptimis – kurti tai, ką vertina visuomenė, bei padirbėti ties kūrybiniais, rečiau masės suprantamais darbais.

„Idėjų turiu daugybę. Ir norų, ir svajonių. Patalpų reikėtų didesnių. Norėčiau vesti seminarus - man patinka dalytis žiniomis“, - sakė V.Verikaitė.

Prieš penkerius metus už sutaupytus pinigus ji įsigijo stiklo sukepimo krosnį. Jos draugai tuo metu sunkiai suprato tokią investiciją.

„Galėjau nusipirkti automobilį. Bet dabar savo sprendimu džiaugiuosi“, - tvirtino V.Verikaitė.

Pirmuosius darbus kūrėja gamino namuose. Tik tuomet, kai stiklų atsirasdavo visur – ant stalų, spintelių ir netgi lovoje, ji išsinuomojo studiją. Nors žiemą į ją V.Verikaitė užsuka retai, vis dėlto atėjusi padirbėti ji gali kurdama užsibūti ir iki 2 val. nakties.

„Kūrybai būna skirti ir savaitgaliai. Bet man tai patinka“, - sakė pašnekovė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"